Kol Kultūros ministerija kartu su Šiuolaikinio meno centru (ŠMC) kūrybinėse dirbtuvėse „brandino“ ekspertų komisijos atrinktų penkių menininkų ar jų kolektyvų idėjas, Tiesos.lt paprašė žinomą menininką Gitenį Umbrasą, sukūrusį ne vieną istorinės atminties ženklą, supažindinti portalo skaitytojus su savo kūrybiniais ieškojimais bei siūlymais (daugiau apie šio menininko kūrybą ir pilietinę poziciją, skaitykite kitoje Tiesos.lt publikacijoje ČIA).
Pokalbis pakrypo ir kiek kita tema – kaip nutiko, kad Lukiškių aikštės memorialui sukurti skelbti konkursai – iš aštuonių (!) organizuotų Gitenio dalyvauta trijuose – taip nuvylė visuomenę, ir apie Kultūros ministerijos sumanymą „paskutinę minutę gelbėti situaciją“ pavedant ŠMC surengti kūrybines dirbtuves, ir apie tai, ką išgyvena meno žmonės matydami, kaip „tvarkomasi“ su kultūra.
Taip jau sutapo, kad kol parengėme publikaciją, buvo paviešinti ir kūrybinių dirbtuvių rezultatai – žiniasklaidoje paskelbtos jų „vizualizacijos“ (žr. ČIA) tik patvirtino turėtas nuojautas: ir naujoji menininkų idėjų „brandinimo“ forma neįstengs rasti tinkamo sprendimo – siūlomi projektai kone vienbalsiai suvokti kaip patyčia iš paties sumanymo pagerbti Laisvės kovotojų atminimą.
Ne visuose konkursuose dalyvavau. Pavyzdžiui, perskaitęs konkurso sąlygas Vinco Kudirkos paminklui sukurti, nusprendžiau, kad jos kvailos ir aš tame nedalyvausiu.
O kvailos jos buvo todėl, kad užsakovai norėjo, jog būtų sukurtas ne vieningas, apjungiantis ženklas, o „atpasakojimas“ ar „išvardijimas“ – lyg pasakoj apie ropę, kur dėliojama: ropė, senelis, bobutė, dukrytė ir galiausiai pelytė…
Būtent taip istorikai įsivaizduoja istorijos (naratyvo) iliustravimą. Tad ir Vinco Kudirkos paminklo užsakyme buvo prašoma, rodos, trijų dalykų: kad atsispindėtų veikla „Varpe“, himnas ir portretinis panašumas. Tokį patį sprendimą matome įgyvendintą ir Gedimino paminkle.
Aš iliustratoriumi tapti nenorėjau.
2013 m. paskelbto konkurso plastiniam akcentui Lukiškių aikštėje sukurti sąlygos buvo ne mažiau idiotiškos, tačiau tąkart ir pats apsisprendžiau pabūti idiotu – ir ne tik kritikuoti, bet ir siūlyti.
Konkursas vyko nekompetentingai ir pažeidžiant sąlygas. Buvo akivaizdūs ir dvigubi standartai: pirmoji ir antroji vieta atiteko jau ne pirmą kartą dalyvavusiems konkursuose ir todėl neatitiko slaptumo reikalavimų (daugiau apie tai skaityti ČIA), o kitiems žymiems menininkams vien už tai, kad neteisingai pasirašė ant vidinio voko, net nebuvo leista dalyvauti konkurse. Vėliau paaiškėjo, kad konkurso organizatoriams vadovavo mokyklos net nebaigęs viceministras…
Posėdyje, įvykusiam dar iki konkurso, Kultūros ministerijos atstovams sakiau, kad jei jie iš tiesų ketina realizuoti konkurso nugalėtojo sumanymą, visų pirma turi sudaryti trišalę sutartį tarp architektūrinio projekto skelbėjo (Aplinkos apsaugos ministerijos), plastinio akcento konkurso skelbėjo (Kultūros ministerijos) ir žemės valdytojo (Vilniaus savivaldybės). Nesudarė. Ar Kultūros ministerijos atstovas nesuprato, ar iš anksto ketino konkursą sužlugdyti, kol kas liko neaišku.
2017 m. Vyčio fondo skelbtas konkursas irgi vyko pažeidžiant konkurso sąlygas – buvo nepaisoma konkurso sąlygose nurodyto maketo mastelio ir nurodytų skulptūros parametrų. Konkursas buvo skelbiamas pagal vienas sąlygas, o vertinamas pagal kitas. Tačiau fondo pirmininkas V. Kavaliauskas net nepriėmė prašymo peržiūrėti konkurso vertinimo rezultatus. Be to, neslėpsiu, nekaip nuteikia ir tas faktas, kad iki šiol „Vyčio fondas“ atsiskaitė ne su visais prizininkais.
Tai, kad organizuoti kūrybines dirbtuves Lukiškių aikštės memorialui sukurti Kultūros ministerija pavedė būtent Šiuolaikinio meno centrui, kuris 27 metus naikino monumentalų meną, jo ir architektūros sąveiką, viską pasako apie ministerijos kompetenciją.
Be to, atrankos komisijoje dalyvavo administratoriai, žodžio meistrai ir tik vienas architektas bei vienas kino menininkas. Per pirmuosius žingsnius, atrenkant 5 kandidatus į kūrybines dirbtuves, paaiškėjo ir visiškas atrankos neskaidrumas: visų pirma, negalime pamatyti visų pasiūlymų kūrybinėms dirbtuvėms ir jų palyginti, o taip pat – ir pristabdyti populiarią praktiką – vogti sumanymus.
Mano supratimu, ir 2013, ir 2017 m. Kultūros ministerija, keldama klausimą, ar iš viso reikalingas paminklas Lukiškių aikštėje, sabotuoja Seimo sprendimą skirti Lukiškių aikštę kovoms už Lietuvos Laisvę ir nepriklausomybę įamžinti. Kiekviena valstybė turi savo nueito kelio ženklus: pradingusi karūna, signatarų pasirašytas nepriklausomybės aktas, himnas ir t.t.. Tai tarsi valstybės „brandos atestatas“. Pasišventę menininkai ėmėsi sukurti skulptūrinį „himną“ Lietuvai, tačiau kultminas nori girdėti čiastuškas, skelbia konkursus ir juos uždusina, o kalti lieka … menininkai.
Kai metų metus vykdoma tokia kultūros politika, kas belieka kultūros žmonėms? Apsimesti, kad taip ir turi būti? Jie tiesiog nebeturi kitos išeities – tik savo kūnais užlopyti slenkantį Gedimino kalną. Ar stotis barikada prieš abejingumo volą – kol jis ir vėl visko nenušlavė.
Tiesą sakant, būtent todėl ir noriu supažindinti jūsų skaitytoju su savo penkiais įvairių komisijų atmestais pasiūlymais Lukiškių aikštės memorialui. tegul sprendžia visuomenė.
I. Vyčio skulptūra Lukiškių aikštėje: iš gilios senovės į ateitį „šviesos greičiu“ skriejantis Vytis – Lietuvos simbolis
Kaip skelbia istoriografiniai šaltiniai, nuo XV a. iki XIX a. šis simbolis buvo vadinamas „Pagaune“ (lenk. Pogoń arba „Waykimas“).
Lietuvos ir Žemaičių kronikoje, rastoje XVII a. Tobolsko archyvuose, rašoma, jog simbolis „Pagaunė“ buvo naudojamas jau Didžiojo kunigaikščio Narimanto: „[…] tas Narimantas savo antspaude turėjo herbą, kažkokį raitelį, kurį padarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ženklu. Tame herbe buvo pavaizduotas narsus vyras ant balto žirgo raudoname dugne, apnuogintu kardu, lyg kažką vytųsi“.
Vėliau, XVII a., karalius Žygimantas Augustas siūlė herbą pavadinti žemaitiškos kilmės žodžiais: „waykitoias“ (vaikytojas) ir „waykimas“ (vaikymas). XVIII–XIX amžių sankirtoje įsitvirtino antrasis – „Vaikymas“. XIX a. viduryje S. Daukantas pasiūlė herbe pavaizduotą karžygį vadinti naujadaru – „vytis“ (rašomas mažąja raide, kirčiuojamas pirmas skiemuo). Mikalojus Akelaitis 1884 m. pradėjo vartoti „Vytį“ jau kaip herbo pavadinimą. Iki XIX a. pabaigos „Vytis“ įsitvirtino kaip visuotinis herbo pavadinimas. O slavų kalboje „Vytis“, manau, galėjo vadintis „Витязь“.
Lietuvoje buvo sukurta daug Vyčio ikonografijų. Turime keletą senų Vyčio atvaizdų. Turime ir M.K.Čiurlionio bei V. Dobužinskio kurtų (daugiau žr. J.Galkaus išleistą veikalą „Lietuvos Vytis“).
Mano siūloma Vyčio skulptūra būtų iš nerūdijančio plieno arba emaliuoto vario su titano karkasu. Maždaug 7 m. ilgio.
O jos plastikoje – kaip dekoro elementai – būtų naudojamos nuskenuotos ir padidintos archeologinių radinių rekonstrukcijos (šarvų detalės, kardo nuolaužos, pentinai, sagtys, pakinktai, pasagos ir t. t.). Būtų derinama aukštųjų technologijų ir sendinto metalo, istorinių rekonstrukcijų stilistika.
Skydo fone dažniausiai pasikartoja vertikalus Vytis, o vėliavos fone – horizontalus. Tam daro įtaką ir plastinės kompozicijos dėsniai.
Mano siūloma skulptūra nėra heraldikos artefakto iliustracija. Įtraukdama istorijos inkliuzus, skulptūra visų pirma perteikia pačią Vyčio idėją – veržlumą ir greitį.
Vyčio dinamikai ir greičiui perteikti naudojamas Žaibo motyvas – jis būtų sukurtas perstumdant tūrius.
Kelios dekoro detalės
Lietuvių ginklai Žalgirio mūšyje
Turtingesni raiteliai ginkluotėje naudodavo kaukes apsaugančias veidą.
Skulptūros lokalizacija
II. „Lietuvos laisvė“: Lietuvos laisvės kovotojų atminimui įamžinti
Jono Basanavičiaus tautosakos rinkinyje „Iš gyvenimo vėlių“ pasakojama, kaip atsiranda ežerai: Plaukia danguje debesėlis. Susirinkusių žmonių būrelis sako visokius vardus. Bando vardą atspėti. Kai ištariamas debesėlio vardas, jis nusileidžia ir pavirsta ežeru…
Juk taip ir kuriamas pasaulis – įvardinant-įvaizdinant. Ir nors mūsų tėvai, seneliai, protėviai žuvo, kentėjo, sėdėjo lageriuose, kai kurie praradę viltį sirgo, tačiau jų maldų ir svajonių debesis kaupėsi, koncentravosi, kol buvo suvoktas ir įvardintas, o susidarius palankioms aplinkybėms ir išsiliejo – kaip „ežeras“.
Mūsų Nepriklausomybė nusileido kaip Palaima. Laisvės svajų debesis pritvinko ir išsipildė Lietuvos žemėje 1990 metais.
Mano supratimu, taikiai iškovotos nepriklausomybės atminimo ženklo pobūdis turėtų skirtis nuo ženklo, skirto atminti laisvę, iškovotą praliejant kraują.
Jei neatsitokėsime ir nesusivoksim, kokią dovaną gavome, ir netinkamai įvardinsime, gali baigtis ir taip, kaip nutiko pasakoje apie „Auksinę žuvelę“…
Tokį Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo projekto skulptūrinį kompozicinį sprendimą radau plėtodamas medinėje liaudies skulptūroje sutinkamą „Maloningosios“ motyvą.
Tai – figūra su sklindančiais iš delnų į žemę spinduliais.
Matote – plastinę kompoziciją vainikuojanti figūra menamą 3D tinklo erdvę išgaubia kaip drobulę ir taip suteikia jai laisvės idėjos pojūtį ir atpažinimą. Taip norėjau parodyti, kad nepriklausomybė – tai nuolatinis darbas ir procesas, o ne baigtinė duotybė.
Labai svarbu, kad ažūrinė rotondinė struktūra neužstoja šv. Jokūbo bažnyčios ir organiškai įsilieja į istorinį Vilniaus peizažą.
O čia, bazinėje skulptūros dalyje, tarp kolonų, galėtų stovėti žmogus. Štai čia, aplinkui kiekvieną koloną, būtų išdėstyti apšvietimo židiniai.
Skulptūrinės kompozicijos gamybai būtų naudojami prailginti vėliavų kotai-flagštokai, emaliuoti ir chemiškai apdoroti metalai.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad statinys turi interaktyvaus panaudojimo galimybes – tautos iškilmių metu kolonas būtų galima paversti vėjo ar muzikanto valdomais vargonais arba ant „spindulių“ iškelti valstybės vėliavas.
Šie pasiūlymai gali būti integruoti ir į kitus Lukiškių aikštės plastinių akcentų sprendimus.
Skulptūros lokalizacija
III. „Pakelta velėna“: paminklas partizanui Vizbarui-Vapsvai
Prie „Atminties sienos“, „pastatytos“ KGB rūmų cokolyje, siūliau ir vis dar siūlau sukurti ir paminklą iš tardymo kameros pro langą iššokusiam partizanui Vizbarui-Vapsvai.
Skulptūra būtų pagaminta iš klijuotų, poliruotomis briaunomis stiklo siluetų. Ją sudarytų keli iškelti žemės geodeziniai zondai – kubai. Juos galima traktuoti ir kaip savarankiškus objektus, ir kaip memorialo sudėtines dalis (pjedestalus, nežinomo kareivio kapą ir pan.).
Kad stiklo tūriai nerasotų, gali tekti duobės dugną ir kubo sienas inkrustuoti skanuotais ir 3D spausdintuvu atspausdintais kaulų motyvais. Žinoma, žemės geodeziniai sluoksniai būtų išdžiovinti ir tik tada uždengti.
Pats kubo vidus būtų tuščiaviduris.
Medžiai būtų arba pasodinti vazonuose, arba geležiniai – reikėtų ieškoti optimaliausio sprendimo.
Pakelta velėna
Skulptūros lokalizacija
Man svarbu, kad šie pasiūlymai gali būti integruoti ir į kitus Lukiškių aikštės plastinių akcentų sprendimus.
IV. „Atminties siena“: pagerbkime visas aukas
Pamėnkalnio papėdėje norėjau „prakalbinti“ ir nusikaltimų prieš lietuvių tautą bei žmoniškumą daiktinius įrodymus. Kaip tautosakoje – juk pasakose kalbamasi su nusikaltimą mačiusiais nąsčiais, slenksčiu ar šuliniu…
Man iki šiol labai apmaudu, kad kuriant „Atminties sieną“ Gestapo ir KGB pastato (Gedimino pr.40) cokolyje 2000 metais buvo realizuota tik dalis sumanymo: tąkart iškalti sušaudytų kovotojų už Lietuvos laisvę vardai, pavardės ir jų gyvenimo datos, taip pat kalnui, sovietmečiu vadintam Tauro kalnu, grąžintas senasis Pamėnkalnio vardas. Ir nors Kultūros ministerija pritarė ir „Atminties sieną“ vainikuojančioms ąžuolo lapų formos trinkelėms, ir bareljefui pastato timpane, tačiau tuo metu lėšų nenumatė.
Todėl ir siūlau tęsti nebaigtus „Atminties sienos“ darbus:
– iškalti ant buvusio Gestapo ir KGB pastato (Gedimino pr.40) cokolio ne tik KGB, bet ir Gestapo sušaudytų žmonių vardus, pavardes, slapyvardžius (jei tokie yra) ir gimimo bei mirties datas.
– buvusio LTSR herbo vietoje (timpane) realizuoti bareljefą:
(i) jei Lukiškių aikštėje bus nuspręsta pastatyti Vytį, ant buvusio KGB pastato timpano siūlau Sopulingosios-Maloningosios motinos motyvą;
(ii) jei Lukiškių aikštėje bus nuspręsta realizuoti Lietuvos Laisvę, tuomet siūlau Vyčio motyvą.
(i)
(ii)
– po aukų sąrašu, iškaltu cokolyje, pakeisti grindinio dangą į ąžuolo lapų konfigūraciją turinčių trinkelių vainiką:
Pavardžių ir trinkelių išdėstymo lokalizacija
V. „Žirgas“: kovotojams už Lietuvos laisvę atminti
Nuo neatmenamų laikų žirgas Lietuvoje ir dainose apdainuotas, ir architektūrą karūnuoja. Žirgas lydi lietuvį ir bėdoje, ir laimėje. Žirgas guldė galvą šalia kario ir lydėjo jį į Dausas…
Todėl ir siūlau kovotojams už Lietuvos laisvę atminti pastatyti iš akmenų luitų „megalitinį“ Arkliuką.
Skulptūra būtų apie 5–7 m. aukščio.
Skulptūros lokalizacija
Dar kelios mintys. 2000 metais, kai ant KGB cokolio buvo įgyvendinamas „Atminties sienos“ sumanymas, pirmą kartą Lietuvoje buvo panaudota tam tikra technika, kai purškiant per trafaretą korundą ant granito graviruojamos raidės. Suprantama, kad mechanizmas kartais sugesdavo. Tuomet į Seimą ir kitur pasipildavo skundai. Kai aparatą sutvarkydavo ir darbas buvo tęsiamas toliau, ir vėl pasipildavo skundai… Darbas vyko it ant keptuvės. Taip pagal senas tradicijas kai kas darė politinę karjerą. Pastatas, kaip žinome, buvo caro, gestapo ir KGB-istų valdžioje. Tai ir tradicijos čia susiformavo savotiškos…
Bet ir dabartiniai konkursai nestokoja dvigubų, trigubų standartų, vykdomi arba sabotuojant, arba nekompetentingai, susireikšminant. Imame atrodyti kaip „vienkartiniai“ žmonės. Mąstoma kadencijomis o ne išliekamomis vertybėmis, todėl ir tokie rezultatai.