laikmetis.lt
Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisro tragedija yra tik labiausiai matoma daug svarbesnio reiškinio, kuris jau daugelį metų skaudžiai paliečia Prancūziją, dalis: spartus milžiniško religinių pastatų paveldo nykimas. Prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) ką tik paskelbė plataus užmojo ketverių metų planą, kuriuo siekiama pagerinti padėtį.
Žiniasklaidos ir turistų dėmesį traukia keli simboliniai, visame pasaulyje žinomi pastatai, pavyzdžiui, Šv. Mykolo kompleksas ir Švč. Širdies bazilika Paryžiuje, tačiau visoje Prancūzijoje yra daugybė bažnyčių, kurios kenčia dėl nepakankamos priežiūros.
Nuo 1905 m., kai buvo priimtas Bažnyčios ir valstybės atskyrimo įstatymas, už didžiąją daugumą bažnyčių yra atsakingos vietos valdžios institucijos, ir tik nedaugelis miestų, ypač kaimo vietovėse, gali sau leisti padengti nuolatines išlaidas jų stogų ir karkasų priežiūrai, jau nekalbant apie galimų dekoratyvinių elementų išsaugojimą.
Žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Stéphane’as Bernas (Stefanas Bernas), prezidento Emmanuelio Macrono draugas, kuriam pastarasis patikėjo paveldo išsaugojimo misiją, ypač daug dėmesio skiria religinių pastatų nykimo problemai. Paveldo mylėtojas, pats dalyvavęs restauruojant savo lėšomis įsigytą XVIII a. karališkąją kolegiją, spaudoje nuolat skambina pavojaus varpais apie apgailėtiną Prancūzijos bažnyčių būklę ir jų išsaugojimą.
Jo nuomone, šios bažnyčios, dažnai esančios kaimuose, yra esminė Prancūzijos tapatybės ir istorijos dalis, todėl jos nusipelno būti saugomos, nepaisant praktikos ar tikėjimo klausimų. Jos taip pat padeda formuoti tradicinį kraštovaizdį, kuriuo garsėja Prancūzija, todėl jų geros būklės išsaugojimas taip pat yra šalies, kuri yra viena svarbiausių turistinių vietų pasaulyje, įtakos ir patrauklumo garantas.
Rugsėjo viduryje tradiciškai rengiamų Europos paveldo dienų atidarymo metu Emmanuelis Macronas, atrodo, atsižvelgė į Stéphane’o Berno jau kelis mėnesius kartojamą mintį. Rugsėjo 15 d., lydimas televizijos laidų vedėjų, Emmanuelis Macronas savo pranešimą paskelbė iš nedidelio Burgundijos kaimelio Semiuro prie Oksua, žinomo dėl savo išskirtinio paveldo su XIII a. kolegijine bažnyčia ir dažnai naudojamo prancūzų kine dėl savo tipiško, nesugadinto tobulo prancūziško kaimelio charakterio.
E. Macronas paskelbė didelę aukų kampaniją, skirtą religiniams pastatams išsaugoti per ketverius metus, kurios tikslas – skirti 200 mln. eurų labiausiai sunykusioms bažnyčioms. Prancūzijoje yra nuo 40 000 iki 60 000 bažnyčių ir koplyčių, arba daugiau nei po vieną kiekvienoje komunoje, iš kurių, kai kuriais skaičiavimais, 5 000 yra labai sunykusios. 200 mln. eurų sumą ketinama gauti per didelę nacionalinę lėšų rinkimo kampaniją, kai neapmokestinamos aukos iki 1 000 eurų, kaip tai buvo padaryta Paryžiaus Dievo Motinos katedros atveju.
Prancūzijoje yra nuo 40 000 iki 60 000 bažnyčių ir koplyčių, arba daugiau nei po vieną kiekvienoje komunoje, iš kurių, kai kuriais skaičiavimais, 5 000 yra labai sunykusios.
„Reikia imtis skubių veiksmų. Daugelis mažų bendruomenių ne tik neturi lėšų savo bažnyčioms išlaikyti, bet ir kyla grėsmė, kad jos bus apleistos dėl religinės praktikos žlugimo. Todėl Prancūzijos bažnyčioms gresia naikinimo vajus, kaip prieš kelis mėnesius buvo pažymėta Senato pranešime šiuo klausimu, kuriame buvo pateiktas skaičius nuo 2 500 iki 5 000 bažnyčių, kurioms iki 2030 m. gresia sunykimas. Tuo metu senatoriai rekomendavo apsvarstyti galimybę „atverti bažnyčias kitoms reikmėms” – elegantiška frazė, kuri paprasčiausiai reiškia masinį šventovių, kurios bus paverstos bibliotekomis, viešbučiais ar madingais barais, desakralizavimą.
Senato ataskaitoje užčiuopiamas skaudus klausimas. Problema yra ne tik finansinė, bet ir kultūrinė bei politinė. Kaimo bažnyčios išlaikymas, nepriklausomai nuo jos meninės ar paveldo vertės, kuri gali skirtis, yra vietos tarybos narių pasirinkimo reikalas, kaip rodo mažo Komblo miestelio pavyzdys, kuris, nors ir turėdamas ribotus išteklius, daugelį metų ryžtingai išlaikė savo bažnyčią. Katalikiškame tinklaraštyje Le Salon Beige savo patirtimi dalijasi vienos kaimo komunos mero pavaduotojas: Jis tvirtina: „Netiesa sakyti, kad seniūnijos nebeturi pinigų”. „Tai ne pinigų, o ilgalaikio įsipareigojimo klausimas”. Jo kaime išrinkti atstovai nusprendė išleisti dešimtis tūkstančių eurų dviejų jų vietovėje esančių bažnyčių restauravimui.
Jie žino, kad žmonės nebepraktikuoja tikėjimo, žino, kad šios bažnyčios beveik nebenaudojamos, žino, kad Bažnyčia išgyvena neregėtą krizę, nepasitiki parapijos kunigu, 80 proc. jų nebepraktikuoja savo religijos ir nebevadina savęs katalikais.
Ir vis dėlto jie ruošiasi skolintis iš bankų, rizikuodami komunos finansais ateinantiems dešimtmečiams, kad išsaugotų šiuos senus akmenis. Šis varpinės bokštas yra viskas, kas liko iš jų paveldo. Šis varpinės bokštas yra jų pasididžiavimas ir džiaugsmas. Nes prie šio varpinės bokšte jie gimė, nes prie jo jie mirs, nes šis varpinės bokštas yra jų tapatybės dalis.
Labai nedaug įmonių naudojasi rėmimo programomis, kad padėtų mažoms bažnyčioms, nes tai pakenktų jų įvaizdžiui.
Politinę problemą galima įžvelgti ne tik miesto, bet ir įmonių lygmeniu. Labai nedaug įmonių naudojasi rėmimo programomis, kad padėtų mažoms bažnyčioms, nes tai pakenktų jų įvaizdžiui. Didelei įmonių grupei žiniasklaidoje daug maloniau paremti asociaciją, padedančią jaunimui iš socialiai remtinų rajonų, nei paaukoti kaimo bažnyčios stogo restauravimui.
Tai nėra naujas reiškinys. Olivier de Rohan ( Olivjė de Roanas), fondo „Sauvegarde de l’art français” pirmininkas, dar 2019 m. duodamas interviu AFP dėl to apgailestavo: „Didžiosios kompanijos nė cento neskiria mažoms bažnyčioms, kurioms gresia pavojus; tai būtų esą jų įvaizdžio gadinimas”. Čia vyksta tikra simbolinė kova, kurią mažai kas iš politikų drįsta spręsti.
Emmanuelis Macronas ne tik pradėjo nacionalinę lėšų rinkimo kampaniją, bet ir paskelbė, kad nori paspartinti tam tikro skaičiaus bažnyčių priskyrimą istoriniams paminklams, o tai leistų joms gauti valstybės finansavimą. Šiuo metu Prancūzijos vyriausybė tiesiogiai dalyvauja tik nedidelio skaičiaus svarbiausių nacionalinių pastatų valdyme, o likusius finansuoja vietos valdžios institucijos. Naujų pastatų įtraukimas į sąrašą leistų išplėsti jos veiklos sritį ir taip palengvintų vietos valdžios institucijoms tenkančią naštą.
Ar Respublikos prezidento asmeninis įsipareigojimas religiniam paveldui, bendradarbiaujant su Stéphane’u Bernu, gali pakeisti padėtį? Tikėkimės, kad taip.
Šaltinis: EUROPEAN CONSERVATIVE