Hedrickas Smithas. Sovietų Sąjungoje vaikų darželiai – norma

propatria.lt

Jungtinėse Valstijose veikiančio Manhatano instituto darbo rinkos analitikas Orenas Crassas socialiniame tinkle „Twitter“ dalijasi 1974 m. dienraštyje „New York Times“ pasirodžiusiu straipsniu apie vaikų priežiūros sistemą Sovietų Sąjungoje ir klausia: ar tai jums nieko neprimena?

Visą straipsnio tekstą pateikiame apačioje, prieš tai – dar pora O. Crasso minčių:

Įsivaizduokite, kad 1974 m. pasakytumėte amerikiečiui: „Po 50 metų nuo dabar, mūsų šeimos susidurs su tuo pačiu spaudimu, mes perimsime privalomą dviejų uždirbančiųjų struktūrą ir pasistūmėsime link tokios pačios valstybinės vaikų priežiūros sistemos. Žmonės to nori, ir apskritai mes neturim kito pasirinkimo.“

Tas žmogus pagalvotų, kad mes pralaimėjome Šaltąjį karą, o mūsų ekonominė sistema žlugo. „Ne, ne, – pasakysite jam. – Mes laimėjome! Mūsų ekonomika augo neįtikėtinais tempais! Mes klestime labiau nei bet kada anksčiau!“ Tas žmogus tik papurtytų galvą, nusikvatotų ir nueitų sau, nes tai jam skambėtų kaip tikra beprotybė.

Sovietų Sąjungoje vaikų darželiai – norma

Hedrickas Smithas, „New York Times“, 1974 m. gruodžio 17

Zoja Idenko – tipinis jaunos sovietinės motinos, vietinio vaikų darželio išlaisvintos tam, kad galėtų išsaugoti savo darbą, pavyzdys. Savo trejų metų sūnų leisdama į valstybinį darželį, ji dirba gide „Inturist” ir kartais moko anglų kalbos vakarinėje mokykloje.

Gausiai subsidijuojamai sovietų darželių sistemai ponia Idenko sumoka kuklius 10,50 rublių (13,86 dolerių) per mėnesį – maždaug dešimtadalį savo atlyginimo – už vaiko priežiūrą šešias dienas per savaitę. Ji nuveda savo berniuką maždaug 8 valandą ryte ir pasiima jį 7 vakare. Jis tris kartus pamaitinamas ir gauna dar vieną užkandį.

Vaikų auginimas poniai Idenko niekada neatrodė pernelyg patrauklus.

„Grįžau į darbą praėjus trims mėnesiams po mano sūnaus gimimo, – pasakoja ji. – Galėjau palaukti metus ir išsaugoti savo darbą, tačiau man buvo sunku auginti kūdikį ir aš norėjau ištrūkti iš namų. Su mumis gyvena mūsų anyta, sūnumi rūpinosi jinai.“

Faktas, kad kai kurios amerikietės nori likti namuose ir auginti savo vaikus, pritrenkė šią trisdešimtmetę moterį. Jai darbas buvo vienintelė ją tenkinusi išeitis. Ir nepaisant jos dažno bendravimo su anglakalbiais turistais, ji nieko nežinojo apie savanoriškų, bendruomeninių veiklų mastą, į kurį įsitraukia nedirbančios amerikietės.

„Ar amerikietės nenori ištrūkti iš namų? – ji paklausė vienos neseniai Kijeve viešėjusios lankytojos. – Ar jūs nenorite dirbti? Ar nenorite užsidirbti pinigų ir įgauti nepriklausomybės?“

Privačiai daugybė išsilavinusių Sovietų Sąjungos motinų laikosi kur kas skeptiškesnio požiūrio į sovietinę darželių sistemą ir daugumos jų darbuotojų kompetenciją mano esant žemesne už pageidaujamus standartus.

Tačiau tarp daugumos dirbančių motinų kur kas dažniau pasitaikantis skundas, sprendžiant iš straipsnių ir laiškų sovietinėje spaudoje, yra nepakankamas darželių skaičius.

Sovietinis lopšelių (skirtų kūdikiams nuo 6 mėnesių iki 3 metų amžiaus) ir darželių (4–6 metų vaikams) tinklas kur kas labiau išplėtotas nei daugumoje Vakarų valstybių, įskaitant ir Jungtines Valstijas. Čia jie jau seniai yra ekonominė būtinybė valstybei ir šeimai.

Dėl darbo jėgos trūkumo, ypač po Antrojo pasaulinio karo, moterys buvo spaudžiamos dirbti daugybę pramonės ir žemės ūkio darbų. Pavyzdžiui, 1972 m. 48,7 mln. moterų dirbo pramonėje, tai sudarė 83 proc. 20–55 metų amžiaus moterų ir kiek daugiau nei pusę visų dirbančiųjų – jų skaičius buvo didesnis nei ten dirbančių vyrų.

Neseniai kariuomenės laikraštis „Krasnaja Zvezda“ pranešė, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros centrai gali priimti apie 10 mln. vaikų – tik trečdalį visų vaikų iki 7 metų amžiaus.

Dideli miestai, tokie kaip Maskva, turi pranašumą. Žmonės kaimiškose vietovėse ir vidutinio dydžio pramoniniuose miestuose daugiau mažiau palikti savo jėgoms. Kai kurios moterys palieka darbus, kad galėtų auginti savo vaikus bent iki to amžiaus, kai jie galės pradėti lankyti darželį. Kiti griebiasi tradicinio rusiško metodo – perduoda vaikų priežiūrą kartu gyvenančiai močiutei.

Didžiajai daliai šeimų Sovietų Sąjungoje reikia dirbančios žmonos atlyginimo tam, kad sudurtų galą su galu. Žmonės vis iš naujo nustemba išgirdę, kad amerikietis tėvas gali išlaikyti šeimą su dviem, trimis ar keturiais vaikais jo žmonai nedirbant. Dauguma taip pat nustemba išgirdę, jog amerikietės mielai susilaukia daugiau nei vieno vaiko.

„Tai savižudybė, – sakė viena keturiasdešimtmetė moteris, – net ir dukrai lankant priešmokyklinę grupę mums sunku susitvarkyti“.

Kiti turi mažai pasirinkimo šiuo klausimu dėl finansinių priežasčių. Vienas jaunas tėvas sakė išleidęs savo 8 mėnesių kūdikį į lopšelį užuot laukęs, kol jam sueis metai, kaip buvo planuota, nes jo žmonai negrįžtant į darbą finansiškai išsilaikyti buvo per sunku. Šis vyras uždirba maždaug dukart daugiau nei vidutinio gamyklos darbuotojo 140 rublių (186 dolerių) alga.

Geografiniu atžvilgiu idealiai įsikūręs 360 vietų vaikų lopšelis-darželis Nr. 104 Beliajevo-Bogorodskoj rajone pietvakarių Maskvoje veikia vidury darbininkų apgyvendintų penkiaaukščių daugiabučių, kurių gyventojus jis aptarnauja, jūros.

Lidija Agareva, draugiška šio parodomojo vaikų priežiūros centro direktorė, trykšta entuziazmu dėl jo švaros, personalo kvalifikacijos ir privalumų, kurie randasi vaikams augant kolektyve, o ne lepinamiems juos dievinančių tėvų ir senelių.

Viena auklėtojų, kuriomis ji taip didžiuojasi, yra Zoja Lissner, Komunistų partijos narė, 18 metų dirbusi metalo liejimo darbus dideliame Lichačevo automobilių fabrike. 1970 metais gimus sūnui ji atsisakė darbo, už kurį gaudavo 265 dolerių atlyginimą. Trejus metus ji augino jį namuose, o tada atėjo dirbti į vaikų priežiūros centrą kaip auklėtoja – už 100 dolerių per mėnesį, nes kelionė autobusu per visą miestą būdavo pernelyg varginanti ir nepatogi.

Dabar ponia Lissner, linksma šviesiaplaukė, baigia vakarinės mokyklos kursus pedagogikos centre, kad įgytų auklėtojos kvalifikaciją. Ji uždirba 113,20 dolerių per mėnesį ir ilgisi turėto didesnio atlyginimo gamykloje. Apie savo sūnaus patirtį tame pačiame darželyje ji kalba su pasitenkinimu, tačiau patenkintos ne visos motinos.

Kita septynmetės mergaitės motina sako, jog savo dukrai rado pusiau legalią privačią žaidimų grupę, nes jautė, kad auklėtojos valstybinėse institucijose gana žemos kvalifikacijos. Pasak jos, auklių atlyginimas yra tarp mažiausių Sovietų Sąjungoje.

Dar viena trijų vaikų motina pasakoja, jog nesutinka su išplėtota indoktrinacija valstybiniuose lopšeliuose ir darželiuose, kur dainuojama apie Tėvynę, Leniną ir pasienio sargybinius, sergstinčius nuo priešiškų svetimšalių. Kitos motinos sako esančios nepatenkintos tuo, kad jų vaikai ankstyviausiais formavimosi metais tiek daug laiko ugdomi žmonių ne iš jų šeimos aplinkos.

Tačiau kai kurios šių moterų pripažino, kad jų nerimas atspindi tik mažytę mažumą išsilavinusios viduriniosios klasės intelektualų.

„Didžioji dalis darbininkų klasės moterų, – pastebėjo viena teisininkė, – yra sužavėtos galimybe gauti lopšelį ar darželį. Jos skundžiasi, kai jie yra per toli ar kad juose nėra pakankamai vietų. Dar daugiau, jos mano, kad išsiųsdamos savo vaikus į tas institucijas, jos padeda jiems įgyti išsilavinimo pradmenis.“

Versta iš ‘In Soviet Union, Day Care Is the Norm’.

propatria.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top