Ką tik Didžiosios Britanijos politinės partijos paskelbė savo priešrinkiminius manifestus.
Partijos, suprasdamos klimato kaitos svarbą bei britų nuotaikas, varžosi, kuri daugiau medžių pasodintų, gavusi šalies valdymo mandatą.
Konservatoriai įsipareigoja per metus pasodinti po 30 mln., liberalai demokratai – po 60 mln., o leiboristai iki 2040 metų ketina pasodinti 2 bln.
Mokslininkų paskaičiavimu, norint suvaldyti klimato kaitą, žemėje tereikia pasodinti 3 bln. medžių.
Kiek milijonų medžių mūsų šalyje per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino mūsų godumas ir gobšumas?
Kiek milijonų medžių didindama valstybinių miškų kirtimo normas ir manipuliuodama miškų urėdijų įstatymu dar ketina iškirsti apsimetėlių „žaliųjų“ vyriausybė?
O kiek jų dar iškirs bei žaliųjų plotų suniokos „įsisavindami“ Europos Sąjungos lėšas aplinkai, tvarkyti miestų, miestelių ir bažnytkaimių karaliai karaliukai?
Kada Lietuvoje atsiras partija ar bent atskiri politikai, kurie išlįs iš „taigis taigis kaipgis“ XIX amžiaus Vingių Jono mentaliteto ir suvoks, ką normaliame pasaulyje jau suvokia visi paaugliai, kad esminis pagrindinis klausimas šiandienos pasaulyje – žmonijos išlikimo klausimas – artėjančios klimato kaitos sąlygotos visuotinės katastrofos klausimas?
Ar mūsų ekologinė sąžinė kada nors subręs vietoj beprasmių, kaip nuodingi grybai besidauginančių partijų partijėlių, tenkinančių tik savo vadukų parapijinius interesus, turėti modernią europinę mūsų visų bei mūsų žemės, vandenų, miškų sveikata, vadinasi, ir ateitimi besirūpinančią, anot Jono Pauliaus II-ojo, gyvybės kultūra besiremiančią Žaliųjų partiją?