Gyventojų pajamų progresinio mokesčio vizija

Dr. Norbertas Penkaitis

Daugelis Lietuvos politikų eilę metų tuščiažodžiauja apie „progresinius mokesčius“, nors visada turi omenyje vienintelį gyventojų pajamų progresinį mokestį (GPPM). Jis daugumoje Europos valstybių yra vienintelis progresinis ir reikšmingas ekonominiu, fiskaliniu ir socialiniu atžvilgiu. Nors prieš rinkimus dabartinių vyriausybinių partijų vadovai ir gražbyliavo apie progresinius mokesčius, dabar vis labiau ryškėja, kad tai buvo tik tušti žodžiai.

Gyventojų pajamų mokesčiai Europos Sąjungoje

Visose 15 ES senbuvių egzistuoja GPPM, kuris yra svarbiausias biudžeto pajamų šaltinis ir finansinis instrumentas, suteikiantis palankias sąlygas socialinės gerovės įgyvendinimui. Mokesčio tarifai ir progresija ES yra gana skirtingi: aukščiausi mokesčio tarifai yra Švedijoje – 31–56 proc., o kitų šalių tarifai yra 10–52 proc. diapazone.

Progresinę gyventojų pajamų apmokestinimo sistemą turi palaiminti palyginti dideles pajamas turintieji parlamentarai sutikdami ir su savo pajamų didesniu nei pagal proporcinį pajamų mokestį apmokestinimu. Galima daryti išvadą, kad tuo išreiškiamas solidarumas su mažas pajamas gaunančiais gyventojais ir atsižvelgiama į daugumos rinkėjų socialinę pasaulėžiūrą, nes bet kuri Vakarų Europos politinė partija pralaimėtų rinkimus, jei nepritartų gyventojų pajamų progresiniam apmokestinimui.

Socialiniu požiūriu visai kitą mentalitetą demonstruoja beveik visos 12 naujųjų ES narių, iš kurių 10 yra postkomunistinės valstybės. Iš jų tik 2 valstybės įgyvendino GPPM: Lenkija – dviejų pakopų 18 proc. ir 32 proc. ir Slovėnija su 16–41 proc. tarifais. Kitose naujose ES šalyse galioja proporciniai pajamų mokesčio tarifai: žemiausi 10 proc. Bulgarijoje ir aukščiausi 25 proc. Latvijoje.

Vienodus mokesčių tarifus tiek mažoms, tiek ir didelėms pajamoms galima paaiškinti tuo, kad šių šalių parlamentuose yra nemažai buvusių komunistų, tradiciškai turėjusių įvairių privilegijų, tad jiems solidarizuotis su mažai uždirbančiais piliečiais yra nepriimtina. Be to, buvusių socialistinių šalių dauguma gyventojų neįžvelgia GPPM ekonominės ir socialinės reikšmės, tad politikų karjerai kol kas labiau pasitarnauja progresinių mokesčių diskreditavimas nei jų protegavimas.

Lietuvos gyventojų pajamų apmokestinimas

Lietuvos gyventojų apmokestinimo sistemai yra būdingas ekonominiu atžvilgiu atsilikusios šalies bruožas, kurioje biudžeto pajamos pagrįstos vartojimo mokesčiais. Mūsų šalies pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įplaukos į biudžetą sudaro 41,5 proc., akcizų mokesčio –17,5 proc., o gyventojų pajamų mokesčio (GPM) –tik 18,3 proc. Tuo tarpu išsivysčiusių valstybių biudžetų pajamose dominuoja įplaukos iš GPPM.

Lietuvoje pagrindinė mokestinė našta užkrauta mažas pajamas gaunantiems gyventojams, kurie vien tik maisto produktams (apmokestinamiems 21 proc. tarifu) išleidžia 50 proc. ir daugiau savo pajamų, kai daugumoje ES šalių maisto produktams taikomi žymūs lengvatiniai tarifai (Vokietijoje 7 proc.).

Visa mūsų gyventojų pajamų mokesčių sistema yra ne tik neracionali, dvelkia socialiniu šalčiu, bet dar kai kurių politikų deklaruojama kaip progresinė. Tuo tikslu pasitelkiama neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) painiava, kai pajamoms iki 800 Lt taikomas 470 Lt, didesnėms pajamoms – mažesnis NPD, o pajamoms, viršijančioms 3 150 Lt, NPD išvis netaikomas. Neapmokestinamos pajamos didėja juokingais 100 Lt tėvams, turintiems vieną vaiką (sutaupoma 15 Lt mokesčio) ir po 200 Lt už antrą ir daugiau vaikų. Šis neefektyvus GPM modelis liaupsinamas kaip gyventojų pajamų progresinis apmokestinimas.

Nenuostabu, kad esant tokiam gyventojų apmokestinimui daugiau nei 20 proc. mūsų gyventojų vegetuoja žemiau skurdo ribos, kad pirmaujame ES pagal didžiausią socialinę nelygybę ir emigraciją. Labiau nei šia ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu netoleruotina situacija reikia stebėtis tuo, kad tai mūsų „atsakingai“ valdžiai iki šiol neužkliuvo.

GPPM modelis

Visa Lietuvos mokestinė sistema jau seniai prašosi reformos, nes esama padėtis stabdo šalies ekonomikos ir žmonių gerovės vystymąsi. Mūsų biudžeto mokestinių pajamų ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis yra mažiausias tarp visų ES šalių, nors gyventojų pajamos žemiau pragyvenimo lygio yra apmokestinamos, o kai kurie dideli uždarbiai išvengia apmokestinimo.

Finansų ministras R. Šadžius deklaravo, kad dės pastangas mūsų mokesčius priartinti prie Vokietijos mokesčių modelio. Tai Lietuvos ekonomikai ir daugumai jos gyventojų būtų naudinga, tačiau tam prireiktų stiprios politinės valios, ypač gyventojų pajamų apmokestinimo srityje.

Vokietijos gyventojų pajamų mokesčio progresija išliko švelnesnė nei Skandinavijos šalių, nors prieš porą metų A.Merkel vyriausybė įvedė vadinamąjį „turtuolių mokestį“ (Reichensteuer), pakeldama maksimalų gyventojų pajamų mokesčio tarifą nuo 42 iki 45 proc. Vokietijos įtakinga Žaliųjų partija reikalauja šį tarifą padidinti net iki 49 proc.

Vokietijos, kaip ir kitų GPPM įgyvendinusių ES šalių gyventojų apmokestinimo principai remiasi tuo, kad pragyvenimo minimumas neapmokestinamas, mažoms pajamoms taikomas žemas, vidutinėms – vidutinis, o didelėms – aukštas mokesčio tarifas. Labiausiai apmokestinami viengungiai, mažiausiai – daugiavaikės šeimos. Į bendrą pajamų „puodą“ vienodai įskaičiuojamos visos pajamos: iš darbo santykių, individualios veiklos (tai pat ir iš žemės ūkio bei miškininkystės), kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nuomos, kapitalo (vertybinių popierių, dividendų, indėlių palūkanų), honorarai ir įvairios kitos išmokos. Iš pajamų išskaičiuojamos su jomis susijusios išlaidos, mokėjimai religinėms bendruomenėms, į ligonių kasos, pensijų, gyvybės draudimo fondus, aukos labdaros organizacijoms ir politinėms partijoms, išlaidos įvairių nelaimingų atsitikimų atvejais. Daugiau nei 50 proc. pajamų mokesčio surenkama iš 10 proc. daugiausiai uždirbančių gyventojų.

Vokietijos gyventojų pajamų mokesčio sistema yra labai sudėtinga, ir norint mūsų sistemą priartinti prie jos, būtų galima vadovautis tokiu supaprastintu PGPM modeliu:

*Daryta prielaida, kad neapmokestinamos pajamos siekia 430 Lt visoms pajamoms iki 3 150 Lt.
** x reiškia pajamų dydį virš 20 000 Lt.

Akivaizdu, kad lyginant dabartinį pajamų apmokestinimą su galimu progresiniu, pajamos iki 1 000 Lt nebūtų apmokestinamos, mažos – žymiai mažiau, o didelės – žymiau daugiau. Dabartinio vidutinio 2 300 Lt uždarbio mokestis siektų 260Lt ([2 300–1 000] x 0,2), t.y. mažiau negu dabartinis 310,50 Lt mokestis ([2.500–430] x 0,15). Mokestinė progresija žymiai pasireikštų didelėms pajamoms: pavyzdžiui, iš 10 000 Lt atlyginimo būtų išskaičiuojama 2 620 Lt (1 900+[2 000 x 0,36]), kai šiandien – tik 1 500 Lt (10 000 x 0,15).

Už nepilnamečius vaikus būtų tikslinga mokėti premijas iš biudžeto, o ne didinti neapmokestinamas pajamas, nes, pavyzdžiui, už vaiką sumažinus apmokestinamas pajamas 500 Lt, uždirbantiems iki 3 000 Lt mokestis sumažėtų 100 Lt (500 x 0,2), o uždirbantiems 20 000 Lt – jau 210 Lt (500 x 0,42).

Tikėtina, kad Lietuvos turtuoliai mobilizuos visas jėgas prieš didesnį savo pajamų apmokestinimą, ir tikėtina, kad šios vyriausybės kadencijos metu toks GPPM modelis nebus įgyvendintas. Jis nepriimtinas ne tik visiems turtingiesiems, tarp jų – ir aukšto rango politikams, bet ir beveik visiems Seimo nariams: šiuo metu eilinis Seimo narys savo 5 900 Lt atlyginimą apmokestina 885 Lt (5 900 x 0,15), o pagal progresinį mokestį privalėtų mokėti 1 270 Lt (1 000+[900 x 0,3]).

Iš dalies dėl emigracijos, iš dalies dėl valdžios ir teisėsaugos nepateisinamai toleruojamo plataus masto mokėjimo „vokeliuose“ ir kitokių šešėlinės ekonomikos formų, deklaruotų gyventojų pajamų sumažėjo nuo 36 mlrd. Lt 2008 m. iki 28 mlrd. Lt, o per 3 500 Lt siekiančias pajamas deklaruoja tik 12 proc., mokesčių mokėtojų, tad pagal tokį GPPM modelį biudžeto pajamos susitrauktų.

Tačiau biudžeto pajamos nukentėtų tik pradinėje stadijoje po GPPM įvedimo. Palaipsniui pasireikštų jo teigiamas poveikis ekonomikai ir biudžeto pajamų praradimas būtų ne tik kompensuojamas, bet ir viršijamas. Kitų šalių patirtis ir paprasčiausia logika pasufleruoja tokius rezultatus: išauga mažas pajamas gaunančių gyventojų perkamoji galia, prekių ir paslaugų paklausa, gamyba, verslo investicijos, naujų darbo vietų skaičius, biudžeto įplaukos iš vartojimo ir kitų mokesčių. Be to, ir toliau numatomas atlyginimų augimas, mažesnės „Sodros“ biudžeto išlaidos socialinėms išmokoms ir slūgstantis potraukis emigracijai.

Dideles pajamas gaunančių gyventojų perkamoji galia sumažėtų, tačiau tai ženklios reikšmės Lietuvos vidaus vartojimui neturėtų. Tai labiau turėtų įtakos importinių prabangos prekių vartojimui, užsienio kelionėms ir investicijoms į nekilnojamąjį turtą užsienio šalyse. Galų gale – mažiau lietuviško kapitalo išplauktų į užsienį.

GPPM perspektyva

Visos keturios valdančiosios partijos priešrinkiminės kampanijos metu tiesiogiai ar netiesiogiai protegavo progresinių pajamų mokesčių įvedimą. Unikalumu išsiskyrė Darbo partijos lozungas: daugiau uždirbančiųjų pinigai turėtų patekti ne į biudžetą, bet tiesiai mažiau uždirbantiesiems. Konkrečiausius pasiūlymus pateikė partija „Tvarka ir teisingumas“, pasišovusi įvesti trijų pakopų progresinius mokesčius su 5 proc. tarifu metinėms pajamoms iki 15 tūkst. Lt, 20 proc. iki 96 tūkst. Lt ir 35 proc. didesnėms pajamoms. Šis „tvarkiečių“ projektas galėtų labiausiai įtikti finansų ministro R. Šadžiaus koncepcijai „priartinti Lietuvos mokesčių sistemą prie Vokietijos“.

Neaiškios pozicijos laikosi premjeras A.Butkevičius paskirdamas darbo grupę „mokestinėms pataisoms“. Į ją įtraukti gerai uždirbantieji ekspertai, tačiau nėra nė vieno profsąjungų ar mažas pajamas gaunančių pilietinių organizacijų atstovo. Viešoje erdvėje nutilo kalbos apie progresinius mokesčius, o akcentuojami finansinio stabilumo, mažesnio darbo ir didesnio kapitalo apmokestinimo ir galimo NPD didinimo variantai.

Nerealu būtų tikėtis, kad darbo grupės nariai rekomenduotų taikyti didesnį apmokestinimą finansiniam elitui ir savo pajamoms. Dar mažiau tikėtinas Seimo palaiminimas labiau apmokestinti seimūnų atlyginimus.

Viso mūsų finansinio elito, t.y. verslo oligarchinės dalies, aukšto rango valdininkų ir politikų piniginiams interesams sėkmingai tarnauja susidariusi atmosfera: valdžia nutyli, kad visose ES senbuvėse egzistuoja GPPM, kad jį įsivesti rekomendavo ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Be to, per žiniasklaidą sėkmingai vykdoma daugumos ekspertų ir politikų dezinformacija ir demagogija apie gyventojų pajamų progresinį apmokestinimą. Tai natūralu, nes svarbiausių laikraščių, žurnalų ir TV kanalų savininkai priklauso piniginiam elitui.

Prieš GPPM įvedimą iš kai kurių mūsų politikų ir ekonomistų skleidžiama demagogija: GPPM labiausiai smogs vidurinei klasei, kuri dėl to sumažės, išaugs visų (!) mokesčių mokėtojų mokestinė našta, žlugdys biudžeto pajamas, atbaidys užsienio investuotojus, skatins emigraciją, ypač specialistų ir t.t.

Nereikia daug logikos, kad būtų galima įžvelgti visos demagogijos absurdą: sumažinus mokesčius mažas pajamas gaunantiems ir padidinus dideles pajamas gaunantiems, kaip tik dalis vienų ir kitų taps „vidutiniokais“ (koks tikslas klasifikuoti visuomenę pagal pajamas?). Didžiausias prieštaravimas sveikam protui yra tai, kad didės mokestinė našta, bet mažės biudžeto pajamos. Vadovaujantis paprasčiausia aritmetika akivaizdu, kad priklausomai nuo pasirinktų tarifų mokesčių suma gali būti mažesnė, didesnė arba išlikti tokio pat lygio. GPPM nedaro įtakos užsienio investuotojams, nes jie nemoka jokio GPM Lietuvoje, bet tik mokestį „Sodrai“ už savo samdomus darbuotojus. Pagrindo didėti emigracijai GPPM nesuteikia, ji greičiau trauktųsi, nes mažas pajamas gaunantiems darbuotojams pagerėtų materialinė padėtis ir sumažėtų potraukis emigruoti. Didesnes pajamas gaunančių valstybės tarnautojų užsienyje niekas nelaukia, nebent braškių laukai. O aukštos kvalifikacijos specialistams, kurių dauguma dirba privačiame sektoriuje, didesnę reikšmę turi atlyginimų dydis Lietuvoje arba užsienyje nei jų apmokestinimas.

Demagogijos viršūnė yra pasklidę kai kurių politikų ir ekonomistų teiginiai kaip „GPPM – tai socialinė iliuzija“ (Dalia Grybauskaitė) ir „Delfi“ tinklapio Kajetanos Leontjevos straipsnis „Pavydas + puikybė = progresinis mokestis“. Tuo mėginama įteikti žmonėms, kad Lietuvoje jau turime gyventojų pajamų progresinį mokestį, o progresiniai tarifai atneštų tik žalą ekonomikai ir mokesčių mokėtojams.

Didžiausia tikimybė yra, kad realaus (ne simbolinio) GPPM įvedimas dabartinės valdžios kadencijos metu nebus realizuotas. Svarbiausia kliūtis yra tai, jog mūsų partijose dominuoja sovietinio tipo autokratizmas. Dauguma mūsų partijų lyderių praktikuoja diktatoriams būdingas manieras, o Seime dominuoja partokratinė demokratija. Norint tapti Seimo nariu lengviausias kelias – patekti į partijos rinkiminio sąrašo viršūnę, o tam būtina sąlyga – pataikauti partijos vadovui.

Vadovui svarbiausia yra tai, kad jo partija laimėtų kuo daugiau rinkėjų balsų. To lengviausia pasiekti viliojančiais pažadais. Nors vadas gal ir suvokia GPPM privalumus, tačiau jo didelėms pajamoms nepakeliui su didesniu apmokestinimu, tai ir lemia interesų sąjungą su finansiniu elitu ir jo valdomais ekspertais bei žiniasklaidos vadovais tokį mokestį diskredituoti.

Tolimesnėje perspektyvoje iš kai kurių partijų dar išlikusių narių-idealistų ir jaunų narių galima tikėtis daugiau socialinės atsakomybės. Tokiai partijai, kurios vadovai atsisakytų savo egoistiškų interesų ir ryžtingai vykdytų socialiai orientuotą politiką, daugumos rinkėjų palaikymas būtų užtikrintas.