Bernardinai.lt
Autorius yra sportininkas ir filosofas. Jis yra filosofijos profesorius Vokietijoje, parašęs daugiau nei 80 akademinių knygų, taip pat ir 1960 metų Olimpiados prizininkas bei daugkartinis akademinio irklavimo Europos čempionas.
Sportas ir visuomenė
Sąžiningai laikytis taisyklių šiandien aktualu ne tik sporto ar kituose žaidimuose, bet ir visose reglamentuotose srityse (kaip sąžininga konkurencija, kuri turėtų remtis sąžiningu rungtyniavimu). Sąžiningas žaidimas kaip socialinė vertybė ir socialinė norma yra kilęs iš sporto, tačiau laikui bėgant buvo pritaikyta plačiau. Tai sporto tradicijos kultūrinis indėlis, jis visuomenei tapo tarsi neskelbtomis reglamentuotomis taisyklėmis sprendžiant konfliktus. Tačiau šiandien sporto reikalai tokie, kad apdovanojimo sistemos, orientuotos į rezultatą, kai sėkmės siekiama kaip absoliučios vertybės, neišvengiamai skatina įžūlias ir nesąžiningas strategijas kovojant dėl sėkmės. Dėl to dažnai moralė tarsi susiskaido į „slaptą sėkmės moralę“ ir „oficialiąją, išsaugant įvaizdį“ tarp sportininkų, organizatorių, agentų, trenerių. Stiprėja strategija užtušuoti ir suversti klaidas kitiems, taktika atsikratyti savo atsakomybės, nesąžiningi veiksmai, tokie kaip liūdnai išgarsėjusios futbolo „slaptos pražangos“, kurių dabar mokoma net mokyklose.
Vadinamasis „vienuoliktas įstatymas“ ypač dominuoja didžiojo sporto viršūnėse ir automobilių keliuose. Tačiau priimtų taisyklių pažeidimas ne tik ten laikomos niekais. Kas dabar į tas taisykles žiūri rimtai, išskyrus tuos, kurie į jas apeliuoja, ar tuos, kuriuos pagavo jas pažeidžiant? Didėjanti konkurencija visose srityse skatina tokį vystymąsi, ir tai liečia ne tik simbolinę, neorientuotą į materialinį apdovanojimą, pavyzdžiui, kovą dėl sėkmės ir reputacijos. Tokiose srityse reikėtų sugriežtinti kontrolę, bet ta kontrolė labai dažnai nėra veiksminga. Nustatytas „sustiprintas spaudimas“, sprendžiant iš visko, yra pačioje sistemoje, nes joje svarbiausia tapo pergalė arba sėkmė rinkoje, arba lyderio pozicija rinkoje. Kvietimas ir susitarimas tokiais atvejais vargu ar veiksmingi, kaip, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėję susitarimai dėl sąžiningo žaidimo prieš politinius rinkimus.
Argi niekur neveda niekuo neparemti kvietimai tokiose aukšto lygio konkurencinėse sistemose kaip politika arba media verslas, taip pat (didysis) sportas apskritai, sumenkinantys mūsų visuomenėje sąžiningo žaidimo idėją, kai išgyvena stipriausias? Siekiant pagerinti situaciją, be abejo, reikėtų sumažinti ekonominį spaudimą, bet tai tik dalinis aspektas, kuris nepadėtų išspręsti visos problemos. Argi nereikalauja neįmanomo tie, kurie siekia sąžiningo žaidimo, kai reikia didelės pagarbos partneriui, kartu pernelyg rimtai iškelia žudantį egzistencinį konkurencijos rimtumą ir sustiprina pačią konkurenciją? Pageidautina atkurti sąžiningo sporto žaidimo dvasią – tai gali įvykti tik iš dalies „nuginkluojant“ nepermaldaujamus įstatymus ir psichologines visuomenės nuostatas, išgyvendinant stipriausią, kartais ir visuotinai paplitusią taisyklių sekimo kontrolę, kuri vis dėlto turi tą kontrolę ir palaikyti.
Du sąžiningo žaidimo tipai
Dar 1962 ir 1964 metais aš pasiūliau padaryti skirtumą tarp „formalaus“ ir „neformalaus“ sąžiningo žaidimo (fairplay). Tas (analitinis) skirtumo matymas nesulaukė reikiamo dėmesio nei tada, nei dabar.
Neformalus sąžiningas žaidimas sporto tradicijoje suprantamas kaip džentelmeniškas elgesys, kaip „riteriškumas“ arba „sporto dvasia“, pavyzdžiui, kaip šiuolaikinių Olimpinių žaidynių pradžioje. Jų įkūrėjas Pierre’as de Coubertinas kalbėjo, kad Olimpinės žaidynės išsiskiria savotišku „sportininkų riteriškumu“ arba „riteriška dvasia“. Pagrindinė jų organizavimo idėja, jo nuomone, – sąžiningos ir lygios rungtynės, persunktos sportiškumo dvasia, todėl nusiteikimas, laikymasis sportinio sąžiningumo dvasios yra savaime suprantamas dalykas.
Formalus sąžiningas žaidimas, priešingai, yra kažkas panašaus į tai, ką sociologai šiandien vadina „būtina norma“ – tokia norma, kuriai būtina paklusti. Kas pažeidžia tą normą – tokia formalaus sąžiningo žaidimo sąlyga – būna nubaustas, jam taikomos neigiamos sankcijos – iki išmetimo. Formalus sąžiningas žaidimas turi laikytis tikslių vadinamųjų „pagrindinių žaidimo taisyklių“. Pavyzdžiui, naudoti rankas žaidžiant futbolą – jau taisyklių pažeidimas. Formaliam sąžiningam žaidimui priklauso tokios reguliavimo taisyklės – pavyzdžiui, negalima priešininkui pakišti kojos arba jo pargriauti be kamuolio prisilietimo; tai besąlygiškai priklauso nuo teisėjo kaltinamojo sprendimo. Žinoma, visa tai – formalios sąlygos, kurios privalo nustatyti arba palaikyti lygių galimybių idėją (arba tiksliau – lygias teises į galimybę), formali galimybių lygybė, siekiant sėkmės arba sportinių galimybių, taip pat parodyti save per rungtynes. Gerbti priešininką, laikyti jį žaidimo partneriu, o ne priešininku arba net priešu, – ta idėja yra neformalaus sąžiningo žaidimo liekana, kuri būtinai egzistuoja formaliose taisyklėse.
Aš nedrįstu bendrauti su priešininku kaip su potencialiu „mirtinu, tikru priešu“, o privalau matyti žaidimo draugą ir partnerį. Žinoma, šitos formalios normos veikiau formuojamos kaip draudimai, todėl jos, natūralu, turi būti kontroliuojamos atitinkamomis draudimo taisyklėmis ir sankcijomis (pavyzdžiui, baudos smūgiu). Tačiau tikroji tradicija, pavyzdžiui, anglų džentelmeniškame sporte, taip pat Coubertino inicijuotame olimpiniame judėjime smarkiai peržengia tuos draudimus. Sportininkai turi laikytis neformalaus sąžiningo žaidimo dvasios. Nors neformalaus sąžiningo žaidimo reikalavimai susiję su formaliomis taisyklėmis, tačiau jos daug platesnės. Laikantis „sportinės“ ar „riteriškos dvasios“ derėtų ne tik laikytis žaidimo taisyklių, bet ir gerbti tuos, su kuriais žaidi, ir – visų pirma – kaip žmones, partnerius ir t. t.
Olimpinių žaidynių istorijoje yra daugybė legendinių įvykių, susijusių būtent su neformalaus sąžiningo žaidimo dvasia. Štai vienas iš jų: per 1928 metų žaidynes prancūzų fechtuotojas Liucienas Godenas buvo paliestas priešininko rapyros. Kai teisėjas paskelbė: „Nepalietė!“, Godenas išėjo į priekį ir sušuko: „Je suis touché!“Rungtynių rezultatai dėl to buvo peržiūrėti ne jo naudai. Panašių pareiškimų sportininkai yra padarę ir vėlesnėse olimpiadose: 1956 metais Melburne buvo atšaukta olimpinio laimėtojo diskvalifikacija 3000 metrų bėgime su kliūtimis, nes varžovai, bėgę jam iš paskos, pareiškė, kad jis jų nesulaikė! Pabandykite įsivaizduoti ką nors panašaus šiuolaikinėse Olimpinėse žaidynėse!.. Šiandien rungtynių atmosfera daug įtemptesnė ir rūstesnė, daug labiau „egzistencinė“. Pavyzdžiui, tai rodo amerikiečių čiuožikės elgesys: ji buvo įsipainiojusi į suokalbį, o pasekmė – jos pagrindinei varžovei prieš 1994 metų žiemos Olimpines žaidynes geležiniu virbu buvo sužeista koja, siekiant užkirsti kelią dalyvauti varžybose. Taigi buvo imtasi kriminalinės akcijos, nusikaltimo! Toks „žudantis“ elgesys, akivaizdu, turi itin daug galimybių sėkmei šalyje, kur „to be number one“ laikomas ypač svarbiu. Bet kuriuo atveju aišku, kad sąžiningų rungtynių idėja pasikeitė – nuo senos aristokratiškos „džentelmeniško sporto“ idėjos, kurią skelbė dar Godenas, iki tik iš privalomų laikytis būtinų formalių taisyklių ar tik vaizdavimo, jog jų laikomasi, tai yra formalaus elgesio reguliavimo pagal formalias taisykles.
Didžiajame sporte ar kitose panašiose srityse dabar būtina atitinkama kontrolė arba organizacinė įforminta procedūra, siekiant nukenksminti dvejopą moralę ir slaptas nesąžiningas manipuliacijas bei taisyklių pažeidimus, kai viešai įrodinėjama, jog žaidimas sąžiningas. Kaip pavyzdį galima pateikti „vandens polo moralę“: „viršuje šypsosi, apačioje spardosi“ (būtent vandensvydyje tokius pažeidimus sunkiausia pamatyti ir kontroliuoti). Taip pat kalbama ir apie „dviratininkų moralę“: „viršuje – susilenkti, o apačioje – spausti“. Ar mes neretai ir kitose rungtyniavimo srityse nesilaikome būtent tokios „dviratininkų“ ar „vandensvydžio“ moralės?
Idėjinis įsitikinimas, kvietimas, vadinamieji etikos seminarai ir kt. sąžiningo žaidimo idėjai padeda, žinoma, labai mažai, kaip ir reklamos bei rinkodaros akcijos. „Žodžiai – gerai, bet vištos geriau, nes deda kiaušinius“, – sako afrikiečių patarlė. Būtina kontrolės sistema ir veiksmingos poveikio priemonės, kad visi kvietimai neliktų tuščia vieta. O veiksmingumo galima pasiekti tik įvedus garantuotą institucinę „kontrolės kontrolę“.
Pagal tai, kas verslo sferoje dažnai vadinama „sąžininga konkurencija“ (priešingai „sąžiningam rungtyniavimui“ kovojant vienam su kitu), visuomenės, valstybės ir teisės filosofai atskiria sąžiningą gėrybių paskirstymą, tai yra sąžiningą žaidimą daug platesne prasme. Nors ir jie kalba apie sąžiningo žaidimo principą arba paprasčiausiai „sąžiningumą“ (pavyzdžiui, kaip Rolzas), bet turi omenyje tai, kad teisingoje, į abipusę naudą orientuotoje socialinio bendradarbiavimo sistemoje žmonės dėl visuotinės naudos apriboja savo laisvę, o tie reglamentuojami apribojimai naudingi jiems patiems. Tačiau jie privalo prisiimti ir patys pareigų, kadangi įneša arba turi įnešti tam tikrą sąžiningą indėlį. Sąžiningas žaidimas šiuo atveju kaip tik aprėpia socialinius (skirtus išlyginti skirtumus) įsipareigojimus, kad neatimtų naudos iš kitų žmonių ir apskritai visuomenės, neįnešant savo indėlio.
Taigi ši sąžininga taisyklė yra sąžiningas dalyvavimas. Tai mažai ką bendro turi su sąžiningu rungtyniavimu. Kalbant apie „sąžiningo žaidimo principus“, derėtų išskirti du skirtingus dalykus.
Toliau aptarsiu rungtynių ir konkurencijos sąžiningumą, kaip priešingybę bendriems socialinės etikos reikalavimams ir teisingumo, kaip „socialiai sąžiningo žaidimo“, sampratai – kadangi tik du pirmieji sąžiningumo būdai sporto etikoje atlieka svarbiausią vaidmenį. Bet jie gali būti apibendrinti bei pritaikyti ir kitokio pobūdžio konkurencijai, kur nėra tiesioginių priešininkų. (Tiesą sakant, derėtų aiškiau atskirti sąžiningą žaidimą lenktyniaujant vienam su kitu nuo kitokių bendresnių arba anoniminių sąžiningos konkurencijos formų. Sąžiningos rungtynės – tai ypatinga sąžiningos konkurencijos forma.)
Tradicinis reikalavimas „žaisti sąžiningai“ abiem reikšmėmis pirmiausia liečia visuomenės pasiekimus, konkurenciją ir rungtyniavimą; tai tarsi savotiška idėja, reglamentuojanti konkurenciją arba varžybas. Be to, ji sukuria formalią orientaciją, tačiau taip pat turi ir platesnę neformalią orientuojančią vertybę. Man atrodo, kad svarbu skirti šias dvi puses. Žinoma, apskritai kalbama veikiau apie funkcionalią idėją, apie reglamentavimo vaidmenį, kontrolę, laikymąsi nustatytų konkurencijos arba varžybų reglamentavimo. Sąžiningo žaidimo idėja yra formali funkcinė vertybė, kuri ypač būtina sporto varžybose, tačiau ji dažnai iškreipiama arba pažeidžiama. Dėl pažeidimų reikėtų imtis (baudžiamųjų) sankcijų, pažeidėjus derėtų nubausti, norint atkurti lygias galimybes siekti pergalės.
Struktūros dilema
Kai kalbame apie sąžiningą žaidimą, derėtų iškelti klausimą: ar galima visada suversti atsakomybę kiekvienu atskiru atveju tik sportininkui, treneriui, valdininkui, žurnalistui, atstovui? Arba yra bendra sporto sąjungų atsakomybė dėl sistemos sąlygų ir organizacinių veiksmų, kurie smarkiai viršija atskirų veikėjų galimybes, o kartais įtraukia juos į paradoksalias konflikto situacijas? Oficialiai pasmerktas dopingas, o slapta net skatinamas; tai „taktiškas ėjimas“, kurio reikalauja publika ir net spauda, tyliai palaikoma trenerių, bet asmeniškai veidmainiaujant ir išnaudojant įvartį kaip „stop kraną“ futbole bei rankinyje, o tada individui iškyla dilema. Ar jis pasmerktas etinei ir moralinei mirčiai kaip Buridano asilas taip dviejų šieno kupetų?
Argi ne visiems žinoma, kad didžiojo sporto atstovai, taip pat įvairių organizacijų atsakingi asmenys nuolat pakliūva į tokias situacijas, kai reikia pasirinkti tarp dviejų moralinių frontų? Ar galima kaip anksčiau suversti visą atsakomybę pavieniam veikėjui, jei struktūros sąlygos privertė jį tai daryti? Ar įmanoma iš tikrųjų išspręsti tą dilemą vadovaujantis dvejopa morale, kai oficialiai skelbiama lygybė, o slapta siekiama maksimalios sėkmės? Jei kiekvienas slapta bando išpešti naudos pažeisdamas bendras moralės normas, pavyzdžiui, sąžiningo žaidimo taisykles, tai ta norma praranda jėgą: taisyklės ir moralė sako ne. Dėl dinamiško vystymosi dilema praranda prasmę. Važiavimo „zuikiais“ meistrai, bijodami pakliūti, gali tik laikinai ir ribotai gauti naudos iš to, jog dažniausiai laikosi taisyklių. Jei taisyklių paiso taip mažai žmonių, kad jos nuolatos pažeidžiamos, tai bet kurios taisyklės praranda prasmę.
Ar tada galų gale sąžiningasis lieka „kvailiu“? Ar tokie yra sportininkai, politikai, verslininkai, kurie laikosi sąžiningos konkurencijos taisyklių su partneriais, vengia slaptų machinacijų ir bjaurisi nesąžiningu žaidimu, ne tik asmeniškai pralaimėdami, bet ir socialinėje sferoje, kuri remiasi tragiška sistemos griovimo dinamika? Normų pažeidimai, suteikiantys naudos pažeidėjams, neišvengiamai pamėgdžiojami, kai už juos nekeršijama, nebijoma bausmės ar kompensacijos, ir dėl to blogoje padėtyje atsiduria tie, kurie sąžiningai laikosi taisyklių. Pažeidusieji taisykles likę nenubausti dauginasi pagal teigiamą atgalinį ryšį, kai nuolat atsiduria geresnėje padėtyje. Šiuo atžvilgiu pradedama griauti socialinė sistema. Be to, išoriškai išsaugoma regimybė, kad laikomasi normų, užtat gelmėse viešpatauja džiunglių įstatymai bei nežmoniškas sėkmės troškimas – arba absoliuti taisyklių anarchija.
Argi to jau nepasiekė ekonomikos padėtis, politika ir didysis sportas, taip pat kitos konkurencinės kovos sritys, pavyzdžiui, mokslininkų kova dėl vietos ir karjeros? Ar netapo norma tuščias apvalkas, kuriuo garsiai ar vienbalsiai remiamasi tada, kai realybė paklūsta visai kitiems dėsniams – džiunglių arba vilkų bandos dėsniams? Tai aštrios formuluotės, kietai iškeliami klausimai, kuriuos, deja, reikia nuodugniai išnagrinėti. Bet kuriuo atveju sąžiningo taisyklių laikymosi klausimų daugelyje organizacijų, kur vyksta kova dėl sėkmės ir laimėjimų, jau negalima spręsti tik individo ir jo atsakomybės požiūriu. Kalbama apie sąlygojamas pačios visuomenės struktūros problemas, kurios dinamiškai vystosi ir jas galima suprasti tik pagal sociumo lygį. Konkurencijos kovoje sąžiningo žaidimo ir lygių galimybių problema yra tipiška, ir jos neįmanoma išspręsti atsižvelgiant tik į individų požiūrį. Priemonės, numatytos skirti atsakomybę tam tikram veikėjui, yra neveiksmingos, tampa strategijomis, kaip išvengti atsakomybės, arba rinkodaros ir reklamos akcijomis. Jos geriausiu atveju gali sudominti visuomenę ir visus dalyvius, bet, žinoma, negali pakeisti struktūrinės dinamikos dvejopos prievartos situacijos. Naudos sau siekimas, o „esant būtinybei“ – nesąžiningų būdų panaudojimas skatina tai, kad plėšydamasis tarp sustiprėjusių reikalavimų ir geranoriškų sąžiningo žaidimo idealų, geranoriškai nusiteikęs veikėjas nepasiekia tikslo, net yra pajuokiamas kaip naivus žmogus, nepataisomas idealistas, diletantas, kvailys ir t. t. Kadangi taisyklė „Nice guys finish last!“ pagal logiškos priešybės įstatymą rodo, jog laimėtojai – tai perėję ugnį ir vandenį džiunglių įstatymo meistrai, tad kas panorės šioje situacijoje likti „gerais berniukais“?
Beveik visi kalba apie „tikrą“ sąžiningą žaidimą, bet praktiškai jis vyksta tik „priverstinai“ (dviprasmiškai!) arba paviršutiniškai, arba visai nevyksta. Vieši rėksmingi pareiškimai, pamokslai, siekiant išsaugoti padorų įvaizdį tų, kurie kalba ir kviečia žaisti sąžiningą žaidimą, taip pat vykdo funkciją atitraukti dėmesį, kaip ir rinkodaros strategijos „sąžiningo žaidimo iniciatyvos“ vokiečių sporte. Žmonės supranta – galbūt neprisipažindami sau to garsiai, kad be esminių struktūrinių permainų nepavyks apsisaugoti nuo vykstančių brutalių, pernelyg rimtų nesąžiningo žaidimo pažeidimų bei konkurencijos ir ieško pažinčių, kaip išvengti atsakomybės. Žinoma, geriau raginti, negu visai nieko nedaryti. Bet lieka klausimas, ar taip galima ko nors pasiekti tik nurodžius simptomus. Galbūt toks žodinis kvietimas nepajėgus ką nors pakeisti, jau nekalbant apie sistemos pagimdytas ir struktūrų palaikomas priežasčių problemas. Argi audringa žodinė veikla nemaskuoja (nors ji, žinoma, pagrindinę problemą pateikia kaip visuomenės pasiekimą) tik kaip dar veiksmingesnį tolesnį dvejopos arba dar labiau susiskaidžiusios moralės funkcionavimą? Ar tie žodiniai užtikrinimai skirti tik atitraukti dėmesį? Ar visuomenės viešumo įstatymai nebegalioja visų rūšių funkcionieriams, kad jie nebegali įsivaizduoti kitų galimybių, tokių kaip viešųjų ryšių manipuliavimas tuščiais žodžiais, kaip ir reveransai tiems, kurie tvirtina visuomenės informavimo priemonėms, jog svarbiausia – visagalis įvaizdis.
Neverta savanoriškiems organizatoriams ir panašių akcijų dalyviams bent iš dalies užgniaužti tą problemą ar rodyti cinišką parodomąjį aktyvumą. Bet būtent tos priemonės ir yra tokios. Problema iš dalies pripažįstama, bet jokių esminių pokyčių nėra. Tuo labiau jei problema pripažinta visuomenės, jau neblogai, nors dar toli iki to, kad jos priežastys būtų pašalintos. Tai galima suprasti kaip kvietimą išsamiai analizei ir refleksijai, kad iš tikrųjų būtų įmanoma apžvelgti, siūlyti, apibendrinti ir pabandyti struktūriškai pakeisti sistemą: pavyzdžiui, sumažinant sportinės pergalės reikšmę („Svarbiausia – laimėti!“), taip pat siekimą apžaisti, išstumti priešininką ekonominėje konkurencijoje. Bet argi tai įmanoma be to, kad politikai, verslininkai, spauda, visuomenė pasikeistų ir tam ryžtųsi? Kaip galima sumažinti konkurencijos egoizmą siekiant aukštų rezultatų be intensyvių treniruočių didžiajame sporte, kai žmogus metų metus turi atiduoti visas savo jėgas, laiką ir energiją, specialų apmokymą ir kt.? O argi politikai ir spaudos bei televizijos atstovai, o ir rėmėjai nedaro visko, kad dar labiau sugriežtintų reikalavimus siekiantiems aukštų sporto rezultatų, visą laiką reikalaudami medalių ir pagal tai skirdami finansinę paramą? Ar jie nereikalauja to, kas neįmanoma, iš tų, kurie siekia garbingesnio žaidimo? Argi įmanoma, kad atleto arba funkcionieriaus krūtinėje yra „dvi sielos“, kai jis privalo siekti sėmės ir tuo pat metu išlikti sąžiningas bei švarus, nors sėkmę galima pasiekti slaptomis machinacijomis? Profesionaliame ir didžiajame sporte mūsų dienomis sportininkas patenka į tam tikrus socialinius „spąstus“.
Žaidimas ir rimtumas
Sąžiningumas ir sąžiningas žaidimas – pernelyg svarbios etinės vertybės, kad jas būtų galima aukoti dėl stipriausiųjų išgyvenimo. Priešingai, idėja ir sąžiningo žaidimo principas, esant tinkamai kontrolei ir reglamentavimui, skatinant solidesnį požiūrį į žaidimą, o labiausiai – atsižvelgiant į jaunosios kartos savarankišką, ryžtingą nusiteikimą, ateityje gali tapti vertingu orientyru kitoms visuomenės gyvenimo sritims. Žinoma, reikia būti realistu, derėtų kontrolę padaryti veiksmingesnę ir galbūt net sumažinti galutinių rezultatų reikalavimus. Kontrolė ir organizavimas (įtraukiant ne tiktai sankcijas, bet ir paskatinimus) būtini tam, kad būtų galima pamokymus paversti realiomis normomis. To reikia ir apribojant greitį keliuose, ir laikantis sąžiningo žaidimo taisyklių sporte, versle bei visuomenėje.
Tekstas skelbiamas sutrumpintas, parengė M. Bočiarova