Hodgesas informuotas gerai

Šiandien Lietuvos narystės NATO metinės ir nesena skausminga JAV pajėgų Europoje vado generolo Beno Hodgeso kalba negalėjo būti labiau laiku.

Generolas iš esmės pasakė, kad Lietuva per daug kalba apie kitų pagalbą ir per mažai ruošiasi pati, mojuodama, kiek daug lėšų skiria gynybai, bet ne darbais su tomis lėšomis. Išvardyta labai daug nepadarytų Lietuvos darbų. Išvardyta teisingai. Lietuvoje taip pat yra ekspertų, kartojančių tą patį principą: privalome kuo daugiau rūpintis savo gynyba, kuo mažiau remtis priklausomybe nuo Vokietijos, kuri pati nėra pasiruošusi gintis. Tokį požiūrį plačiai pristato ir Lietuvoje išleista nauja ekspertų straipsnių ir interviu rinktinė „Ukrainos karo pamokos“.

Lietuvos krašto apsaugos vadų reakcija buvo lėta ir atsargi, bet jos esmė – problemų neigimas. Vėl ir vėl problemų neigimas. Ir krašto apsaugos ministras, ir kariuomenės vadas skirtingais žodžiais pasakė, kad generolas Hodgesas „blogai informuotas“. Sena kaip pasaulis taktika, kai negali atmesti per daug įtakingo ir gerbiamo žmogaus teiginių, kaltinti kažką dėl blogo informavimo. Šiuo atveju tas kaltinimas būtų, reikia suprasti, vienam geriausių Lietuvoje gynybos specialistų, atsargos pulkininkui Vaidotui Malinioniui, kuris ir pakvietė Hodgesą į savo rengiamą konferenciją Vilniuje.

Bėda ta, kad Malinionis šiandien kaip tik yra vienas geriausiai informuojančių apie Lietuvos saugumo situaciją, keliantis geriausius klausimus ir siūlymus. Kaip viešai pabrėžė ir valdantieji politikai (Kasčiūnas), Malinionis yra kaip reta nepriklausomas nuo kariuomenės ir KAM užsakymų, todėl iš tiesų objektyvus gynybos ekspertas, kurio būtina klausytis. Bet kai nuskambėjo kritika, tai Hodgesas „blogai informuotas“? Blogai informuotas partnerių Lietuvoje (Malinionio) ar oficialių kanalų Vašingtone? Turbūt nenorima pasakyti, kad Vašingtonas Lietuvos blogai informuojamas.

Bet pats Anušauskas savo komentaruose geriausiai ir įrodo, kaip gerai informuotas generolas Hodgesas. Viena iš Hodgeso pastabų buvo tai, kad Lietuva turi 120 tūkstančių rezervo karių, tačiau jie beveik nerengiami karui. Pats Hodgesas pabrėžė, kad tebūnie tai gali būti išpūstas skaičius, tad galima skaičiuoti nors ir perpus mažiau – problema dėl to nė kiek nesikeičia. Anušauskas atsakė, kad tai klaida, bet ne dėl rezervo dydžio, o kad rezervo kariai esą rengiami – po 2600 karių į metus! Po 2 proc. rezervo karių į metus! Dar daugiau, Anušauskas žada, kad iki 2030 metų šis skaičius bus padidintas iki 5000! Iki 2030 metų! Tiesa, su sąlyga, kad pavyks šaukimo reforma. Kuri, beje, taip pat kol kas ministro neplanuojama kaip visuotinis šaukimas. Planuojama tęsti žaidimus su loterijomis. Neįmanoma kasmet apmokyti nei viso, nei ketvirčio rezervo. Bet dabartiniai skaičiai artimi nuliui. Neįsivaizduoju, kaip geriau galima įrodyti, kad Hodgesas gerai informuotas ir kad jo kritika pagrįsta, nei kad tai savo viešu pasisakymu padarė Anušauskas.

Suprantama, kad visa tai, visas šis neveikimas, yra kiekviename žingsnyje teisinamas esamais resursais. Trūksta mokymams ir visuotiniam šaukimui trūksta puskarininkių ir karininkų, trūksta poligonų, trūksta ginkluotės, trūksta visko. Ir trūks. Visa tai negali atsirasti iš niekur kitur, kaip iš politinės valios tai skubiai spręsti. Tą politinę valią turi rodyti valdžia. Krašto apsauga priklauso didžiausiai ir svarbiausiai valdančiosios koalicijos partijai. Nėra nieko, kaip būtų galima turėti daugiau įtakos gynybos sprendimams. Niekas iki šiol nepasakė, kad aktyvesniems veiksmams gynybos politikoje trukdo prezidentas. Turbūt niekas neįsivaizduoja ne koalicinės valdžios, kur nereiktų tartis su koalicijos partneriais. Ko tada daugiau galima norėti, kad politinė valia atsirastų?

Nes turi įvykti esminis mąstymo lūžis: nuo „ką galime“ prie „ką privalome“. Kai mąstoma apie gynybą kaip dabar, pagal principą „ką galime“, į dabartines galimybes žiūrima kaip į duotybę, konstatuojama, kaip jos riboja veiksmų laisvę, ir svarstoma ką daryti jų rėmuose. Lietuva yra Rusijos kaimynystėje ir Lietuvai absoliučiai netinka toks mąstymas. Alternatyva jam yra mąstymas apie gynybą pagal principą „ką privalome“. Mąstant pagal jį, pradedama ne nuo turimų resursų, o nuo kalendoriaus, klausiant iki kada ką privalome pasiekti? Ir tada dėliojama, kas ir kada turi būti padaryta, kokie resursai privalo būti skirti, kad turėtume šansą – bent šansą – apsiginti. Atitinkamai ieškoma sprendimų, kurie (būtina pabrėžti) aptartų problemų atveju nekainuoja milijardų ir net nereikalauja didesnio gynybos finansavimo. Krašto apsaugos sektoriuje Lietuvoje iki šiol nuskamba frazės, kad pinigų yra, nėra kaip jų pakankamai greitai išleisti. Reikia tvarkytis, o ne kliedėti, kad JAV generolas „blogai informuotas“.