Praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo Nepriklausomybės paskelbimo, mokslas ir studijos pagaliau turi tapti Lietuvos valstybės prioritetu. Mokslas ir studijos yra būtina visuomenės pažangos sąlyga. Tai ypač svarbu suvokti esant didelei, su tvaria raida nesuderinamai socialinei ir ekonominei nelygybei, demografinei krizei, geopolitinėms įtampoms. Nors prieš penkerius metus LR Seimo patvirtintoje Valstybės pažangos strategijoje kaip vienas esminių tikslų iškeltas sumanios ir besimokančios visuomenės kūrimas, deja, tai greitai užmiršta. Ši deklaracija – priminimas, kad vien gesindami gaisrus stiprios valstybės nepastatysime. Joje išdėstome kertines tezes, kodėl būtina ambicinga ir kryptinga mokslo ir švietimo politika.
Mokslo svarba. Mokslas yra esminis individo, bendruomenių ir tautos savivokos bei pažangos variklis. Jei norime sukurti stiprią ir klestinčią Lietuvą, mokslas ir jo plėtra privalo tapti prioritetine sritimi. Priešingu atveju rizikuojame likti atsilikusia paribio valstybe, neturinčia išsimokslinusių ir kurti gebančių piliečių kritinės masės, reikalingos valstybės socialinei ir ekonominei pažangai.
Pusiausvyros atstatymas. Pažanga mokslo srityje visuomet reiškė nuolatos augančią humanitarinių, socialinių, fizinių, biomedicinos, technologijos mokslo krypčių ir šakų įvairovę. Visos mokslo sritys viena kitą papildo ir yra vienodai svarbios ateities Lietuvai, todėl turi būti atkurtas šioms sritims skiriamo valstybės dėmesio ir finansavimo balansas.
Be humanitarinių ir socialinių mokslų (HSM) – nėra pažangos. XIX a. prasidėjęs ir tebesitęsiantis technologinis proveržis nebūtų buvęs įmanomas be demokratijos ir jos esminių siekių – laisvės, lygių teisių ir solidarumo. Ekonominiam vystymuisi imlią, iniciatyvią, inovatyvią ir savimi pasitikinčią visuomenę kuria būtent humanitarinių ir socialinių mokslų atliekama kultūrinė, socialinė savirefleksija.
Pelningumas – ne pagrindinis kriterijus. Privalome iš esmės peržiūrėti dabartinę Lietuvos mokslo ir švietimo strategiją. Tendencija komercializuoti mokslą ir studiijas mena įsisenėjusį polinkį suvesti visa tai, kas reikšminga, tik į ekonominę naudą. Aukštojo mokslo nuvertinamas iki žinių ekonomikos statuso kenkia mokslo ir studijų kokybei ir yra esminė kliūtis siekti ilgalaikės valstybės gerovės. Esminis prioritetas turėtų būti teikiamas ilgalaikių fundamentinių tyrimų finansavimui.
Valstybės parama tarptautiškumui. Pritariame kuo glaudesnei Lietuvos mokslo integracijai į stipriausius pasaulio akademinius tinklus, ryžtingiau imantis tarptautiniu mastu reikšmingų tyrimų. Tam būtina keliskart padidinti mokslo finansavimą ir užtikrinti jo stabilumą ir sistemingumą. Siekiant realaus proveržio, būtina mokslui ir studijoms skirti lėšų gerokai daugiau nei tai daro kaimyninės valstybės.
Lituanistikos puoselėjimas. Lituanistinių tyrimų pasaulinėmis mokslo kalbomis plėtra yra viena pagrindinių sąlygų Lietuvos mokslininkams aktyviai įsitraukti į tarptautinius debatus svarbiausiais mokslo klausimais. Humanitarinių ir socialinių mokslo darbų, kuriems svarbus šalies vietos ir laiko kontekstas, skelbimas lietuvių kalba taip pat turi būti palaikomas. Į tai privalu atsižvelgti nustatant tyrėjų ir dėstytojų kvalifikacinius reikalavimus ir vertinant jų veiklos rezultatus.
Vertimų reikšmė. Valstybė turi sustiprinti HSM lituanistinių tyrimų sklaidą ir reikšmingų užsienio HSM darbų vertimų į lietuvių kalbą programą. Lietuviško žodžio, lietuviškos akademinės bei kasdienės minties plėtojimas yra neįsivaizduojamas be komentuotų pasaulio raštijos reikšmingiausių darbų vertimo į lietuvių kalbą
Pasitikėjimas mokslininkais. Raginame stiprinti akademinių bendruomenių savivaldą ir užmegzti lygiavertį bendradarbiavimą. Pastaruoju metu valdžios pareigūnai ne tik vengia realaus dialogo su mokslininkais, bet vis labiau siekia centralizuoti visą mokslo politiką. Įsišaknijęs nepasitikėjimas mokslo bendruomene neskatina sprendimų, kurie atsižvelgtų į visų jos narių interesus.
Skaidrumo užtikrinimas. Viešojoje erdvėje iškyla vis daugiau faktų apie ilgametę korupciją švietimo ir mokslo sektoriuje. Siekiant užkirsti kelią lėšų švaistymui, sistema turi tapti skaidri ir į jos valdymą lygiomis teisėmis turėtų būti įtrauktos visos aukštuoju mokslu ir jo kokybe suinteresuotos visuomenės grupės.
Nacionalinis susitarimas. Visiems šiems principams įtvirtinti būtina pasiekti nacionalinį susitarimą dėl mokslo ir studijų ateities, kad per ateinančius dešimtmečius būtų padėti tvirti pagrindai kritiškai mąstančios, vidaus bei išorės grėsmėms atsparios visuomenės kūrimui. Susitarimas dėl mokslo pažangos ir studijų kokybės kaip pagrindinio šalies prioriteto leistų nustatyti reikalingą atramos tašką nuosekliai ir ilgalaikei valstybės pažangos politikai vystyti.
Lietuvos fenomenologų draugijos prezidentas – prof. dr. Dalius Jonkus
Lietuvos filosofų draugijos prezidentė – dr. Audronė Žukauskaitė
Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos kolegijos pirmininkė – dr. Žydronė Kolevinskienė
Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas – prof. dr. Rimvydas Petrauskas
Lietuvos politologų asociacijos prezidentas – doc. dr. Liutauras Gudžinskas
Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė – dr. Neringa Grigutytė
Lietuvos sociologų draugijos ir religijotyrininkų draugijos prezidentė – doc. dr. Milda Ališauskienė
Lietuvos socialinio darbo mokyklų asociacijos prezidentė – prof. dr. Elvyra Acienė
Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacijos prezidentė – prof. dr. Meilutė Ramonienė
Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas – prof. dr. Vytautas Nekrošius
Lituanistikos (baltistikos) centrų asociacijos prezidentas – prof. dr. Dainius Vaitiekūnas