„Vatikano radijas“
„Ačiū tiems politikams ir žmonėms Vakaruose, kurie, vedami kilnių intencijų, nori atverti sienas ir priimti sirų pabėgėlius, daugiausia musulmonus, tačiau taip pat krikščionis. Tačiau, žvelgiant toliaregiškai, migracija yra mirtinas pavojus krikščionybei Artimuosiuose Rytuose, o tai lemtų ir pavojingą arabiškųjų visuomenių pokytį. Tai, ko žūtbūt reikia nėra migracijos skatinimas, bet taika“, – taip būtų galima apibendrinti graikų melkitų apeigų katalikų patriarcho Grigaliaus III, reziduojančio Sirijoje, Damaske, atvirą laišką Vakarams ir visiems tiems, kurie gali įtakoti karą Sirijoje.
„Milijonai asmenų tapo pabėgėliais, tačiau ne vien. „Pabėgėliu“ tampa arabiškumas, nes krikščionys buvo jo advokatai. „Pabėgėle“ tampa demokratija, kurios vaikai ir gynėjai yra krikščionys. „Pabėgėliu“ tampa sugyvenimas, kurio partneriai ir didieji rėmėjai yra krikščionys. Panašiai „pabėgėliais“ tapo bendradarbiavimas ir pliuralizmas, krikščionių ir musulmonų dialogas gyvenime. Amžius skaičiuojančios krikščionių kultūros statytojai tapo pabėgėliais, o jų bažnyčios virsta muziejais, – vardija savo laiške patriarchas. – Karas sunaikino akmenį, bažnyčias iš akmens, o migracija naikina žmonių bažnyčią, kuri tapo liūdna, silpna, bejėgė, sena…“
„Brangūs Vakarai! Vakarų krikščionys, bičiuliai, ačiū jums už dėmesį pabėgėliams… Bet mes sakome jums, kad geriausias dalykas, kurį jūs galite padaryti krikščionims ir musulmonams arabiškuosiuose Rytuose, yra darbas dėl taikos! Jūs turite veikti kartu – JAV, Rusijos Federacija, Europos Sąjunga, Kinija, arabų valstybės, visi be išimčių, taip pat Turkija ir Iranas – visi kartu dėl taikos. Tokiu būdu visi laimėsime prieš takfirizmą, atmetimą, ateizmą, prievartą, terorizmą, savižudžių sprogdinimus. Migracijos pagunda yra mūsų didžiausias praradimas! Tai spąstai žmonėms, kurie į juos patenka nežinodami, nesuprasdami ar, gink Dieve, dėl įtartinų, kriminalinių motyvų“, – rašo patriarchas iš Sirijos.
Krikščionių emigracija, pasak jo, griauna Sirijos pamatus, leidusius musulmonams ir krikščionims gyventi kartu. Taip, per daugybę šimtmečių buvo nesutarimų, ginčų, tačiau taika ir sugyvenimas nusvėrė ginčus.
„Kaip patriarchas, aš perspėju pasaulį apie Vakarų valstybių priemonių ir sprendimų (dėl migracijos ir migrantų priėmimo) pasekmes – tai reiškia lėtą mirtį krikščionims! – be užuominų rašo ganytojas. – Todėl garsiai pasisakau prieš šias priemones. Suprantu, kad yra neigiamų reakcijų dėl mano pozicijos čia ir ten, yra mane keikiančių, bet tai priimu ir pakenčiu. Ir esu įsitikinęs dėl savo nuostatos, nes myliu šią tautą, arabų bendruomenę, arabų pasaulį, negaliu ištverti matydamas, kaip per migraciją yra jo dalys, prarandamas jo pliuralizmas, gyvenimo kartu grožis… Todėl priešinuosi Vakarų priemonėms ir prašau Vakarų peržiūrėti savo sprendimus. Tokia mano nuostata ir tokia buvo Libano krikščionių nuostata, kai per pilietinį karą JAV atplukdė laivus į Beiruto uostą kviesdamos krikščionis emigruoti, o jie atmetė tą planą.“
„Atsispirkime ir dabar, neįkriskime į spąstus. Nors už (migracijos) plano būtų kilnios intencijos, tai pražūtinga mums ir mūsų siriškai visuomenei – su jos krikščionimis ir musulmonais. (…) Kreipiuosi su pagarba, meile, pasitikėjimu ir pripažinimu į visas valstybes ir jų lyderius, kurie nusprendė priimti tokį didelį skaičių pabėgėlių sirų (…)“,– rašo patriarchas Grigalius III dar kartą pakartodamas, jog veiksmingiausia priemonė prieš (fundamentalistų) takfiristų galią būtų visų vieninga pozicija, skleidžiama per literatūrą, švietimą, intelektualiai, o ne ginklų arsenalų pumpavimas į arabų valstybes, kurstant karo ugnį.
Nors pagrindinis patriarcho adresatas yra „Vakarai“, ne kartą jis kreipiasi į pačius sirus, musulmonus ir ypač – į krikščionis, drąsindamas, prašydamas, melsdamas likti Sirijoje, likti kartu, saugoti vienas kitą, saugoti praėjusių amžių santarvės paveldą.