Vakar vakare vienoje pajūrio kavinėje: „Šiaip tuos antivakserius tai š…au… d…yt reikėtų“ (tą žodį išskaidžiau, kad FB algoritmai nesugaudytų jo kaip smurtinio). Mano draugė, nuostabi, talentinga, išsilavinusi moteris, net sustingo, aš sukrizenau.
Gali būti, kad dauguma tų, kurie daug ir garsiai per visą kavinę ar aikštę kalba apie žudynes, tikrovėje jie to daryti neišdrįstų. Jie tiesiog išsilieja žudikiškomis mintimis kitamaniui, pasijaučia akimirką galingais vyrais ir apsiramina. O kaip manote jūs – ar tai vis dėlto būtent tokios rūšies atstovai, kurie, vieną kartą juose pažadinus neapykantą, rautųsi ant kitų su ginklu pagal komandą kaip laukiniai usūriniai?
Nujaučiu, kad jie – tik kurstomos agresijos pasekmė, o priežastis – tautos išrinktieji, kurių rankose – įtaka gyventojų vertybėms ir įstatymai. Tai, kas vyksta šiandien daug kur pasaulyje, taip pat Lietuvoje, jau nestebina. Ir mano sąžinė rami, nes dar prieš rinkimus sakiau, kad konservatoriai gali būti didelė grėsmė šalies vientisumui ir mūsų visų ramybei. Bet galvoju: kaip turėtų jaustis tas „antivakseris sektantas“, kuriam šita partija dar neseniai švietėsi kaip gelbėtojai nuo institucinio smurto, kaip Konstitucijos viltis ir kaip saugumas, o senukas, kuriantis eiles, vis dar atrodė kažkokiu laisvės simboliu? Kaip jaustis žmogui, žinančiam, kad už jo pinigus Europos Parlamente, Seime arba „pagal rentą“ kaip kiaulės taukuose vartosi tie, kurie, prisidengdami epidemiologija ir medicina, atvirai skleidžia panieką ir skatina susidorojimą net su savais?