Gintautas Lukošaitis. Kodėl vilniečiai kasmet už šildymą permoka apie 25 milijonus eurų
Su dideliu susirūpinimu stebiu Lietuvos konkurencijos tarnybos veiklą. Mane stebina šios institucijos nesupratimas, kokios yra savivaldybių funkcijos ir atsakomybės.
Savivaldybės visoje Europoje užtikrina nenutrūkstamą kokybišką viešųjų paslaugų teikimą mažiausiomis įmanomomis kainomis.
Savivaldybės teikiamos paslaugos per savo kontroliuojamas įmones yra dažniausiai monopolinės, pavyzdžiui, šiukšlių išvežimas, viešojo transporto užtikrinimas, o ypač centralizuotos šilumos gamybos ir tiekimo užtikrinimas.
Alytaus miesto savivaldybė, įkvėpta Šiaulių miesto pavyzdžio, nusprendė susigrąžinti į savo rankas šilumos ūkio kontrolę, tačiau Lietuvos konkurencijos tarnyba atsistojo ne viešojo intereso gynimo pusėje, o kažin ko…?
Jei konkurencijos tarnyba kalba apie konkurenciją šilumos ūkyje, tai tokiu atveju turėtų kalbėti, jog privatus kapitalas (pavyzdžiui, Litekso) turi nusitiesti savo šilumos perdavimo tinklus ir kiekviename bute pasistatyti po atskirą radiatorių.
Visi supranta, jog to negali būti, nes čia veikia masto ekonomikos dėsnis, todėl apie konkurenciją šilumos ūkyje klasikine prasme kalbėti negalima!
Dabar apie akis badančius pavyzdžius:
Šiaulių miestas išvengė spekuliacinio konkurencijos modelio šilumos ūkyje. „Šiaulių energija“, Šiaulių miesto monopolinė įmonė, padarė tinkamas investicijas ir savo laiku į šilumos gamybos modernizavimą ir nuo šilumos gamybos iš dujų buvo pereita prie biokuro (dabar biokuro dalis šilumos gamyboje sudaro 70%). Beveik visos investicijos buvo padarytos iš savo pinigų!
Šiuo metu Šiaulių energija tiekia pigiausią šilumą Lietuvoje (4.31 cnt už kw) ir sugeneruoja per 3 milijonus pelno miestui!!!
Dabar palyginime su Vilniaus šilumos ūkio situacija:
Šiuo metu už vieną šilumos kilovatvalandę vilniečiai moka 5.1 cnt. Taigi vilniečiai, palyginti su šiauliečiais, permoka apie 25 milijonus eurų kasmet!
Be to, Vilniaus savivaldybė skolinga „Vilniaus energijai“ 20 milijonų eurų (be konkurso skolą nupirko „Šiaulių bankas“), taip pat „Vilniaus energija“ skolinga 18 milijonų eurų savivaldybės įmonei „Vilniaus vandenys“, t.y. šilumos kaina yra ir vandens kainoje!
Tokia pati liūdna situacija šilumos ūkyje ir kitur: Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Joniškyje ir ten, kur vaidinama konkurencija šilumos ūkyje, o ten, kur nevaidinama, rezultatai geri arba labai geri!
Šiauliuose iš tiesų vykdomas pirmasis šilumos ūkio įstatymas, kurio tikslas – užtikrinti šilumos gamybą ir tiekimą įmanomai mažiausiomis sąnaudomis ir už mažiausią galutinę kainą vartotojui.
Mane stebina, kaip Vilniaus savivaldybė sužlugdė savo įmonę „Vilniaus autobusų parkas“ ir rinką atidavė neva Latvijos įmonių grupei. Ar čia nėra veikimas prieš Lietuvos valstybės interesus?
Šiauliuose monopolinė savivaldybės įmonė „Busturas“ užtikrina pigiausią kelionę miestiečiui ir tai netrukdo atnaujinti autobusų parką!
Tokia pati situacija – ir šiukšlių surinkimo srityje, nes Šiauliuose ne spekuliuojama konkurencija, o siekiama rezultatų.
Raginu Lietuvos Respublikos prezidentę, LR Seimą (savivaldybių komiteto narius), Lietuvos Respublikos vyriausybę atkreipti dėmesį į ką tik išdėstytus faktus.
Trumpai apie autorių: Gintautas Lukošaitis – skulptorius, Šiaulių Tarybos narys.