Istorikas Gintautas Terleckas, dirbęs mokytoju, buvęs verslininku, dabar saugantis Medininkų pilį, kartu su Lietuvos Sąrašu ryžosi eiti į Vilniaus tarybos rinkimus.
Pilietinis Tiesos.lt portalas teiraujasi kandidato į sostinės tarybą G. Terlecko, kas lėmė tokį jo apsisprendimą, kokios asmeninės patirtys jam pačiam atrodo svarbiausios ir kuo jos galėtų būti naudingos įgyvendinant Lietuvos Sąrašo programą.
Abejoti tuo, ką dabar veiki, kuo gyveni, – natūrali žmogiška būsena. Bet kai tokios abejonės virsta kankinančia kasdienine rutina, supranti, kad gyveni ne taip, jog atėjo laikas daug ką keisti. Ilgą laiką maniau, kad tie, kurie sprendžia mano gimtojo Vilniaus, ir ne tik jo, valdymo klausimus, žino už visus kitus ir už mane, kaip geriausiai tai daryti. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad taip nėra. Kam reikalingas tikras ar tariamas profesionalumas, jei jis nedera su bendruomenės interesais, poreikiais, visaverčiu gyvenimu? Svarbiausia yra norėti girdėti ir matyti, kas aplinkui tave vyksta, ir pasitelkus specifines sritis išmanančiuosius, sugebėti keisti rajono, miesto gyvenimą, kad būtų didesnė skirtingų žmonių gyvenimo dermė.
Likimas lėmė, kad gimiau Elenos ir Antano Terleckų šeimoje. Gyvenome Valakampių dalyje, vadinamoje Ežerėliais. Dabar ten, iškirtus ilgaamžes pušis ir nugriovus savitą aurą turėjusius medinius namus, kaip kokių brangių sausainių primėtyta kotedžų. Dažnas jų rėžia akį savo neskoninga prabanga ir svetimybe supančiam miškui. Mano vaikystės laikais gyventi ten miestiečiai nesiveržė. Antakalnio mokykloje, kurią mes lankėme, mus, miško vaikus, kaimiečiais pravardžiavo. Chruščiovinių, brežnevinių „komunalkių“ teikiami patogumai mums buvo nepasiekiami. Tačiau mes dėl to nė kiek nesisielojome – jau tada supratome gamtos, erdvės, laisvės privalumus. Ežerėliuose gyvenantys kaimynai, net ir gerokai toliau gyvenantys, sveikinosi, dažnai žinojo vienas kito likimus, rūpesčius.
Mūsų namuose lankydavosi daug svečių. Ankstyvoje vaikystėje man dažnai būdavo nesuprantama, ko susirinkę žmonės įnirtingai ginčijasi, skeryčioja rankomis. Tik vėliau pradėjau suprasti, kad jiems svarbūs visai ne kasdieniniai rūpesčiai. Jog egzistuoja ir kitoks pasaulis, kuriame labai svarbu neprarasti garbės, orumo, teisingumo jausmo. Iš tų vaiko ir paauglio nugirstų pokalbių visam gyvenimui liko supratimas, kad nėra nei blogų, nei gerų tautų, lygiai taip pat kaip mažų ar didelių. Yra tik gėris ir blogis. Vertybės ir tiesos buvo siejamos su pavergtos Tėvynės tema. Namai, kuriuose kartais prieglobstį rasdavo ne tik gyvenimo negandų mėtomi žmonės, bet ir benamiai šunys ir katės, buvo užversti knygomis, laikraščiais. Tėvas juos skaitydamas pabraukdavo svarbiausias mintis, jas garsiai cituodavo namiškiams ar svečiams. Vėlesniais laikais šeimos galva, puoselėdamas savo viltis, kad kada nors tapsiu istoriku, vertė mane kai kurias knygose pabrauktas vietas perrašinėti į sąsiuvinį, taip mokydamas mane raštingumo ir reiškinių esmės supratimo. Dar ir dabar atsimenu kai kurias J. Jurginio, B. Genzelio monografijose tėvo pabrauktas vietas.
Be svečių ir knygų, namuose svarbią vietą užėmė trumpabangis radijo imtuvas. Tėvas retai kada leisdavo jam pailsėti. Iš šio aparato išgirdau uždraustų knygų ištraukų skaitymus, Vakaruose gyvenančių Lietuvos rezistentų, Rusijos disidentų kalbas. Radijas, traškėdamas nuo Rusijos imperijos dirbtinių eterio trikdžių, griovė sovietinės propagandos kalamas klišes. Ypač jų daug girdėdavau už kelių kilometrų lankomoje mokykloje. Dauguma jos mokytojų buvo išdidūs ir šalti. Pertraukų metu visi privalėjome koridoriais vaikščiodami sukti ratus. Stoviniuoti neleisdavo raudonais raiščiais rankoves apsijuosę budintys mokytojai ir vyresnieji mokiniai. Tačiau tokia mokyklos kazarminė tvarka dažnai „lūždavo“. Ši Antakalnio mokykla gerokai skyrėsi nuo daugumos Vilniaus mokyklų. Ją lankė aplinkui gyvenančių sovietinės nomenklatūros, aukštųjų mokyklų dėstytojų, menininkų vaikai. Jų tėvai turėjo galimybę lankytis užsienyje, matyti visai kitokį pasaulį, nei jį piešdavo brežnevinė spauda. Supančios aplinkos susidvejinimas provokavo jaunimą, nepripažįstantį kompromisų, paviršutiniškiems protestams. Kartais mokiniai į pamokas vietoje portfelių atsinešdavo knygomis ir sąsiuviniais prikimštus kibirus, ilgus plaukus nusikirpdavo visiškai plikai. Vienoje mokyklos diskotekoje, skambant hard roko muzikai (vietinis ansambliukas „Plūgai“ traukė lietuviškai dainą „Jėzus Kristus buvo hipis, basas vaikščiojo danguje“), jaunuoliai suklaupė ant salės grindų, taip reikšdami protestą prieš diskotekos nutraukimą. Mokyklos admininistracija represijų nesiėmė: bijojo konfliktuoti su sovietinio elito vaikais.
Daugiaveidiškumas visuomenėje turbūt niekada iki galo neišnyks. Tačiau susitaikyti su tuo negalima. Iškreiptas savisaugos jausmas trukdo mums susikalbėti, tapti bendruomeniškiems. Manau, kad žmogaus siekis atskleisti savo galimybes ir vertybes yra įgimtas, ir todėl gali suardyti ydingiausią sukimąsi ratu. Iš kreivų veidrodžių kambarėlių visada galima pabėgti, pasmerkti juos likti tuščius.
Ilgainiui tėvo savišvieta, elementarių buitinių savo ir kaimynų teisėtų interesų gynimas, priešinimasis vietinės biurokratijos netvarkai peraugo į antisovietinę veiklą. Prasidėjo laiškų, peticijų, memorandumų organizavimo ir rašymo, pogrindinės literatūros leidimo ir platinimo laikai. Koks pogrindis be kratų. Jos vertė trapią namų tvarką aukštyn kojomis. Kostiumuoti, savo neribotą galią jaučiantys KGB vyrukai rytais apsupdavo mūsų namus. Jie, lyg kokios žiurkės, vertė kambarius, sandėlius, rausė daržą, tempė į krūvą įvairiausią, mano tėvo „kaltę“ apnuoginančią literatūrą. Mama iš prigimties buvo švelni, kukli ir nedrąsi. Tačiau net tokios įtampos sąlygomis ji nepalūždavo. Dulkėtiems, savo smalsiu uolumu patenkintiems pareigūnams ji drąsiai rėždavo tiesą. Tėvą čekistai ne kartą po kratų išsivežė tardyti į Lenino prospekte dunksančius rūmus. Būtent ten, į kur Lukiškių aikštėje stovintis akmeninis Leninas ranka rodė deramą vietą visiems „kontriniams nacionalistams“. Ten 1979 metų spalio 30 dieną nuvežtas tėvas namo grįžo beveik po aštuonerių metų: po Permės lagerio ir „saulėto“ Magadano tremties.
Tuo metu aš pusalkanis sovietinės armijos statybiniame batalione savo kailiu „tyrinėjau“ socialistinio gyvenimo būdo privalumus. Visi rūpesčiai areštavus tėvą užgulė mano mamos pečius. Pati Sovietų Sąjunga – blogio imperija – atrodė amžina ir neįveikiama. Retkarčiais užplūsdavo mintys, jog tėvo rezistencija beprasmė, palaušianti jo sveikatą, ir tiek. Tik viltis ir tikėjimas panašias mintis vijo. Mes gyvenome, liūdėjome ir džiaugėmės, laukėme grįžtančio tėvo. Ačiū tiems žmonėms, kurie mus palaikė, neleido pasiduoti viską žlugdančiai nevilčiai.
Dabartinėje Lietuvoje daug sutrikimo, nevilties dėl tikros ar tariamos neteisybės. Emigracija, savižudybės – suskaidytos, nesolidarios bendruomenės sopuliai. Tačiau tam yra priešnuodžių. Reikia pasitikėti savimi ir padėti šalia ar toliau esančiam. Tada ir pats gali tikėtis paramos. Susitelkusi bendruomenė gali daug ką pakeisti.
Paleistas iš sovietinių „rekrūtų“ įstojau į Pedagoginį institutą – ryžausi tapti istorijos mokytoju. Okupacinė valdžia šiam mano siekiui lyg ir netrukdė. Kitaip elgtis jai nebuvo naudinga. Norėdamas išlaikyti jau savo paties šeimą, laisvu laiku dirbau kaimyno Dominyko šiltnamyje. Jis man gerai mokėjo. Padėjo mama, tremtinys tėvas. 1985 m. mokslus baigiau. Prisimenu studijų bendramokslių nuoširdžius, šiltus tarpusavio santykius. Dauguma dėstytojų man, „nacionalisto ir antitarybininko“ sūnui, nerodė jokio priešiškumo, kai kurie iš jų mane moraliai rėmė. Savo idėjomis jie padėjo suprati, kad sunkiausia pavergti žmogų, priklausantį tautai, kuri gerbia savo savastį, ją saugo.
Kodėl dabar sunkiai augančio Nepriklausomybės medžio pusžalius vaisius skinantis žmogus taip lengvai „modernėja“, tolsta nuo savo tautiškumo? Skaudu, kai matai, kaip Lietuvos himną traukiantys politikai ar valdininkai tampa aktyviais Vakarų marksistų sukalto Europos naratyvo trubadūrais. Kai neturi savo pilies, negali būti ir tikro pilietiškumo. Jo nepakeisi kažkokiu mistiniu Europos piliečio vaiduokliu. Suprantu ir vertinu priklausymo Europos Sąjungai privalumus. Tačiau mūsų pareiga saugoti Lietuvos valstybingumą, jos, kaip ir Vilniaus savastį, nuoširdžiai ja rūpintis.
Istorijos mokslas padeda įžvelgti reiškinių gyvastį palaikančias ar žlugdančias priežastis. Laikas pagal savo taisykles mus stumdo kaip šachmatų figūrėles. Bet jei suprasime šio žaidimo logiką, patys lemsime žaidimo kryptį.
Istorijos mokytojo darbą pradėjau jau skambant tautos Atgimimo varpams. Dirbdamas supratau, kaip svarbu yra būti nuoširdžiam, nemeluoti sau ir kitiems – tik taip padėsi jaunuoliams rasti save. Ugdydamas kitus, auklėji ir pats save.
Lietuvos sąrašas kviečia šalinti pasilikusius „valstybė – valdžia –miestas – tarnai“ azijietiško modelio požymius. Svarbiausiu mediatoriumi turi tapti bendruomenė: sąmoninga, savo kūrybinę galią jaučianti, pasiryžusi keistis ir keisti asmenybių jungtis. Namo, kiemo, panašių interesų bendrijos vienijasi ir kuria didesnes bendruomenes: rajonų, miestų. Taip visa valstybė tampa bendruomene: skirtingų tautų, kultūrų, socialinių sluoksnių, požiūrių derinamu instrumentu.
Man pažįstami Jungtinių Valstijų Kalifornijos lietuvių bendruomenės gyvenimo modeliai: ten gyvenau beveik dvejus metus, tiesa, jau seniai, gal jie jau pasikeitę. Tuo metu net, atrodo, nežabojamą individualizmą, ekonominį liberalizmą išpažįstanti valstybė, jos miestai kontroliavo gyventojų ūkinius santykius: ne visada prekybiniai centrai galėjo kelti prekių kainas, Santa Monikos gyvenamųjų būstų nuomos dydį varžė vietinė valdžia. Stebino ne tik biznio, bet ir paprastų gyventojų iniciatyvos padėti skurstantiems, skriaudžiamiems. Kai kurie Didžiojo vandenyno pakrantės restoranai skelbė „laimingas valandas“, kurių metu benamiai galėjo sočiai pavalgyti. Išaiškėjus, kad kai kurios kompanijos žiauriai išnaudoja vynuoges skinančius meksikiečius, kilo visuotinis judėjimas „NE vynuogėms“.
Mūsų įsivaizduojama hamburgerius kemšanti, nuo automobilių dujų dūstanti, skirtingų kultūrų visuomenė sugeba sukurti tegul ir ne idealią darną, kurią stiprina uoliai saugoma gamta, išlikęs ispaniškosios architektūros paveldas. Nenuginčijama, kad visa tai pasiekta ir nuolat tobulinama net į pasąmonę įdiegto pilietinės atsakomybės, pareigos jausmo. Mačiau, kaip privataus namo kieme, nuolat žydinčių medžių paunksmėje, dūzgiant kamanėms, net labai turtingai gyvenantis kalifornietis ištuštintą kokakolos skardinę rūpestingai suplojo ir, suradęs tokiai atliekai skirtą vietą, ją ten išmetė. Niekam net į galvą nešauna mintis mesti pro automobilio langą nereikalingo popiergalio ar plastikinio maišelio: tai ne tik teršia gamtą, bet gali tapti nelaimės priežastimi. Be abejo, tokiai tradicijai padeda griežta draudimų sistema: šalia kelių dažnai galima pamatyti įspėjamuosius plakatus, kad už gamtos šiukšlinimą gresia didelės baudos. Tačiau draudimais nepiktnaudžiaujama. Jais tik stengiamasi padėti gyventi.
Tokios gausos visokių nepagrįstų įstatymų, poįstatyminių aktų, taisyklių kaip Lietuvoje tikrai nėra. Kodėl mano tėvynėje gyvuoja tokia juridinių reguliavimų makalynė? Tūlas pilietis paliekamas nuolatinėje baimėje. Jis bet kada gali būti nubaustas. Įvykdyti visus, dažnai vienas kitam prieštaraujančius įstatymus neįmanoma. Taip pradingsta bet koks noras ką nors daryti, kurti. Bet nieko nedaryti irgi nevalia. Juk mokesčius mokėti, skolas grąžinti privalai. Kitu atveju tavęs nepaliks ramybėje bankai, visokie monopolines nepagrįstai brangias paslaugas teikiančios ar skolas išieškančios įmonės. Tokioje beprotybės karuselėje apsvaigintą, materialinį nepriteklių kenčiančią būtybę labai lengva valdyti, tampyti už virvučių. Visokiais raišteliais surištas, jis net pagalvoti neturi jėgų, kad savo mieste, Tėvynėje gali gyventi kitaip. Kai kuriose Europos šalyse, kurių sandraugoje esame, valdininkai priversti elgtis kitaip. Ten visiems aišku, kad bet koks valdininkas turi tarnauti mokesčių mokėtojui.
Bėda dar ir ta, kad Lietuvoje painiojamos valdžios ir valstybės sąvokos. Nepasitikėjimas, pagieža, pyktis, susipina su vergišku paklusnumu, pataikavimais. Tokioje postgulaginėje erdvėje nelieka vietos visuotinei atsakomybei, vienybei, gimtojo miesto, valstybės klestėjimui.
Verslas išmokė kai kurių vadybinių, organizacinių vadovui būtinų gebėjimų. Bendravau su labai skirtingais žmonėmis, mokiausi ne tik reiklumo, bet ir tolerancijos, derybų meno, rinkos analizės. Kartais situacija vertė ryžtingai apsispręsti. Dirbau Naujojoje Vilnioje, labai margame socialine ir etnine prasme Vilniaus rajone. Gerai žinau vietinių gyventojų, verslininkų problemas. Režisieriui, sukančiam siaubo ar sovietinius laikus menantį filmą, šiame rajone nereikėtų jokių dekoracijų. Vakarais tarp apleistų, kadaise niūriomis spalvomis nudažytų namų duobėtose gatvėse tikrai gali pradėti vaidentis. Naujosios Vilnios, kaip ir viso miesto gyventojai, iš naujos valdžios tikisi realių permainų.
Būtina keisti Vilniuje sąlygas ir verslui. Mažai įmonei sunku konkuruoti su stambiomis. Monopolijos iškreipia rinkos sąlygas. „Vilniaus energijos“ santykiai su prie radiatorių prikaustytais daugiabučių gyventojais primena baudžiavą.
Nežinau, ar „Mažų įmonių“ įstatymas ką nors pakeitė. Kokių tik reikalavimų uab‘ui nesugalvota. Įmonės vadovas priverstas būti finansininku (pigiai samdoma buhalterė kiekvieną dieną į tavo darbą neprilakstys), kasininku, pardavėju, tiekėju, raštvedžiu, teisininku. Reikia atsakyti už darbo saugą, būti gaisrininku, elektriku, rūpintis tarša, higiena, bala žino dar kuo. Pačiam verslui laiko ir nelieka. Paramos smulkiam verslui, ekonomikos šerdžiai, nedaug. Miesto valdžia privalo sudaryti palankesnes sąlygas smulkiam verslui.
Žinoma, ne viskas mūsų gyvenime taip blogai. Jame daug šviesos. Jos vedamiems ir reikia eiti į tikrąją būtį.