propatria.lt
Paryžius, gruodžio 18 diena, 2021 metai. Alžyro nacionalinė futbolo komanda laimi „Arab Cup“ Katare. Dešimtys tūkstančių Alžyro sirgalių, mojuojant Alžyro vėliavomis, skuba į Eliziejaus laukų alėją (Paryžius). Čia prasideda parduotuvių langų daužymas. Neramumai tęsiasi iki sutemų. Skamba šūkiai: „Tegyvuoja Alžyras“, „Alachas, Koranas!”, „Velniop Prancūziją!“, „Velniop Zemmour!” Policijai įsakyta nesikišti. Visgi policiją sirgaliai puola patys.
Kitą dieną, buvęs partijos „Nacionalinis sambūris“ narys, Jean Messiha, televizijoje įvykį pakomentavo: „Tai buvo kultūrų maišymo politikos ir etninės neapykantos pavyzdys“.
Prieš dešimt dienų, gruodžio 8 dieną, Nantere, kiek į rytus nuo Paryžiaus, katalikai eisenoje (kurioje buvo minima Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo diena) buvo užpulti jaunų musulmonų, kurie taip pat dalyvius įžeidinėjo ir jiems grasino. Katalikai buvo pravardžiuojami netikinčiais. „Prisiekiu Koranu, perrėšiu tau gerklę. Eik iš čia, tai Alacho žemė“, – šaukė jaunuolis kunigui.
Prancūzijoje tokie incidentai tapo dažnu reiškiniu. Vis daugėja ir smurtinių nusikaltimų. Pavyzdžiui, Prancūzija yra vienintelė šalis Europoje, kur mokytojui gatvėje buvo nupjauta galva peiliu už tai, jog studentui pasirodė, jog mokytojas įžeidė pranašą Mahometą. Taip pat, ši šalis yra vienintelė Europoje, kuomet mišių metų bažnyčioje buvo nužudytas kunigas. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzija yra vienintelė šalis Europoje, kur žydų vaikai buvo nužudyti mokyklos kieme. Taip pat, Prancūzija turi daugiausiai „no-go“ zonų Europoje (daugiau nei 750), kur policija nepatruliuoja.
Prancūzijoje išpuoliai prieš krikščionis ir žydus yra tokie dažni, jog laikraščiai dabar tepraneša tuos atvejus, kurie baigiasi atviru smurtu arba mirtimi. Šalies „no-go“ zonos turėtų vadintis „šariato“ zonomis – jos valdomos radikalių islamistų, musulmonų gaujų, kurios pragyvena iš vagysčių ir narkotikų prekybos. Nors teisiškai daugelis tokių gyventojų yra Prancūzijos piliečiai, tačiau daugelis jų savęs tokiais nelaiko. Jie priskiria save Artimųjų Rytų šalims, iš kur jie ir atvyksta. Tokiose zonose anksčiau gyvenę žydai arba krikščionys iš čia masiškai išvyko po išpuolių, diskriminacijos. Zonos garsios ir tuo, jog policija čia nepatruliuoja, pavojus čia kyla netgi dirbantiems gaisrininkams, greitosios darbuotojams.
Jau kelias dešimtis metų Prancūzijos valdžia vengia kalbėti apie šią situaciją, besiteisinant tuo, jog kaltas neturtas, kuris galėtų būti išspręstas išmokomis arba psichologų, sociologų pagalba. Tačiau situacija tik pablogėjo. Valdžioje esantys žmonės ne tik vengia kalbų apie islamą, tačiau ir teigia, jog islamas čia „turi savo vietą“, vadindami islamą „prancūziška religija“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron anksčiau teigė, jog jis yra pasiryžęs padaryti daugiau nei prieš tai buvę lyderiai ir prižadėjo kovoti prieš „islamo separatizmą“. Jis teigė, jog visas problemas kelia tik maža grupė islamistų, kuriuos jis apibūdino kaip radikalus, kurie net nepriklauso islamui. Tačiau realybė ta, jog Macron ir toliau atsisako spręsti šią jam nepatogią problemą.
Pagal apklausą, kuri buvo atlikta 2020 metų rugsėjį, 74% prancūzų musulmonų, kuriems yra iki 25 metų, teigė, jog islamo įstatymai jiems yra svarbesni nei Prancūzijos įstatymai. Kita apklausa, paskelbta dviem mėnesiais vėliau, parodė, jog 57% prancūzų musulmonų, kuriems yra iki 25 metų, nori gyventi pagal Šariato teisę.
Apklausos taip pat rodo, jog musulmonų gaujos, kurios gyvena „no-go“ zonose, ne tik pardavinėja narkotikus, užsiiminėja vagystėmis, tačiau ir kelia neramumus verslams, kurie tose zonose veikia. Tokios musulmonų gaujos daugiausiai kenkia tiems verslams, kurių savininkai patys nėra musulmonai. Savivalė zonose dažniausiai baigiasi tuo, jog tokie verslininkai galiausiai parduoda savo verslą musulmonams, kurie su tokiomis problemomis beveik nesusiduria.
Jau daugelį metų tie, kurie drįsta kelti klausimus apie šią situaciją, yra teisiami, kaltinami rasizmu, baudžiami didelėmis baudomis. Prieš dešimt metų autorius Renaud Camus išleido knygą „Le grand remplacement“, kurioje teigiama, jog musulmonų civilizacija pakeičia prancūzų civilizaciją, šiuo atveju, į tai pasitelkiamas ir smurtas, keliamas nesaugumo jausmas. Tačiau šis autorius nemokėjo jam skirtų teismo baudų. Visgi jis nebebuvo kviečiamas į radijo ar televizijos laidas, visi Prancūzijos leidėjai atsisakė leisti jo knygą. Dabar jis leidyba užsiima pats.
Kitas autorius ir žurnalistas, Éric Zemmour, rašė tą patį ir buvo eilę kartų baudžiamas didelėmis baudomis už „islamofobinį rasizmą“. Visgi jo knyga tapo bestseleriu, kas paskatino įvairias televizijos laidas kviestis jį pas save. Toks populiarumas neleido televizijos, radijo stotims jo atleisti. Toks kontekstas paskatino jį kandidatuoti į Prancūzijos prezidento poziciją.
Knygoje „Prancūzija dar netarė savo paskutinio žodžio“ Zemmour aprašo savo nuviliančius pokalbius su Prancūzijos politikais. Niekas nebandė aptarti nei žodžio toje knygoje. Visgi jis organizavo susitikimus visoje šalyje, kuriuose bandė papasakoti kas turi būti pakeista, galiausiai paskelbė ir savo kadenciją į prezidento postą. Tai, ką Zemmour teigė, labai skyrėsi nuo kitų jo varžovų kalbų. Jis nebandė nuslėpti jokių faktų, todėl kalbėjo apie Prancūzijos griūtį:
„Prancūzija nebėra Prancūzija ir visi tai mato… Trečių pasaulio šalių žmonės skurdina mūsų šalį, mūsų žmonės yra nualinti, tai sukėlė dezintegraciją ir kankynę.“
„Aš matau, jog nei vienas politikas neturi drąsos gelbėti mūsų šalies likimo, kuris, panašu, kad yra tragiškas. Aš matau, jog visi tie „profesionalai“ yra bejėgiai.“
Savo pasiryžimą jis aiškino taip:
„Aš nusprendžiau prašyti jūsų balsų, kad tapčiau Prancūzijos prezidentu. Tai darau vardan to, jog jūsų vaikai anūkai nepamatytų kas yra barbarizmas. Darau tai todėl, kad mūsų dukros neturėtų nešioti šydų, kad sūnūs nebūtų priversti pasiduoti.“
Zemmour sukūrė politinę partiją pavadinimu „Reconquest“, referuodamas į Rekonkistą, kas yra Ispanijos krikščionių atkūrimas po šimtmečius trukusios musulmonų okupacijos. Per kelias savaites jam pavyko Prancūzijos išlikimo klausimą iškelti į kiekvienos diskusijos centrą. Kiekvieną kartą, kai žiniasklaida kvietė jį kalbėti, jis vis kartojo, jog dabar būtina spręsti Prancūzijos išlikimo klausimą, 2022 metai yra paskutinis šansas tai padaryti. Taip pat jis minėjo pilietinio karo grėsmę: „Aš nenoriu, jog Prancūzija taptų Libanu“, – teigė jis.
Kiti jo varžovai šiuo atveju buvo priversti atsakyti tą patį klausimą, visgi jie atsakymus, kaip spręsti šią problemą, nutylėdavo. Marine Le Pen, „Nacionalinio sambūrio“ kandidatė, teigė jog Zemmour per daug pesimistiškas, o tai skaldo Prancūziją. Valerie Pecresse, nuosaikios dešiniųjų partijos „Respublikonai“ kandidatė, teigė: „Éric Zemmour yra radikaliosios dešinės kandidatas. Aš priklausau tai dešiniai, kuri statė užtvaras prieš radikaliąją dešinę“. Kairieji kandidatai apskritai atsisakė atsakyti į diskusijoje keliamus klausimas ir Zemmour paprasčiausiai vadino „fašistu“.
Prancūzijos populiarioji žiniasklaida, kuri kvietė Zemmour į laidas, irgi buvo priversta atsakyti į keliamus jo klausimus, visgi žiniasklaida paprasčiausiai atsakė, jog tokie klausimai per daug pertekliniai, įkyrūs, o pati Prancūzija net nėra jokiame pavojuje.
Šiandien „anti-rasistinės“ ir prancūzų musulmonų organizacijos Zemmour ir toliau vadina rasistu. Prancūzijos žydų institucijų atstovų tarybos prezidentas, Francis Kalifat, teigė, jog joks žydas neturėtų balsuoti už Zemmour. Yonathan Arfi, šios organizacijos viceprezidentas, rašė: „Mes, žydai, nesame atsakingi už tai ką Zemmour sako. Tačiau mes esame atsakingi už tai, kad jam kelias būtų užkirstas“. Haim Korsia, vyriausiasis Prancūzijos rabinas, netgi pareiškė, jog Zemmour yra antisemitas.
Prezidentas Macron niekada nešneka apie Zemmour, tačiau vyriausybės nariai ir Macron 2017 metais sukurtos partijos lyderiai, šneka ir daro tai griežta retorika. Sveikatos apsaugos ministras, Olivier Veran, teigė: „Zemmour įkūnija atstūmimą, rasizmą, ksenofobiją“, „nuolat svaičioja“. Buvęs vidaus reikalų ministras, Christophe Castaner, teigė, jog Zemmour „Prancūziją įžeidžia kasdien“.
Prezidento rinkimai Prancūzijoje vyksta dviem turais. Pirmame ture yra daug kandidatų – oficialiai 2022 metų rinkimuose jau yra 24 kandidatai, kurių daugelis surinks tik 1-2% balsų. Antrajame ture varžysis tik du kandidatai.
Kol Zemmour nebuvo nusprendęs kandidatuoti, apklausos rodė, jog antrame ture Macron susitiktų su Marine Le Pan, o čia lengvai prieš ja laimėtų. Jos tėvas, Jean-Marie Le Pen, buvo kelis kartus teistas už antisemitines remarkas. Nors ji padarė viską, kas tik politikoje jai suteiktu kitokį atspalvį, paneigtų visas kalbas apie jos rasizmą, visgi jos tėvo tam tikri pasisakymai yra didelis trūkumas ir kliūtis.
Nuo 2021 m. rugsėjo iki gruodžio vidurio apklausos rodė, kad antrajame rinkimų ture Zemmour gali būti Macron oponentas. Visgi nuo gruodžio vidurio apklausos pasikeitė – Marine Le Pen, Valerie Pecresse ir Éric Zemmour pranašavo panašiais galimybes laimėti. Yra galimybė, kad Le Pen pateks į antrąjį turą. Jei taip atsitiks, rezultatas bus toks pat, kokio tikėtasi prieš E. Zemmouro kandidatūrą – ir E. Macronas bus perrinktas. Jei Valerie Pecresse pateks į antrąjį turą, Macronas taip pat bus perrinktas: jos pozicija yra artima Macrono pozicijai, o tai reiškia, kad rinkėjai, norintys konservatyvesnės politikos, greičiausiai už ją nebalsuos. „Valerie Pecresse turi tas pačias idėjas kaip ir Macron ir negali jo nugalėti“, – sausio 10 d. sakė Respublikonų partijos vicepirmininkas Guillaume Peltier. „Tik Zemmour turi šansų“. Dieną prieš tai, sausio 9 d., Peltier paliko Respublikonų partiją ir prisijungė prie Zemmour kampanijos.
Visgi apklausos rodo, jog Zemmour kampanijos idėjos Prancūzijoje vis labiau plinta ir populiarėja. Viena rengianti apklausas organizacija neseniai prancūzų klausė klausimo:
„Žmonės kalba, apie tai, jog baltieji krikščionys europiečiai yra pavojuje – jiems gresia išnykimas, kuomet europiečiai yra pakeičiami musulmonų, afrikiečių. Ar manote, jog tai gresia ir Prancūzijai?“
Į šį klausimą 67% apklaustųjų atsakė „Taip“. Toliau apklausoje buvo klausiama ar respondentai nerimauja dėl tokio fenomeno. Čia 67% apklaustųjų irgi atsakė „Taip“. 63% respondentų atsakė, kad islamas kelia pavojų Prancūzijai. Apklausą komentavę žurnalistai teigė: „Tokios gyventojų pakeitimo kitomis rasėmis teorijos yra išsigalvojimai“.
Visgi Zemmour tokiu atveju pateikia skaičius:
„Kasmet į Prancūziją atvyksta keturi šimtai tūkstančių musulmonų imigrantų. Per penkerius metus tai sudaro du milijonus musulmonų. Šie musulmonai keliauja gyventi į musulmonų rajonus, kur integracija tikrai nevyksta. Ką, jūsų manymu, tai reiškia?“
Užuot atsakius į tokius klausimus, žurnalistai keičia temą, nors tokia Zemmour pateikta statistika yra tiksli.
Žurnalistas Ivan Rioufol į panašias Zemmour statistikas atsakė: „Ką kandidatas sako, išskyrus tai, kad reikia kuo skubiau bandyti išgelbėti mirštančią Prancūziją ir įsiklausyti į nuskriaustų prancūzų rūpesčius?“
„Jei Macron bus perrinktas – neabejotinai kils pilietinis karas. Daugelis prancūzų jau tai žino“, – sausio 13 dieną per televiziją teigė Zemmour.
Kai Zemmour buvo žurnalistas, jo visuotinai nekentė politinio korektiškumo šalininkai. Jie nepaliaujamai stengėsi jį sunaikinti, tačiau nesėkmingai. Dabar, kai jis yra kandidatas į prezidentus, atrodo, kad tie, kurie jo nekentė, nekenčia jo dar labiau ir yra pasirengę padvigubinti savo pastangas ir jį sunaikinti. Kai vasario mėnesį prasidės rimta Prancūzijos prezidento rinkimų kampanija, išpuoliai greičiausiai suintensyvės.
Išversta gatestoneinstitute.org