Visuotiniai bei tiesioginiai Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko rinkimai baigėsi Gintauto Palucko pergale – per gegužės 6-ąją įvyksiantį suvažiavimą jis pakeis Algirdą Butkevičių šį postą užėmusį nuo 2009 m.
Rinkimų rezultatai rodo, jog Vilniaus miesto vicemeras ir Vilniaus socialdemokratų lyderis G.Paluckas ir antrąjį turą laimėjo išsaugodamas savo pranašumą – iš daugiau nei 10 tūkst. balsavusių socialdemokratų (aktyvumas – 49,17 proc.) šįkart juo pasitikėjo 5 190 (pirmajame ture tokių būta 4 017), o jo varžovas ūkio ministras, Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės susisiekimo ministro Rimanto Sinkevičiaus sūnus Mindaugas Sinkevičius sulaukė 4 781 partijos nario palaikymo (3 654).
Nors užfiksuoti pažeidimai rodo, jog buvo bandymų pasinaudoti ir nomenklatūriniais resursais, ir patys kandidatai, ir rinkimus komentavę šnekučiai garsiai džiaugiasi dar viena „demokratijos švente“.
Ir niekas nejaukia „šventės“ klausdamas: kaip čia nutiko, kad vienintelė partija ir jos lyderis, galėję rimtai varžytis per 2014 metų Prezidento rinkimus, bet pasirinkę juos tik imituoti, po trejų metų pradeda… tarsi nuo nulio, nors būtų tiksliau sakyti: turi ropštis iš duobės?
Galime būti tikri: viešajame lauke tikrai padaugės diskusijų apie tai, ko turėtų siekti neva socialdemokratinė partija, savo šūkį „Svarbiausia – žmogus“ prisimenanti tik iškilmingom progom, atsiras ir šnekučių, kurie tokias kalbas vadins ne mažiau skambiai – tapatybės paieškomis, gal net idėjų kova, tik ar tai pagelbės, kad pagaliau ir Lietuvoje rastųsi reali politinė jėga, kuri ne tik vadintųsi socialdemokratais, bet ir ryžtųsi vykdyti jų vertybėmis grindžiamą politiką?
P.S. Tik išrinktas Gintautas Paluckas pareiškė: „[…] į partijos politinę darbotvarkę galų gale grįš socialdemokratija, o į partijos struktūras – demokratija“ (ČIA).
Keli pastebėjimai prieš sužinant, kas laimėjo pirmininko rinkimus
Kadangi rinkimai vyko tris dienas, kad iki pat šeštadienio pavakarės išliktų nors kokia intriga, viešajame diskurse „susidomėjimą kurstė“ ne tik pačių kandidatų pasirinktos rinkiminės strategijos ir kuriami įvaizdžiai, bet ir žiniasklaidos pastangos pateikti juos itin skambiai – tarsi bandymus ieškoti ne tik savo, bet ir visos partijos tapatybės. Kai kurie viešosios erdvės šnekučiai jau spėjo patetiškai pareikšti, jog šie rinkimai – tai „senojo ir naujojo socialdemokratų pasaulio kova“ arba tikrų tikriausia „viršūnių“ ir „apačių“ kova.
Dar daugiau – jau kelintą dieną aptardami kandidatus žurnalistai ir politologai nė nemirktelėję, rimtu veidu kartoja tai, ką daugelis naiviai asocijuoja su permainomis į gera: jei partijos pirmininku būtų išrinktas G. Paluckas, tai jis tuoj tuoj imtųsi „radikalių“ permainų – keistų „du trečdalius bičiulių iš aukščiausio partijos ešalono naujais“, gal net trinktelėtų durimis ir pasitrauktų iš koalicijos, mat jis kaitaip nei ligšiolinis socialdemokratų vadas suabejojo koalicijos su „valstiečiais“ nauda, ypač jei šie juos laiko „mažuoju broliu“.
Tų pačių viešųjų šnekučių teigimu, nors prieš rinkimus sakomos kalbos apie apsivalymus turi galią mobilizuoti socialiai jautrius, teisingumo trokštančius bičiulius ir bendrapiliečius, vis dėlto G. Palucko elgesys esąs itin neapdairus, kitaip – negudrus. Ir todėl jei G. Paluckas pralaimėsiąs nomenklatūros atstovui, kaltinti galėsiąs tik pats save. Kaip suprantame, itin apdairi išvada ir / ar patarimas.
M. Sinkevičiui kuriamas partijos „telkėjo ir vienytojo“ įvaizdis (ko verta vien replika G. Paluckui, kad nederėtų rūšiuoti bičiulių į juodas ir baltas avis…), siekiant sutapti bent su LSDP (LDDP) patriarcho A. M. Brazausko šešėliu, atrodo, jam pačiam net patinka. Būdamas ūkio ministru, kas be ko, jis laikosi nuosaikesnės pozicijos ir dėl bendradarbiavimo su „valstiečiais“ – jam svarbu, kad „socdemai koalicijoje būtų vertinami kaip lygiateisiai“. Išties pūkuota mintis.
Ta pati „takoskyra“ – lyg ir karštakošis, ne itin skaičiuojantis ir dar teistas (nors teisiškai teistumas jau išnykęs) G. Paluckas prieš neva nuoseklų, nekonfliktišką ir santūrų M. Sinkevičių (nepotizmas juk ne „nuodėmė“ ir, žinoma, ne kaltė: vaikai nesirenka tėvų nei senelių, todėl tai tėra geroji praktika) – pabrėžiama ir aiškinant, jog G. Paluckas naujosios partijos tapatybės ieškotų neva „revoliuciniais“ metodais, kurie, labai tikėtina, bent jau partijos viršūnėse, „sukeltų ir konfliktų“, o štai antrasis kandidatas pristatomas kaip „evoliucinį“ kelią siūlantis politikas, vadinasi, jis vairuotų partiją „nuosekliai, tvarkingai, be didesnių sukrėtimų“.
Jei spręsime vien iš viešojoje erdvėje matomų dėlionių, atrodo, įdėta nemažai pastangų, kad ir socialdemokratų pirmose gretose atsidurtų partinės nomenklatūros auksinio jaunimėlio atstovas. Pirmasis, kad nesijaustų toks vienišas, griebėsi giminėje ne kartą išbandytos taktikos – viešai pagirti ir net užsistoti „nekaltą“ net ir dėl savo teistumo G. Palucką ir taip jį tik dar labiau marginalizuoti, nes… kiek socialdemokratų iš principo sutiks su tuo, kad nesvarbu, kas giria jų kandidatą – gali būti ir konservatorius, svarbu tik tai, ar tai, ką sako, pagrįsta?
Tokiomis aplinkybėmis net neišeina klausti ir kitko: ar į antrąjį rinkimų turą išėję jaunosios socialdemokratų kartos atstovai Gintautas Paluckas ir Mindaugas Sinkevičius apskritai pajėgūs įvykdyti naujajam pirmininkui partijos keliamą, tik kažin ar bepakeliamą uždavinį – „susigrąžinti per Seimo rinkimus prarastus rinkėjus“ ir „pasukti už perdėm liberalią politiką dažnai kritikuojamą partiją socialdemokratinių vertybių link“?
Bet spręskite patys: skelbiame ir kandidatų į LSDP pirmininkus kreipimusis į bičiulius:
Gintautas Paluckas: Ateitis – mūsų rankose!
Ateities neapibrėžtumas ir nežinomybė dažną baugina. Tačiau praeityje likti neįmanoma. Turime du pasirinkimus – drąsiai žengti į priekį ir atsiliepti į mus supančio pasaulio pokyčius arba stengtis sustabdyti laiko tėkmę ir visuomenės raidą.
Aš kviečiu pokyčiams, tačiau suprantu ir tuos, kuriuos permainų mastas ir greitis neramina. Tai kaina, kurią šiandien mokame už tai, kad leidome save įtikinti, jog nuolat keistis, nuolat ieškoti savęs, nuolat kurti idėjas – nereikia. Tačiau kito kelio nėra.
Kai kas ir vėl mus mėgina įtikinti, jog reikia neskubėti, išlaikyti „branduolį“, užtikrinti tęstinumą. Siūlomas permainas vadina skaldymu, skirstymu ir valymu.
Jų lūpomis kalba baimė. Natūrali ir suprantama, tačiau nepateisinama baimė. Ji verčia tapatintis su partija ir grėsmę savo politinėms pozicijoms vadinti partijos skaldymu.
Siūlau vienytis. Vertybėmis, ne postais. Pažiūromis, ne intrigomis. Idėjomis, ne kaltinimais.
Skyriai keičiasi. Partija keičiasi. Džiaugiuosi esąs šių permainų dalimi.
Kviečiu nebijoti ir palaikyti tikrus pokyčius antrame rinkimų ture!
Gintautas Paluckas
Mindaugas Sinkevičius:
Gerbiami bičiuliai,
pirmiausia dar kartą noriu padėkoti už išreikštą pasitikėjimą manimi per pirmąjį rinkimų turą. Kiekvienas Jūsų balsas įkvepia ryžtingai žengti toliau.
Esame finišo tiesiojoje – jau balandžio 20-22 dienomis vyks antrasis rinkimų turas, kuris lems, kokiu keliu mes eisime toliau. Aš kviečiu žengti bendro darbo, pagarbos vienas kitam ir partijos susitelkimo, o ne skaldymo keliu.
Artėjant apsisprendimo dienai, noriu Jus dar kartą patikinti, kad esu pasiruošęs prisiimti atsakomybę už jau 120 metų skaičiuojančios Lietuvos socialdemokratų partijos ateitį.
Kviečiu nelikti abejingais ir dar kartą pareikšti savo valią prie balsavimo urnos. Tik kartu mes galime sutelkti stiprybę partijos viduje ir pelnyti pasitikėjimą visuomenėje. Tegul mūsų darbai, o ne skambūs žodžiai įrodo vertę. Imkimės jų!
Bičiuliškai ir solidariai –
Mindaugas Sinkevičius