Ketvirtadienį, minint Yom Hašoa (Holokausto aukų atminimo) dieną, surengtas tradicinis Gyvųjų maršas nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo, kur per Holokaustą nužudyta 70 tūkst. žydų.
Šiais metais renginyje, be žydų bendruomenės, dalyvavo ir 600 Vilniaus jaunuolių, Vilniaus Rotušės aikštėje surengusių akciją „Atminimo žvaigždė“ – čia 600 jaunuolių keliolikai minučių sustojo į gyvą Dovydo žvaigždę. Po šios akcijos visi Gyvųjų maršo dalyviai patraukė į Geležinkelio stotį – pakartojo paskutinį per Holokaustą nužudytų žydų gyvenimo kelią į Panerius.
Vyriausybėje pagerbti ir žydus gelbėję lietuviai. Pasaulio Tautų Teisuoliais buvo pripažinti 877 Lietuvos piliečiai, karo metu rizikuodami savo gyvybe gelbėję žydus.
Siūlome prisiminti, kaip Holokaustą apmąsto jį išgyvenusi profesorė Irena Veisaitė:
„Esu gimusi Kaune dar pirmosios nepriklausomybes metais. Išgyvenau holokaustą Lietuvoje, netekau visos savo šeimos – motinos, senelių, dėdžių, tetų, draugų. Buvau 2,5 metų įkalinta Kauno gete, likau gyva, nes mane, rizikuodami savo ir šeimos gyvybe, gelbėjo lietuviai. Viena mano gelbėtojų tapo ir mano antrąja motina. Tai p. Stefanija Ladigienė. Aš likau jos šeimoje ir po karo, kol ji 1946 m. pati nepateko į gulagą.
Patirtis išties buvo nelengva. Bet kiekviena patirtis, net ir sunkiausia, jeigu išgyvenęs ją žmogus neužsikrėtė kerštu ir pykčiu, tampa dvasiniu lobiu.
Man ši patirtis gal buvo duota, kad niekad, niekad nieko panašaus nedaryčiau kitam. Kad niekada neužsikrėsčiau kokiomis nors genocido ir ksenofobijos apraiškomis. Kad niekad nepaženklinčiau jokio žmogaus pagal kokį nors vieną jo požymį– religiją, tautybę, odos ar akių spalvą.
Turbūt šiandien visi suprato, kad Rousseau klydo, sakydamas, jog žmogus iš prigimties geras. Žmogus turi ir gėrio, ir blogio pradų. Svarbu, kuris pradas ims viršų, kokias vertybes išpažįstame. Daug kas priklauso ir nuo sąlygų, nuo aplinkos. Deja, XX amžius parodė, kad civilizacijos klodas mumyse yra plonas ir nepatikimas. Holokausto vilkas gali apsigyventi kiekvieno žmogaus viduje, svarbu jį laiku įveikti.[…]
Pasiekusi garbaus amžiaus suvokiu, kad Holokaustas visada buvo ir liko manyje, kad jis didele dalimi lėmė mano gyvenimą ir mano vertybių formavimąsi. Prisipažinsiu – kuo toliau, tuo prisiminimai vis labiau ryškėja, vis dažniau išplaukia iš pasąmonės. Iki šiolei negaliu suprasti, kaip visa tai įvyko Europoje, civilizuotoje šalyje, mano gimtinėje Lietuvoje. Man atrodo, kad Holokausto patirtis išmokė mane: užjausti ir suprasti kitus, niekada nelyginti kančių masto, nes kiekvienam jo kančia yra didžiausia. Niekad niekam nepadaryti to, kas buvo padaryta man. Niekada negalvoti, kad kančia tau teikia kokių nors privilegijų, neįsijausti į aukos situaciją. Supratau, kad norint toliau gyventi reikia išmokti mylėti ir atleisti.“