Buvęs Belgijos premjeras, Europos Parlamento vyriausiasis derybininkas dėl „Brexit“ Guy Verhofstadtas, priklausantis Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijai ir laikomas vienu iš vadinamųjų Europos federalistų, pasisakančių už glaudesnę Bendrijos ekonominę ir politinę integraciją, lyderiu, pasisako už tokius ES sutarties keitimus, kurie apribotų ar net apskritai panaikintų Europos Sąjungos valstybių narių teisę atsisakyti vykdyti kolektyvinius sprendimus (tai atsispindi ir jo parengtoje rezoliucijoje – skaityti ČIA).
Tokią poziciją – būtina nedelsiant pradėti didelio masto ES reformą – jis išdėsto ir EP išplatintame video, kurio vaizdai, ko gero, kur kas iškalbingesni už žodžius:
„Europa stovi kryžkelėje ir patiria egzistencinę krizę ne tik išoriškai, bet ir viduje. Viduje grėsmę mums kelia grėsmę populistai ir nacionalistai, o išorėje – Trampas, kuris netgi tiki, kad Europa byrės ir toliau. Negalima pamiršti ir Putino, kuris norėtų suskaldyti Europos Sąjungą, bei tuo pačiu metu išliekančios išorinės politinio, radikaliojo islamo grėsmės.
Valstybės narės visuomet baiminosi didelio masto Europos Sąjungos reformos. Tačiau pažvelkime tiesai į akis – jos visos priremtos prie sienos. Taigi dabar tinkamas metas reformuoti Europos Sąjungą ir padaryti ją tikra Sąjunga, o ne silpna nacionalinių valstybių konfederacija, kuri vis dar vadovaujasi vienbalsiškumo taisykle ir visada veikia per mažai arba per lėtai.
Neįmanoma vadovauti tokiam žemynui kaip Europa, jeigu vis dar reikia visų 28 valstybių narių pritarimo. Taigi pirmasis dalykas, kurį turime padaryti, tai sudaryti mažesnę, ne tokią biurokratinę, tikrą Europos vyriausybę. Ne iš 28 narių sudarytą Komisiją, o mažesnę Komisiją. Mums taip pat reikia Europos gynybos sąjungos, nes egzistuoja išorinė grėsmė. Tai suvokiame žvelgdami į savo kaimynes – Ukrainą, Siriją. Mums taip pat reikia Europos sienų ir pakrančių apsaugos tarnybos, kuri iš tikrųjų valdytų migrantų srautus.
Manau, kad Europai nėra kito sprendimo, negu mūsų siūlomos didelio masto reformos. Nes priešingu atveju mes ir toliau byrėsime. Tai jau prasidėjo nuo „Brexit“, ir šiuo pavyzdžiu gali pasekti kitos šalys. Mes norime įvykdyti kelias institucines Europos Sąjungos reformas ne todėl, kad mums patinka institucinės reformos. Mes norime reformų, nes manome, kad tuomet turėsime geresnes europinio lygmens priemones problemoms spręsti, negu turime šiandien.“