Siūlome interviu su istoriku Gintaru Dručkumi. Jau skelbėme ne vieną pokalbį su šiuo įdomiu ir išmintingu žmogumi, tačiau pirmąsyk jį kalbiname, kaip politiką, dalyvaujantį Seimo rinkimuose. G. Dručkų kalbina „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorius Andrius Navickas.
Gintarai, leisk kreiptis Tu, nes pažįstami jau daug metų, esi tikrai išskirtinis kandidatas į Seimo narius. Teko ilgai prikalbinėti rasti laiko ne vien bičiuliškam pokalbiui prie arbatos apie gyvenimą, apie tai, kas džiugina ir liūdina, bet ir interviu apie tai, kaip nutiko, jog apsisprendei žengti į institucinės politikos lauką. Žinau, jog ne kartą ir ne du buvai įkalbinėjamas kandidatuoti į Seimą, tačiau vis atsakydavai, kad turi įdomesnių ir svarbesbių reikalų, o per šiuos rinkimus tapai ne tik kandidatas į Seimo narius, bet netgi patekai į antrąjį turą Kaune, Centro apygardoje.
Tai, kad būtum tikrai patikimas ir išmintingas Seimo narys, neabejoju, tačiau, prisipažįstu, nebuvau tikras, kad Tau pirmajame tinkimų ture pavyks įveikti labai rimtus konkurentus. Tai mane maloniai nustebino, o kas Tave – maloniai ar nemaloniai – nustebimo per šiuos rinkimus?
Niekada neketinau dalyvauti Seimo rinkimuose. Mano pomėgiai – istorija, kultūra, kelionės… Tačiau valdančiųjų (kad ir kas būtų valdžioje) laikysena savo valstybės piliečių atžvilgiu, švelniai tariant, glumina. Per du Nepriklausomybės dešimtmečius praradome daugiau žmonių, negu per tris praėjusiojo amžiaus okupacijas, skaičiuojant nuo 1940-ųjų. Tarsi mūsų valdantantieji kariautų žūtbūtinį karą su savo piliečiais. Deja, iš valdančiųjų lūpų paprastai girdime reiškiamą susirūpinimą ne žmonių, o pinigų deficitu. Todėl manau, kad šis laikmetis reikalauja kiekvieno iš mūsų apsispręsti ir pasitikrinti savo laikyseną.
Rinkimai dar nesibaigė, tačiau jau dabar galiu pasidžiaugti keletu dalykų. Visų pirma pirmojo turo rezultatai parodė, kad įsipareigojusi tiesai ir teisingumui politinė jėga susilaukė daugiau kaip 100 000 balsavimo teisę turinčių piliečių palaikymo ir tapo parlamentine partija. Vadinasi, dar ne visi esame praradę viltį ir tikėjimą kitokios Lietuvos viltimi.
Kitas džiugus dalykas – daugelis gilių pozityvių žmogiškų patirčių, kurias išgyvenau nuo tos akimirkos, kai įsitruakiau į rinkimų lenktynių bėgimo taką. Tai – didžiausia pastarojo meto gyvenimo dovana.
Netikėtumas – kad palyginti lengvai patekau į antrąjį rinkimų turą. Turint galvoje, kad esu politikos naujokas ir kad Centro rinkimų apygardoje teko varžytis su gerai finansuojamais politikos sunkiasvoriais profesionalais.
Bene labiausiai nuliūdino tai, kad rinkimų metu buvo daroma daug pažeidimų. Žmogus, pasiekęs kokio nors rezultato nesąžiningu būdu man nekelia pasitikėjimo. Ar galime tikėtis teisingumo ir teisingų įstatymų iš to, kuris tą teisę įgijo neteisėtomis priemonėmis? Tai liūdina ir kelia nerimą.
Po pirmojo rinkimų turo kai kurie apžvalgininkai nustebę sakė, kad esą niekam nežinomas G. Dručkus įveikė tokius tituluotus varžovus. Tikiuosi, kad neįsižeidei, pavadintas „niekam nežinomu“, nes esi istorikas, Kauno apskrities archyvo direktorius, Tave tikrai pažįsta visi, kam rūpi Tibeto tautos laisvės kova, tačiau pasinaudok proga ir „Bernardinai.lt“ skaitytojams plačiau papasakok apie save.
Augau šeimoje, kuri buvo tiesiogiai susijusi su pokario pasipriešinimu. Mano tėtis Andrius Dručkus pokario metais dalyvavo lietuvių tautos ginkluotojo pasipriešinimo sąjūdyje, yra išsaugojęs Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinės archyvą. Susidomėjęs istorija dar paauglys būdamas turėjau galimybę perskaityti A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, kuri, kaip ir daugelis kitų Lietuvos istorijos knygų, buvo namų bibliotekoje.
Baigęs istorijos mokslus, atsidėjau moksliniam darbui ir ketinau pasišvęsti pokario pasipriešinimo Lietuvoje studijoms. Niekada neturėjau tikslo aktyviai dalyvauti visuomeninėje ar politinėje veikloje, tačiau įvairių gyvenimo iššūkių akivaizdoje turėdavau kas kartą apsispręsti ir rinktis. Prasidėjus Sąjūdžiui, supratau, kad negaliu likti nuošalyje ir savo sumanymus istorinių tyrimų srityje teko atidėti.
Pradėjęs dirbti Kauno apskrities archyve, grįžau prie savo specialybės ir savo pomėgio – Lietuvos istorijos tyrimų. Kartu su kolegomis pavyko surinkti ir publikuoti istorinius Kauno miesto planus; parengti mokslinį leidinį apie Kauno miesto savivaldos kūrimąsi 1918–1920 metais; keletą mokslinių pranešimų apie Lietuvos centrinio valstybės archyvo kūrimąsi Kaune; apie 1941-ųjų Birželio sukilimą Obeliuose ir tais pačiais metais ten pastatytą paminklą sukilėliams (vienintelį tuo metu Lietuvoje) ir kt. Paskutinis didesnės apimties mokslinis darbas – „Sutemų keleiviai. Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinė (1944–1958).
Visą savo gyvenimą buvau jautrus neteisybei, todėl nuosekliai pasisakau už asmens laisvę ir atsakomybę, už žmonių ir tautų apsisprendimo teisę. Nuo 1993-iųjų savo veikla nuosekliai palaikau Kinijos okupuotos Tibeto tautos teisę į apsisprendimą, esu vienas iš Tibeto kultūros fondo steigėjų bei valdybos narys.
Šių metų gegužės 17-osios įvykiai buvo ta kritinė riba, kuri atskleidė valdančiųjų panieką tiesai ir teisingumui, žmogiškam orumui ir dvasinėms vertybėms. Pastarojo mano pasirinkimo rezultatas – apsisprendimas dalyvauti rinkimuose, idant būtų galima būtų ginti tiesą ir teisingumą. Nes kad ir kokia iš pažiūros stipri ir išsivysčiusi atrodytų mūsų valstybė, be teisingumo ji neturi ateities. Teisingumo ir dvasingumo deficito pasekmes matome ir skaudžiai išgyvename kiekvieną dieną: tai korupcija, amoralumas, manipuliacija masine sąmone, valdžios bei teisėsaugos savivalė, užmaskuotas teroras vienų atžvilgiu ir visaleistinumas kitiems… Visa tai iškreipia pačią politikos esmę ir numarina demokratiją. Todėl šis laikmetis mums labai aiškiai primena, kas yra kiekvieno mūsų pareiga Tėvynei.
Esame ne tik skelbę Tavo tėčio – partizanų metraštininko – interviu, bet ir laidą apie jį. Suprantu, kad didelė dovana vaikui nuo pat mažų dienų girdėti pasakojant apie laisvės svarbą. Kita vertus, sovietmečiu teko plaukti prieš srovę, skirtingai nei tiems komjaunuoliams, kurie ir šiandien užima svarbiausius postus valstybėje.
Tepalieka kitų žmonių apsisprendimai jų sąžinės reikalas. Mano šeima buvo tiesiogiai susijusi su ginkluotuoju pokario pasipriešinimu. Mama Milda, tuomet dar moksleivė, kartu su savo tėvais ir seserimis buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, ir šeima turėjo, viską metusi, palikti gimtuosius namus. Tėtis Andrius buvo glaudžiai susijęs su partizanų vadu Baliu Vaičėnu-Liubartu-Pavasariu, išsaugojo Vytauto apygardos Lokio rinktinės archyvą, kurio dokumentai vėliau davė impulsą parengti jau minėtą monografiją apie ginkluotąjį pasipriešinimą Aukštaitijoje „Sutemų keleiviai. Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinė 1944–1958.“ (V., 2011). Esu šios knygos vienas autorių ir sudarytojų.
Rinkdamas medžiagą knygai apie pokario kovas ir atskleistus faktus lygindamas su dabartimi pastebėjau, kad kiekviena karta paprastai bent kartą savo gyvenime atsiduria nelengvo asmeninio pasirinkimo akivaizdoje. Laimingais laikau tuos, kuriems dėl savo pasirinkimo vėliau netenka jaustis nepatogiai. Kurie ištveria nepalūžę, nepasiklydę vertybėse.
Istorija reikalinga visiems – ne tik lietuviams. Tik remdamiesi savo istorija, kultūra, tradicijomis, aiškiai suvokdami savo tautinį tapatumą galime suformuoti tą tvirtą pagrindą, į kurį remdamiesi galime kurti savo valstybę. Kosmopolitizmo priešpriešinimas tautos svavasčiai, mano nuomone, yra ydingas. Meilė Tėvynei, pasididžiavimas priklausymu savo tautai ir valstybei, pagarba savo tautos ir valstybės istorijai – visa tai yra būtinos prielaidos visaverčio žmogaus, piliečio, visavertės tautos ir valstybės formavimui ir raidai. Manau, kad ir pasaulio bendrijai esame vertingi ir įdomūs visų pirma tuo, kuo esame saviti ir stiprūs.
Jeigu norime kurti visaverčių, atsakingų piliečių bendruomenę, tautinė savimonė, mano nuomone, yra būtina to sąlyga. Jeigu norime sukurti zombių ar „šarikovų“ visuomenę – turime pripažinti, kad tautinė savimonė tokiai užmačiai yra didelė kliūtis, kurią reikia pašalinti. Neįsivaizduoju, kaip mūsų Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą apie valstybę kuriančią suverenią tautą galima sėkmingai įgyvendinti neturint tautinės savimonės. Kita vertus – jeigu nori žmonių bendruomenę paversti lengvai manipuliuojama minia – pirmiausia atimk iš jos tautinę savimonę ir sugriauk žmogiškųjų vertybių skalę.
Esi vienas iš kovotojų už Tibeto tautos laisvę. Kodėl Tau, kaip krikščioniui, tai svarbu?
Manau, kad krikščionis turi būti pilietiškas. Neabejingas neteisybei, kito – ar tai būtų žmogus ar tauta – skausmui ir kančiai. Tibetas – viena iš Kinijos pavergtų tautų, siekiančių teisės į apsisprendimą, į sąžinės ir žodžio laisvę, į žmogiškąjį orumą, tautinę bei kultūrinę savastį. Mano veikimas Tibeto labui tėra vienas iš mano asmeninės laikysenos gyvenime atspindžių. Jei kas norėtų paklausti – o kodėl Tibetas? – galėčiau atsakyti prisimindamas motiną Teresę ir laisvai iš atminties atkartodamas jos mintį – kiekvienas susiraskime savąją kalkutą. Užuot keikę tamsą, verčiau uždekime žvakę. Jeigu kiekvienas uždegtume po tegul ir nedidelę žvakę – kaip šviesu taptų!
Jei pateksi į Seimą, teks nelengvas uždavinys dirbti opozicijoje, kovoti su „valdžios partija“, kurios svarbiausias siekis išlikti valdžioje – kuo veikli ir stipri opozicija gali padėti?
Manau, kad darbas opozicijoje yra nė kiek ne mažiau svarbus ir prasmingas, negu veikla pozicijoje. Svarbu, kad opozicijoje liksiančių politinių jėgų atstovai būtų nuoseklūs, laikytųsi savo programinių nuostatų, įsipareigojimo tiesai bei vertybiniams principams. Kad savo veikimu gintų ne savo, o tautos ir visuomenės interesus. Aiški ir tvirta opozijos laikysena, tiesos sakymas gali užkirsti kelią blogiems sprendimams.Veikimas opozicijoje politinei jėgai yra puiki galimybė patvirtinti savo rinkėjams, kad šie neapsiriko balsuodami, o visiems piliečiams – kad moka atstovauti tautos bei valstybės interesus ir kad per kitus rinkimus yra verti dar didesnio pasitikėjimo.
Kuriame komitete Seime ketini darbuotis ir į kokius klausimus daugiausia kreiptum dėmesį?
Pagal savo išsilavinimą r pomėgius save priskirčiau prie kultūros žmonių. Todėl jeigu būčiau išrinktas į Seimą, norėčiau dirbti Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Siekčiau, kad valstybė dar kartą išanalizuotų dabartinę švietimo, mokslo ir kultūros būklę ir apsispręstų dėl prioritetų bei priemonių jiems pasiekti. Dar kartą pasvarstyti ir apsispręsti, ar mus tenkina situacija, kai bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose, užuot ugdžius ir lavinus būsimuosius mūsų valstybės piliečius, prioritetas teikiamas mokinio/studento krepšeliuose sukrautų pinigų „medžioklei“? Ar nesuklydome sunaikindami vadinamąsias kaimų mokyklas? Ar mus tenkina, kad Lietuvos mokyklose nedėstomas Lietuvos istorijos kursas? Ar mes norime, kad kultūrai būtų sugrąžintas sakralusis dvasingumo dėmuo? Ar norime, kad kultūra ir švietimas būtų matuojami ekonominiais efekto kriterijais? Ar žinome, kokios švietimo, kultūros ir mokslo sritys mūsų valstybei yra prioritetinės? Ir kam visa tai turi tarnauti: žmogaus asmenybės ugdymui ir sklaidai ar kam nors kitkam?
Ar nesijauti nejaukiai, kad antrajame ture teks grumtis su buvusia partiete? Protestuodamas pasitraukei iš Tėvynės sąjungos, bet ar tai reiškia, kad atsisakei ir tų vertybių, į kurias apeliuoja ši partija?
Šiuo atveju, manau, tinka Aristotelio posakis: „Platonas mano draugas, tačiau tiesa – brangesnė“. TS-LKD nariai Vincė Vaidevutė Margevičienė ar Rytas Kupčinskas nuosekliai buvo Neringos Venckienės ir jos globojamos mergaitės pusėje, tačiau net ir suvokdami valdžioje esančiųjų vykdomą neteisybę, jie apsisprendė likti valdančiųjų dalimi. Mano įsitikinimu, tai labai apriboja galimybę laisvai rinktis tiesą. Gerbiu savo oponentę antrajame ture V. V. Margevičienę, tačiau netikiu, kad šiuo atveju galima išlaviruoti. Suprantu, jog patogiau kandidatuoti, kai gauni solidų finansinį palaikymą iš partijos. Tačiau ar tokiu atveju netampi bendrininkas ir to nusikalstamo abejingumo itin skaudžioms neteisybės apraiškoms Lietuvoje?
Rinkdamas mežiagą savo knygai apie pokario ginkluotojo pasipriešinimo istoriją, susidūriau su autentiškais archyviniais dokumentais, liudijančiais, kaip šią dilemą sprendė pokario kartos žmonės – mūsų tėvai ir seneliai. Dauguma tų, kurie apsisprendė kovoti su neteisybe, buvo režimo terorizuojami ir naikinami: tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tačiau esu įsitikinęs, kad kur kas baisesnis likimas tų, kurie pardavė savo sielas nelabajam, kurie „ėjo su velniu obuoliauti“, tikėjosi nusipirkti išdavyste ar abejingumu ramybę ar gerovę. Didelė dalis šių žmonių iki pat paskutinio atodūsio bus persekiojami praeities bailumo šmėklų ir neturės ramybės.
Dėl vertybių. Ilgą laiką tikėjau, kad TS-LKD – viena iš nedaugelio politinių partijų Lietuvoje, kuriai iš tiesų rūpi įsipareigojimas tiesai, moraliai poltikai ir dvasinėms vertybėms. Pavojaus ženklai netruko pradėti rodytis jau netrukus po partijos įsikūrimio, tačiau kas kartą nulemdavo tikėjimas, kad tai – tegul ir lyderių, tačiau pavienių asmenų, o ne, kaip pas mus dabar populiaru sakyti – sisteminės negerovės. Ketveri pastarieji TS-LKD buvimo valdžioje metai ir ypač – Gegužės įvykiai Garliavoje mane galutinai įtikino, kad šiai partijai minėtos vertybės – tik tušti žodžiai. Linkėčiau, kad ištuštėjusią mūsų politinio lauko nišą užimtų ir joje įsitvirtintų tikros dešiniosios pakraipos partijos, išpažįstančios dvasines vertybes, įsipareigojusios tiesai ir teisingumui, einančios į valdžią ne valdyti, o tarnauti. Tam reikia, regis, tiek nedaug – tik mūsų visų tikėjimo ir ryžto.
Tad raskime savyje ryžto sugrąžinti į mūsų valstybę teisingumą, raskime savyje tikėjimo, kad permainos yra įmanomos. Kad mes galime. Kad tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
Rūstūs Tavo perspėjimai, tačiau sunku jiems prieštarauti. Suprantu, jog daug kam norisi, kad būtų kita – lengvesnė – išeitis. Tačiau, leisk pajuokauti, sakoma, jog kiekviena problema turi lengvą sprendimą, tačiau dauguma atvejų jis neteisingas. Tad linkiu Tau, kad ir sudėtingo, bet į tiesą vedančio kelio. Taip pat linkiu, net ir patekus į valdžią, nepamiršti, kad čia esi tarnauti žmonėms ir bendrajam gėriui, o ne valdyti ir demonstruoti galią. Dėkui už pokalbį, kad pasidavei įkalbėjimams paskelbti pokalbį viešai.
Bernardinai.lt