Rusijos politologė, publicistė ir įstatymų leidybos problematikos specialistė Jekaterina Šulman teigia, jog aktualiausias šiuolaikinės politologijos uždavinys – hibridinių režimų tyrimas.
Jekaterina Šulman | kasparov.ru
Neseniai naujasis Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas pradžiugino mokslo pasaulį, pareiškęs, jog Vengrijoje galėtų būti sukurta rusiško pavyzdžio neliberali demokratija, nes, girdi, liberalusis modelis savo galimybes jau išnaudojo. Dar jis gana toliaregiškai pažymėjo, jog „pati populiariausia dabarties apmąstymų tema – suvokimas, kaip veikia sistemos, kurių negalima būtų vadinti vakarietiškomis, liberaliomis, arba, kitaip tariant, liberaliomis demokratijomis“. Ir iš tikrųjų, aktualiausias šiuolaikinės politologijos uždavinys – hibridinių režimų prigimties tyrinėjimas. Apie nenusistovėjusį tyrinėjamų objektų charakterį byloja daugybė įvairių juos įvardijančių terminų: neliberali demokratija, imitacinė demokratija, elektoralinis autoritarizmas, netironiška autokratija.
Kuo ši pažangi politologijos mokslo sritis galėtų pasitarnauti praktikoje? Hibridinių režimų prigimtį svarbu išsiaiškinti tam, kad išvengtume įkyrių istorinių analogijų ir negaištume laiko laukdami, kuomet už lango išgirsime besireiškiančio fašizmo ritmus arba išvysime naująją sovietinės valdžios saulėtekio aušrą. Istorinis pesimizmas tebėra madingas – manoma, jog pagrindinė dvidešimtojo amžiaus pamoka yra ta, jog dabar mes žinome, kad kiekvienu momentu viskas gali pakrypti į blogąją pusę ir kad joks civilizuotumo lygis negali mūsų apsaugoti nuo netikėto sulaukėjimo priepuolio. Bet juk „blogiau“ ir „geriau“ – subjektyvaus vertinimo terminai, o populiarūs samprotavimai apie dugną, į kurį kažkas pasibeldė iš apačios, o taip pat ir kitos neišvengiamai artėjančios apokalipsės kronikos skamba gal ir įtikinamai, tačiau racionalumo juose nė kiek ne daugiau nei tame prietare: tikintis išvengti nelaimės spjauti per kairįjį petį. Priiminėti tokiais „pamatais“ grindžiamus sprendimus yra tiek pat neapdairu, kaip kad kliautis optimistiniu principu „gal kaip nors…“.
1. Hibridinis režimas – tai naujo istorinio etapo autoritarizmas. Mes žinome, kuo skiriasi autoritarinis režimas nuo totalitarinio: autoritarinis režimas skatina piliečių pasyvumą, totalitarinis – mobilizaciją. Totalitariniam režimui reikalingi dalyviai: kas nežygiuoja ir nedainuoja, tas nelojalus. Tuo tarpu autoritarinis režimas įvairiais būdais įtikinėja pavaldinius pasilikti namie: kas pernelyg žvaliai marširuoja ir pernelyg garsiai dainuoja, tas – nepaisant ideologinio dainų turinio ir žygiavimo krypties – kelia įtarimą.
2. Hibridiniai režimai sėkmingiausiai veisiasi resursų nestokojančiose šalyse, kurios kartais vadinamos „petrovalstybėmis“ (nors gyvybės palaikymo šaltiniu nebūtinai turi būti nafta). Tai tokie režimai, kurių biudžetai gausinami ne liaudies triūso dėka, o gaunami veltui – iš gamtos resursų. Tokių šalių režimas į gyventojus žvelgia, tarsi į kliūtį ir rizikos faktorių, trukdantį pasiekti geidžiamiausią hibridinio režimo valdžios svajonę – būti nepakeičiamai. Režimo branduolys apibūdinamas žinoma fraze (kuri Rusijoje kažkodėl priskiriama Margaret Tečer): būtų gerai turėti X kiekį piliečių, kurie aptarnautų vamzdžius (gręžinius, šachtas), o likusieji tegu kur nors pasišalina. Būtent todėl režimas baiminasi bet kokios mobilizacijos – juk jis nedisponuoja jokiomis visuomeninėmis, piliečių dalyvavimą įteisinančiomis institucijomis, kurios galėtų amortizuoti jų aktyvumą.
3. Hibridinį režimą vadindami „neliberalia demokratija“ arba „elektoraliniu liberalizmu“, Vakarų tyrinėtojai atkreipia dėmesį į vieną požymį – režimo demokratinių institutų dekoratyvumą. Hibridiniai režimai surengia rinkimus, tačiau jiems įvykus, valdžia nepasikeičia, egzistuoja keli televizijos kanalai, bet visi jie transliuoja vieną ir tą patį, yra opozicija, tačiau ji niekam neoponuoja. Vadinasi, teigia Vakarų politologai, visa tai – tik dekoratyviniai blizgučiai, ir kas gi už jų slypi? Ogi seniai pažįstamas autoritarizmas. Iš esmės hibridinis režimas yra dvipusė imitacija: jis ne tik simuliuoja demokratiją, kurios nėra, bet dar apsimeta ir diktatūra, kurios realybėje taip pat nėra. Nesunku pastebėti, jog režimo demokratijos fasadas sulipdytas iš papjė mašė – gal tik sunkiau suvokti, jog netikri yra ir Stalino ūsai. Problema dar ir ta, jog šiuolaikiniam žmogui tokie pasakymai kaip „ribota prievarta“ ir „žemas represijų lygis“ – moralės požiūriu abejotinos sąvokos. Mes gyvename humanistinėje epochoje ir baiminamės žmonių aukų, nors žvelgiant 20 amžiaus europiečio akimis, jos ir atrodo menkos.
4. Savo pagrindinį uždavinį – valdžios nepakeičiamumą – hibridinis režimas stengiasi išspręsti sąlygiškai ribotos prievartos priemonėmis. Jis nedisponuoja nei moraliniu monarchijos kapitalu, nei represiniu totalitarizmo mechanizmu. Neįmanoma įsukti vadinamojo represijų smagračio nepasitelkus aktyvaus piliečių dalyvavimo, o hibridinių režimų piliečiai niekur nepageidauja dalyvauti. Būdinga ir tai, jog hibridinių režimų valstybinė propaganda nepajėgia pasiekti reikiamo mobilizacinio efekto. Piliečius bandoma vienyti propaguojant pasyvumo principą. Pažvelkite į 87 nuošimčius Rusijos gyventojų, pritariančių viskam – nuo karinių įsiveržimų iki sankcijų maisto produktams. Į klausimą „ar pritariate?“ jie atsako „taip“ – ir ką jie tuomet daro? Ogi nieko. Jie neužsirašo dalyviais į savanorių batalionus, nevaikšto į prokarinius mitingus, jie net vengia ateiti į rinkimus, dėl to hibridinis režimas turi nuolat rūpintis dalyvių skaičiumi ir klastoti rinkimų rezultatus. Politiškai nulemtas piliečių aktyvumas pasireiškia tik iš banko sąskaitų išimamais pinigais ir jų keitimais į dolerius, taip pat pasirūpinimu didesniu sviesto kiekiu. Propaganda svaiginančiu greičiu efektyviai formuoja nuomonę būtent tų žmonių, kurių nuomonė nieko nereiškia – ne todėl, jog jie kokie nors netikę antrarūšiai žmonės, o todėl, jog jų nuomonė visiškai nekoreliuoja su jų veiksmais. Šie žmonės gali valdžiai pritarti, tačiau jos nepalaikyti – tad jais pasiremti negalima.
5. Savo reptilinėmis smegenimis (čia joks keiksnojimas, o neurofiziologinis terminas – pavojaus atveju būtent reptilinės smegenys koordinuoja mūsų veiksmus) valdžia suvokia, jog 87 nuošimčių pritariančių piliečių negalima laikyti politinio proceso subjektais, ir tas nedaugelis, kurių nuomonė režimui svarbi – aktyvioji mažuma. Tuo paaiškinamas „įstatymų leidėjo paradoksas“ – kai valdžia, disponuojanti, atrodytų, visaliaudiniu palaikymu, juo pasinaudoti neskuba, o puola priiminėti vis naujus ir naujus represyvius, gynybinio turinio įstatymus. Tokių įstatymų tikslas – užčiuopti minėtą aktyviąją mažumą: galbūt jie turi antrą pilietybę? O gal kaip nors susiję su nevyriausybinėmis organizacijomis? Arba jie aktyvūs internautai? O gal vaikšto į mitingus? Ar mėgsta lankytis restoranuose? Juos būtina kažkaip užčiuopti ir prismaugti – ne stipriai, tik truputį – o dar geriau juos įtikinti, kad jie yra niekingi atskalūnai ir kad būtų geriau jiems išvykti. Hibridinis režimas savo piliečių niekada nesulaiko – priešingai, skatina aktyviąją mažumą palikti šalį.
6. Hibridiniai režimai paprastai būna stabilūs ir gyvybingi – jie naudojasi kad ir nevisavertės, tačiau veikiančios rinkos ekonomikos pranašumais ir iš dalies nesuvaržyta visuomenine terpe, todėl per trumpą laiką nesubyra, kaip tai atsitinka su klasikinėmis diktatūromis. Apie tai reikėtų žinoti tiek laukiantiems Sovietų Sąjungos griūties pasikartojimo, tiek ir tikintiems netikėtu jos atgimimu. Šešioliktaisiais valdymo metais tėkštis į grindis ir pavirsti šauniu fašistu yra tiek pat neįmanoma, kaip kad trenktis į sieną, kad atgimtum spindinčiu liberalu. Tačiau tai nereiškia, jog hibridinis režimas toks tvarus: jis trokšta stabilumo ir todėl pasirengęs bet kokiems sukrėtimams. Šio, atrodytų, prieštaringo teiginio šaknys glūdi sprendimų priėmimo mechanizme, kuris yra, vaizdžiai tariant, hibridinio režimo „Koščėjaus adata“ (aliuzija į rusų liaudies pasaką apie nemirtingąjį Koščėjų – Tiesos.lt). Nuosekliai nukapodamas ir šiukšlėmis užkimšdamas visus grįžtamojo ryšio kanalus, hibridinis režimas paprasčiausiai veikia apgraibomis. Ryšiui su realybe jam lieka televizorius, kuris šneka pats su savimi, elitų atstovai, specialiai parinkti pagal nekompetentingumo principą, ir vidinis jausmas tokio tautos vado, kurio širdis lyg ir turėtų plakti unisonu su jo pavaldinių širdimis, tačiau per ilgus valdymo ir izoliacijos metus išsiderino ir ėmė stuksėti savo ritmu. Todėl režimas užsiėmęs nuolatiniais spėliojimais, kuris jo veiksmas arba neveikimas bus priimtinas išorės ir vidaus auditorijai – ir kai jis suklysta (pavyzdžiui, kai jam atrodo, jog žengus žingsnį „x“ bus prarastas įvaizdis, o žengus žingsnį „y“, priešingai, blogų pasekmių nebus), klaidai atitaisyti jis jau nebeturi svertų. Hibridiniame režime atbulinės eigos nėra – jis nors ir stabilus, tačiau visiškai nemanevringas.
7. Reikia suprasti, jog imitacinių demokratijų atsiradimas nėra klasikinių, neimitacinių demokratijų sugedimo rezultatas. Tai – vaisius progresuojančių įsitikinimų, jau nebeleidžiančių naudoti prievartą taip pat plačiai ir nerūpestingai, kaip kad buvo įprasta prie penkias dešimtis metų. Jeigu „veidmainystė – tai duoklė, kurią yda moka dorybei“, tuomet imitacija – tai mokestis, kurį demokratijai sumoka diktatūra.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas