Straipsnis publikuotas žurnalo „Artuma“ 2015 m. Nr. 10, cikle „Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė“ (XVI).
Šių metų rugpjūtį britų dienraštis The Guardian pateikė visuomenės apklausos duomenis, teigiančius, kad beveik 50 proc. jaunų (18–24 m. amžiaus) respondentų save apibūdina kaip „ne išskirtinai heteroseksualius“ (daugiau apie šį tyrimą skaitykite ČIA – Tiesos.lt redakcija). Tarp jaunimo tampa madinga būti „seksualiai plaukiojančiam“ (angl. sexually fluid): linkstama laikyti per siauromis net „gėjaus“ ar „lesbietės“ kategorijas. Populiaru apie save sakyti: „Aš mėgstu berniukus, bet kartais ir mergaites“, „Aš labiau mėgstu berniukus.“ Ar tai reiškia, jog tai, ką rašėme apie potraukio tai pačiai gimčiai psichologiją, netiesa? Juk sunkiai tikėtina, kad net pusė didelės šalies jaunimo patyrė aprašytų emocinių sužeidimų, o jų seksualizavimas suformuoja homoseksualų potraukį.
„Metafizinis negalavimas“
Penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje prancūzų filosofas Gabrielis Marcelis apie Prancūziją rašė: „Šalis serga metafizine liga – nuoboduliu.“ Šis nuobodulys stiprėjo nykstant gyvenimo šventumo pajautimui: galios ir gelmės, supančios gimimą ir mirtį, meilę ir grožį. Esė „Šeimos slėpinys“ Marcelis rašė, kad tarp žmogaus ir gyvenimo egzistuoja tam tikras paktas, tiksliau kalbant – vedybinis ryšys, kurį nutraukus gyvenimas praranda žavesį ir galią, kyla tuštumos jausmas. Šis vedybinis ryšys įgalina pradėti ir užauginti vaikus, tapti grandine nenutrūkstamoje kartų sekoje, pratęsti gyvenimą.
Nuobodulys yra viena gimtinės („seksualinės“) galios frustravimo – taigi, kontracepcijos – išdava. Nevengiantiems susilaukti vaikų, gimties galia kuria gyvenimo pilnatvės jausmą. Rūpestis ir džiaugsmas, išgyvenimai ir gilios bendrystės akimirkos išveda žmogų iš egocentriško kiauto. Ne veltui iškalbingasis amerikiečių vyskupas Fultonas Sheenas vaikų gimimą laikė vienu iš svarbiausių eroso transformavimo į agapę santuokoje – ar meilės išgryninimo, jei sektume Benedikto XVI Deus Caritas est – šaltiniu. Suprantama, auginti šeimą nelengva, tačiau netgi didžiausio vėjavaikio veidas pasikeičia, kai jis tampa tėvu.
Naudojant kontracepciją, atsitinka keletas dalykų. Pirma, visuomenėje didėja priklausomybė nuo seksualinių pojūčių. Šiai priklausomybei tampant norma ir vos ne dorybe („seksualus“, „seksuali“), nebedrąsu vadinti ją gašlumu – nors būtent taip įvardijama skaistumui priešinga asmens savybė Vakarų moralinėje tradicijoje.
Tačiau gimtinio akto ekstazė, nenukreipiama į didžiausią pasaulyje įvykį – naujo žmogaus gimimą, – uždaro žmogų malonumo ieškojimo rate ir daro jį priklausomą nuo nuolatinio stimuliavimo. Gerai žinoma, kad nuolatinis stimuliavimas atbukina pojūčius ir malonumui sužadinti prireikia vis įvairesnių ir aštresnių dirgiklių. Tai akivaizdu: priklausomybė nuo internetinės pornografijos pasiekė epideminį mastą, o daugybėje žurnalų bei tinklapių nagrinėjamos „nuobodaus sekso“ temos. Pavyzdžiui, „geismo praradimo“ (vok. lustlosigkeit) problema nagrinėjama vos ne kiekviename vokiečių kalba leidžiamo žurnalo numeryje. Suprantama, Lietuvai gėda būti „labiau kompleksuota“, tad net norintieji pasižiūrėti praėjusio krepšinio čempionato rungtynių transliacijas internete pirmiausia susiduria su užrašu: „Nori nenuobodaus sekso? Spausk!“ (paspaudus galima patekti į viliojantį erotinių prekių pasaulį). Interneto portalų antraštės kasdien skelbia apie galimybę atrasti dar neregėtus „seksualinio gyvenimo“ (kas tai yra iš tikrųjų?) atgaivinimo būdus. Dažniausiai šalia antraščių dedamas apynuogių kūnų paveikslėlis. Jei iš „sekso“ nebūtų atimta galia pradėti vaikus, vargu ar tokie paveikslėliai būtų bent kiek populiarūs. Vyro ir moters intymumas savo žavesio neprarastų, tačiau jame, galima sakyti, perfrazuojant Karolio Wojtyłos (šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II) mintį apie kontracepciją, alsuotų ir gyvenimo duona, ne tik džemas. Vien šis palieka žmogų ir alkaną, ir beviltiškai apsalusį.
Visi malonumai turi lygią vertę?
Gyvenimo prasmės alkio, pojūčių atbukimo bei apsalimo nuo jų mišinys veda ne tik į homoseksualumo pateisinimą, bet ir į jo praktikavimą, kaip matėme jaunų anglų apklausoje. Be jokios abejonės, tik maža dalis iš 50 proc. apklaustųjų kenčia nuo emocinių sužeidimų, sukeliančių homoseksualų potraukį; daugelis tokių jaunuolių tai daro „dėl įvairovės“, „iš nuobodulio“ ir nenoro pasirodyti tik „senoviškais heteroseksualais“.
Tiesa, The Guardian straipsnyje beveik neminimi vyrai; daugiausia merginos prisistato „seksualiai plaukiojančiomis“. Taip greičiausia todėl, kad kai dvi moterys imituoja vyro ir moters intymius santykius, veiksmas yra ne toks drastiškas, nei tarp dviejų vyrų, tad pabūti „lesbietėmis“ merginoms mažai kainuoja, o gal dar atsiperka: galima tapti populiaresnėms.
Homoseksualumą populiarina ir propaganda su visais savo atributais: gėjų santuokos įteisinimas JAV ir Airijoje, „translytės“ gražuolės interneto portaluose, pop žvaigždžių, tokių kaip Eltonas Johnas ar Miley Cyrus, pavyzdžiai. Tačiau ne vienas ekspertas (pvz., amerikiečių filosofė Janet Smith ar garsios knygos Making Gay Okay autorius Robertas R. Reilly) pripažįsta, jog kontracepcijos naudojimas daro didžiulę įtaką homoseksualumo pateisinimui ir priėmimui.
Kontracepcijos era pakeitė natūralų, su kūdikio pradėjimu susijusios gimtinės srities suvokimą. Dar šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje vyras, gal net pats to nenorėdamas, žiūrėdamas į moterį matė ne tik meilės ir malonumo, bet ir kūdikio pradėjimo galimybę – kaip ir moteris, žiūrėdama į vyrą. Atėmus gyvybės dimensiją, „seksas“, kaip jau pats žodis sako, liko tik malonumu. O kokią teisę turi kas nors reikalauti, kad toks malonumas būtų patiriamas tik tarp skirtingų lyčių asmenų? Naudojant kontracepciją pranyksta bet koks rimtesnis pagrindas manyti, jog homoseksualūs santykiai yra ne tokie geri.
Jaunimo požiūris
Lietuvos tyrimai taip pat rodo, jog labiausiai homoseksualius santykius linkę pateisinti didmiesčiuose gyvenantys jauni žmonės. Tai, kad daugelis jaunų vyrų ir moterų gyvena naudodami kontracepciją, turbūt yra mažai pastebima ir klausimų nebekelianti gyvenimo dalis. Taip gyvena netgi didelė dalis į Šeimos centrus besikreipiančių ir Bažnyčioje susituokti norinčių porų.
Palyginkime dvi įsivaizduojamas poras: vienoje vyras ir mergina saugo vienas kito skaistumą iki santuokos, be to, ir susituokę neplanuoja naudoti kontracepcijos, pažeidžiančios dievišką meilės viziją. Kita jaunų žmonių pora yra pradėjusi gimtinius santykius ir „apsisaugojimui“ naudoja kontracepciją. Kuri pora bus linkusi labiau „atjausti“ homoseksualius asmenis?
Kaip jau minėjome, homoseksualų potraukį jaučiančius asmenis Bažnyčia kviečia būti skaisčius – susilaikyti nuo intymių santykių su savo gimties asmenimis (taip pat su priešingos gimties asmenimis iki santuokos). Turint omenyje, kad sunku mąstyti išvengiant apologia pro vita sua (lot. „savo gyvenimo pateisinimo“) principo, vargu ar tikėtina, kad nenorintis susivaldyti (t. y. kontracepciją naudojantis) žmogus kritiškai žvelgs į kieno nors kito nesusilaikymą.
Neturime galimybės šio klausimo čia nagrinėti giliau, tačiau atrodo, kad, norėdami išvengti homoseksualių santykių populiarėjimo tarp mūsų jaunimo, visų pirma turėtume susimąstyti, kaip į „sekso“ suvokimą sugrąžinti būties pilnatvės – taigi, atsivėrimo gyvenimui – dimensiją.