Į Europos sąvartynus – beveik 4 milijonai vilkikų maisto
Monika Midverytė OFS | bernardinai.lt
Trečiadienį Seime vyko kongresas, skirtas pasauliniam maisto švaistymo skandalui, kuris dideliu mastu vyksta ir Lietuvoje. Kol skaitote šį tekstą, tūkstančiai kilogramų tinkamų valgyti produktų keliauja į sąvartyną. Valstybinių įstaigų ir „Maisto banko“ atstovai bei kalbėtojai iš užsienio atskleidė problemos mastą ir ieškojo tinkamų jos sprendimo būdų.
Kasmet beveik 4 mln. vilkikų maisto nukeliauja į sąvartynus
Preliminariais duomenimis, Europos Sąjungoje kasmet susidaro apie 89 mln. tonų maisto atliekų – 179 kg vienam gyventojui. Jeigu nieko nekeisime, iki 2020 m. išmetamas kiekis sieks 126 mln. t. – net 40 procentų daugiau.
Tačiau šis skaičius daugumai iš mūsų nieko nesako. Tad su kuo galėtume jį palyginti? Atliekų departamento direktorius Darius Krinickas pateikė porą pavyzdžių: 89 mln. tonų yra lygu 12 milijonų dramblių arba 3500 Vilniaus televizijos bokštų. Jeigu norisi dar vaizdingiau – kasmet į sąvartyną išvažiuoja 3 milijonai 708 333 vilkikai maisto.
EPA nuotrauka
Tačiau Vengrijos maisto banko prezidentas Balazsas Csehas ir „Maisto banko“ direktoriaus pavaduotoja Kristina Tylaitė akcentavo, jog vis dar trūksta mokslinių studijų, kurios tiksliau apskaičiuotų, kiek maisto iššvaisto skirtingi maisto grandinės segmentai. Tikslūs duomenys padėtų geriau spręsti problemas karštuosiuose taškuose. Dabartiniais duomenimis, 60 proc. gero maisto išmeta vartotojai, apie penktadalį – maisto pramonė ir prekybos tinklai, 16–18 proc. – viešojo maitinimo įstaigos.
Estijos Aplinkos apsaugos ministerijos užsakymu Stokholmo universitetas atliko tyrimą ir nustatė, kad per metus kiekvienas estas išmeta 19.5 kg maisto produktų, kuriuos buvo galima suvartoti. Dažniausiai tai maistas su praėjusiu „geriausias iki“ terminu, dar kurį laiką tinkamas valgyti. Pasak Kristinos Tylaitės, Lietuvoje tai sudarytų 58500 tonų maisto atliekų namų ūkiuose per metus. Dabar didžioji dalis šio maisto nukeliauja į sąvartynus. Apskaičiuota, kad maisto atliekų dalis bendrame atliekų sraute Lietuvoje sudaro daugiau nei 11 procentų.
Dvidešimt du ES valstybėse dirbantys „Maisto bankai“ perskirsto dalį pasmerkto išmesti maisto ir taip išsaugo jo vertę. Už vieną eurą organizacija nuveža nuo 20 iki 30 eurų vertės maisto kiekį stokojantiems žmonėms, tačiau esant didesniam finansavimui ir palankesniam teisiniam reguliavimui, „Maisto bankai“ galėtų padaryti gerokai daugiau.
Kas trečias Lietuvoje – žemiau skurdo ribos
Kongreso dalyviai kėlė klausimą, kiek maisto švaistymo problema aktuali Lietuvai. Juk nesame šalis, kurioje žmonės badauja. Vis dėlto, Jungtinių Tautų duomenimis, beveik trečdalis Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Kas dešimtas šalies gyventojas pernai prašė paramos maisto produktais, vadinasi, 10 proc. lietuvių neturi pakankamai lėšų visavertiškai savo ir vaikų mitybai. Vien pernai „Maisto bankas“ skurstantiems išvežiojo 4600 tonų (4 mln. 600 000 kg) maisto produktų. „Ar tai nėra opi problema?“ – klausė „Maisto banko“ direktoriaus pavaduotoja.
Dariaus Chmieliausko nuotrauka
Išmetam, nes neatitinka grožio standartų
Maistas išmetamas dėl įvairiausių priežasčių. Pirmiausia, visa maisto pramonė tarnauja mūsų, kaip vartotojų, estetiniam pasitenkinimui. Tik dalis ūkininkų užaugintų daržovių patenka į parduotuves ir ant mūsų stalo, nes ne visos morkos, bulvės ar kopūstai atitinka grožio ir dydžio standartus. Nors kokybinės šių daržovių savybės niekuo nesiskiria, dauguma jų tampa kompostu arba, geriausiu atveju, sušeriamos gyvuliams. Keisčiausia tai, kad rečiausiai tokios daržovės pasiekia skurstančius žmones, nes, pagal dabar galiojančius įstatymus, labdarą teikiantis ūkininkas turi susimokėti valstybei.
Dariaus Chmieliausko nuotrauka
Geras maistas išmetamas ir dėl brokuotos pakuotės bei ydingos rinkodaros. Ypač problemą aštrina akcijos „trys už dviejų kainą“ ar „vieną perki – antras nemokamai“. Labai dažnai ant šio jauko užkibę pirkėjai namie nebesuvartoja visų produktų ir likusius išmeta.
Nemažai painiavos ir problemų sukelia produktų ženklinimas. Šiuo metu yra du pagrindiniai maisto galiojimo ženklai: „geriausias iki“ ir „tinka vartoti iki“. Pastarasis naudojamas greitai gendantiems gaminiams, o „geriausias iki“ – kruopoms, makaronams, saldumynams ir kitiems ne taip greitai gendantiems maisto produktams. Šis terminas yra rekomendacinis ir ne toks griežtas. Pasibaigus „geriausias iki“ terminui, šiuos produktus dar puikiai galima vartoti, galbūt bus suprastėjusios tik jų kokybinės savybės – kava nebe tokia kvapni ar duona padžiūvusi.
Pasak K. Tylaitės, Skandinavijos gyventojų apklausos parodė, kad dauguma vartotojų supranta, ką reiškia ženklinimas „geriausias iki“, bet net 40 proc. vis tiek produktą išmeta, nepaisydami patiriamų nuostolių. „Jeigu varškė baigė galioti, dalis moterų bijodamos rizikos ją išmeta, o kitos, protingesnės, paragauja ir pagamina virtinukus, iškepa pyragą ar kitaip termiškai apdoroja. Šiuos produktus galima patikrinti vizualiai, pauosčius ar paragavus“, – aiškino „Maisto banko“ atstovė.
Darai gera – susimokėk
Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironskienė pabrėžė, kad pagal dabartinius įstatymus už krovininį automobilį labdarai atiduotų daržovių ūkininkas turi sumokėti valstybei 420 eurų PVM mokestį. „Ūkininkas turi susimokėti už tai, kad padarė gerą darbą, suteikė paramą. Akivaizdu, kad šiuo metu ūkininkams labiau apsimoka iš neatitinkančių standartų daržovių nemokamai pasidaryti trąšas ar atiduoti kaimyno gyvuliams, o ne skurstantiems žmonėms“, – aiškino Asociacijos direktorė. Ji įsitikinusi, kad pakeitus reikalavimus, ūkininkai mielai dalintųsi žemės ūkio produkcija su žmonėmis. „Jau 15 metų dirbu su augintojais ir matau, kaip jie geranoriškai dalinasi, net ir susimokėdami PVM. Tik geriausios daržovės patenka į parduotuves, todėl sveikas daržoves, tik ne tokias gražias, ūkininkas gali laisvai atiduoti. Tačiau, kai kas kartą turi iš savo kišenės susimokėti po 420 eurų, tas noras ima blėsti.“ Moteris prašė „Maisto banką“ tarpininkauti, kad būtų pakeistas galiojantis nutarimas. Pasak jos, Lietuvoje PVM šiuo metu yra „šventa karvė“ ir valstybė suinteresuota surinkti kuo daugiau, todėl bet kokie pakeitimai sunkiai skinasi kelią.
Lietuvoje tebegalioja griežti įstatymai, draudžiantys parduoti produktus pasibaigus jų tinkamumo terminui ir ribojantys jų atidavimą labdarai. „Iki šiol galioja pasenęs 2002-ųjų metų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus įsakymas. Esame jau išaugę iš tų marškinių ir reikia peržiūrėti nuostatus, kad maisto produktai su terminu „geriausias iki“ galėtų būti atiduodami labdarai arba parduodami mažesne kaina“, – teigė VMVT Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė. Šiuo metu paprasčiau atlikusį maistą sušerti gyvuliams ar kompostuoti, negu atiduoti stokojantiems žmonėms. Griežti reikalavimai labdarai grindžiami tuo, kad negalima rizikuoti paramos gavėjų sveikata. Tačiau Vengrijos „Maisto banko“ vadovas B. Csehas pabrėžė, kad, vertindami rizikas, turime nepamiršti badavimo rizikos. „Badavimas nėra pasirinkimas be rizikos“, – teigė jis.
Vienas iš sprendimų – išmaniosios pakuotės
Šiuo metu jau yra sukurta būdų, kaip išgelbėti daugiau maisto nuo patekimo į sąvartyną. Greitai gendantiems maisto produktams, kaip kad šviežia mėsa, galima naudoti išmaniąsias pakuotes. Pirmą kartą jos pakeičia spalvą, kai praeina oficialus tinkamumo vartoti terminas, o antrą kartą – kai sugenda. Tokiu būdu vartotojas žino, iki kada iš tikrųjų yra saugu vartoti įsigytą produktą. Tuo tarpu dabar matome tik galiojimo datą, o ne kokybines produkto savybes.
Taigi mažinant maisto švaistymą dar reikės nueiti ilgą kelią pradedant žmonių švietimu ir baigiant teisės aktų pakeitimais. Tačiau ES užsibrėžė ambicingą tikslą iki 2025 m. trečdaliu sumažinti išmetamo maisto kiekį. Reikia tikėtis, kad ir Lietuvos sąvartynus pasieks vis mažiau maisto.