„Tu jau čia kažkokio sąmokslo ieškai“, „Tau sąmokslai vaidenasi“ – taip valdžios oficialios pozicijos, nebylių statistikų ir iš konteksto ištrauktų skaičių įsikibę vienintelės teisingos numonės mėgdžiotojai itin argumentuotai gėdija tuos, kas abejoja, analizuoja ir gilinasi labiau nei tik į tai, ką skleidžia valstybės įstaigos ir kas surašyta vikipedijose. Nes faktą, kuris atrodo svetimas, ar kažkokį sielai nepriimtiną reiškinį paprasčiau atmesti ir išjuokti kaip sąmokslo teoriją nei labiau pasidomėti ir pamėginti atrasti tai, kas taip lengvai nepasiekiama ir plika akimi nebūtinai iškart pamatoma. Apskritai jiems labai nemalonu sužinoti ar atrasti kažką nauja. Tokia jų prigimtis, žmonės skirtingi: vieni gimsta žingeidūs, kiti – ne.
Infantilams atrodo neįmanoma, kad už bet kokios akcijos, socialinės ar politinės tendencijos, reklaminės kampanijos slypi kažkieno interesas. Kad niekur, ypač – už stambių, globalių reiškinių, informacinių ir prekybos karų neslypi joks interesas, gali manyti tik tie, kurie patys yra nykūs valstybinių kabinetų arba nevyriausybinių organizacijų, kurias maitina visokie ES fondukai, planktonai, niekada gyvenime neturėję jokių didesnių siekių nei tik pavalgyt ir laiku spėti nueiti į tualetą atlikti gamtinių reikalų, na, dar „įgyti aukštąjį“ ir pasidaryti vaikų, nes taip bobutė liepė. Jiems nesuvokiama, kad dideli projektai, visuotinės krizės, svarbūs pokyčiai, paliesiantys jų gyvenimą, yra kruopščiai planuojami, organizuojami ir apskaičiuojami. Gi trumparegiai patys gyvenime niekada nėra bandę suplanuoti kažko daugiau nei savo vestuvių (ir tai neapsiėjo be vestuvių planuotojų pagalbos) ar poilsio Viduržemio jūros kurorte prie baseino vidury liepos mėnesio, kai darbovietė išleido atostogų. Juk bet koks didesnis, daugiau pastangų, iššūkių ar nestandartinių sprendimų reikalaujantis planas baugina.
Šiaip jau kiekviena mąstanti būtybė nuo tos akimirkos, kai tik išmoksta kalbėti daugmaž nešvėpluodama, turi savų tikslų, planų, interesų, tačiau sąmokslų teorijų „griovėjams“ atrodo, kad, tarkim, politinės partijos, klanai, mafijos struktūros, biržos, bankai, farmacijos koncernai, skaitmeninių technologijų gamintojai, valstybių vadovai patys savaime išsilaiko, jokių tikslų ar interesų neturi ir negali turėti, o gyvena ir dirba kaip pampersuose skendintys lopšinukai.
Proto lopšinukams, net ir suaugusiems, atrodo viskas stichiška, be plano, kažkoks likimas, nepaaiškinamas atsitiktinumas – galbūt dėl to, kad patys gyvenime nėra nieko organizavę, nuosekliai kūrę ir skaičiavę ar atsakę už save, kadangi už juos tai nuolat daro kiti – bobutės, sutuoktiniai, Skvernelis ar VMI.
Sąmokslo teorijų „griovėjai“ netgi įsivaizduoja, kad tokios organizacijos kaip PSO, kurią milijonais remia pasaulio valstybės ir į kurią milijonus sukišę milijardieriai, prognozėse nusipaisto, blūdija, jas keičia, nes „klysti žmogiška“. Klysti žmogiška pasirašinėjant bergždžius biurokratinius lapelius ar spėliojant ateinančios vasaros orus, bet ne planuojant milijardais matuojamus biznius. Čia nėra žmogiškų klaidų, nesusipratimėlių ar mėnulio fazių, nes tai – ne namų šeimininkės, pašaipiai postringaujančios apie sąmokslo teorijas, virtuvė, o vieta, iš kurios eina įtaka visam pasauliui.
Jūs paklauskite gėlių pardavėjų turguje, ar joms čia viskas kažkaip atistiktinai gaunasi iš šios veiklos uždirbti, ir jos pasakys, kad nieko atsitiktinio nėra – kad net gėlių pardavimui reikalinga tinkama vieta ir laikas, konkurentų ir klientų veiksmų analizė, o klysti kainuoja per brangiai. Tai negi nekuria strategijų tie, kieno išsikeltas tikslas – didinti pelnus milijonais, milijardais ir trilijonais?
Kiekvienas marketingo, reklamos, komunikacijos ar viešųjų ryšių specialistas pasakys, kad kartais, norint išlikti ar pasiekti didelio pelno, suformuoti nuomonę, reikia įvykius provokuoti, simuliuoti, kryptingai režisuoti, o atsitikusius neplanuotai – operatyviai pakreipti sau naudinga linkme, tikslingai apdoroti ir labai apgalvotai pateikti visuomenei. Tačiau to nė įsivaizduoti nepajėgia sąmokslo teorijų „griovėjai“, kadangi patys niekada nėra mėginę iš savo darbo gauti aukštesnių, konkurencingų rezultatų, o atiduoda reikalus savaiminei eigai ir galvoja kaip dvylikametis prieš matematikos kontrolinį, kad ai, gal kaip nors praslysiu, ir gal sėkmė ateis kažkaip savaime, kaip loterijoj.
Jei kas ir yra sąmokslo teorija, tai jų pačių šešėlis, kuris pats už save neatsako ir jokių rezultatų nesiekia.