Bernardinai.lt
Sukanka 25 metai, kai 1988 m. gegužės 29 d. buvo paskelbta, kad Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius pakeltas Šventosios Romos kardinolu.
„Šventasis Tėve, šiandien sunku rasti tinkamų žodžių, kuriais tikinti Lietuva nori Jums išreikšti nuoširdžiausią dėkingumą ir meilę už tiek daug mūsų mažytei tautai parodyto dėmesio. Daug neteisybių, pažeminimų ir persekiojimų patyrusio vyskupo V. Sladkevičiaus paskyrimas kardinolu mums lyg švyturys audringoje jūroje, kai neretai didelis pavojus pasiklysti, kai sunku atskirti, kur melas, o kur tiesa. Tai paskata mums, nebėgant nuo sunkumų ir pavojų, ištikimai stovėti po Kristaus vėliava per dažnai sunkias mūsų Tėvynėje Bažnyčios gyvenimo dienas“, – 1988 m. birželio dienomis į Romą skriejo popiežiui Jonui Pauliui II skirta Lietuvos katalikų padėkos telegrama.
Kita Lietuvos katalikų pasirašyta sveikinimo telegrama skirta kardinolui Vincentui Sladkevičiui: „…Puikiai suprasdami, jog naujosios pareigos yra labai atsakingos ir sunkios, ryžtamės remti Jus malda ir auka, o pirmiausia ištikimybe ir klusnumu. Švč. Mergelės Marijos užtariami meldžiame Aukščiausiąjį, kad Jus visada lydėtų dieviškoji tvirtumo, supratimo ir išminties dvasia.“
Birželio 28-ąją Šv. Petro bazilikoje popiežius Jonas Paulius II sveikinimo žodyje tarė: „Jūsų asmenyje su meile sveikinu ir laiminu Lietuvos Bažnyčią ir visą lietuvių tautą. Lietuvos Bažnyčią ir lietuvių tautą pavedu Švč. Mergelei Marijai, kurią lietuviai taip myli ir šaukia gražiu Gailestingumo Motinos vardu. Šiais Marijos metais lietuvių vyskupo paskyrimas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu yra Marijos dovana jūsų tautai. Būkite už ją dėkingi ir mokėkite būti jos verti. Švč. Mergelė Marija teišprašo jums iš savo sūnaus Jo malonių ir palaimos gausybę.“
„Aš, Šventosios Romos kardinolas, pasižadu ir prisiekiu per visą savo gyvenimą būti ištikimas Kristui ir Evangelijai, taip pat paklusnus Šventajai Apaštalinei Bažnyčiai ir šventajam Petrui Jono Pauliaus II asmenyje bei kanoniniams jo įpėdiniams“, – visi 24 naujieji kardinolai prisiekė ištikimybę po to, kai Šventasis Tėvas jiems uždėjo purpurines kepuraites. Popiežius savo kalboje priminė, jog raudona kardinolų spalva simbolizuoja visišką pasiaukojimą ir ištikimybę. Kardinolų, vyskupų ir didelės minios akivaizdoje popiežius naujiems kardinolams, tarp jų ir JE V. Sladkevičiui, užmovė kardinolišką žiedą.
„Į šį aukštą kardinolo postą niekada nepretendavau, jo nesiekiau ir nelaikiau savęs jo vertu, – vėliau mintimis dalijosi Jo Eminencija. – Bet savo tautą dėl jos 600 metų ištikimybės krikščioniško gyvenimo kelyje laikiau visada verta turėti tokį išaukštinimą. Aišku, paties Šventojo Tėvo nuožiūra parinktuose asmenyse. Kas lėmė šį pasirinkimą, sunku pasakyt. Kai Šventasis Tėvas Vatikane šiuo atveju mane pasveikino, nuolankiai jam pareiškiau: „Non sum dingus“ – „Nesu vertas“. O jis šypsodamasis atsakė: „Ir gerai, kad nesijauti vertas. Būtų blogai, jei jaustumeisi vertas.“ Aš vieno trokštu, kad pateisinčiau Šventojo Tėvo ir savo tautos sudėtas viltis. Kardinolai paprastai turi herbą. Paprašiau, kad į mano herbą būtų įrašyta: „Fac mecum signum in bonum“ (Ps 85, 17) – „Padaryk mane gerumo ženklu“.
„Visur, kur tik teko eiti, lydėjo plojimai, pasigirsdavo žodžiai, bet juose buvo minimas ne mano vardas, ne mano pavardė, ne mano asmuo – visur skambėjo žodis – „Lituania“,“ – prisimindamas tas dienas Romoje kalbėjo Jo Eminencija. – „Iškilmių dienomis lietuvių kalba tapo tarsi viena pirmųjų net Vatikane: bendruomeninėje maldoje, nors buvo kardinolų iš viso pasaulio kraštų, lietuvių kalba nuskambėjo antroji po anglų. Tai buvo ženklas, kad Šv. Tėvo paskyrimu buvo pagerbta ir išaukštinta lietuvių tauta. O aš pats tomis iškilmių dienomis labiau nei bet kada jutau savo silpnumą: be Dievo nieko neturiu, nieko negaliu ir niekas esu. Prelatui Ladui Tulabai, kuris užsiminė, jog norint palaimintoją Jurgį paskelbti šventuoju, reikia daugiau stebuklų įvykdymo įrodymų, pasakiau: didžiausias stebuklas esu aš, menkas ir nevertas tapęs kardinolu. Norėjau būt paprastu kunigu, o Apvaizdos ranka prieš mano valią vedė savo keliu.“
Iškilmių Vatikane dienomis Jo Eminenciją nuoširdžiai globojo ne tik Romoje gyvenantys lietuviai dvasininkai – prelatai L. Tulaba, A. J. Bačkis, V. Kazlauskas, V. Mincevičius, bet ir Romos kardinolai A. Casaroli ir A. Silvestrini. Visą savaitę Jo Eminencija nestokojo dėmesio, žurnalistai jį atakavo be paliovos. Išsamų pokalbį su juo parengė Vatikano radijas, vieną sekmadienį Vatikano radijas transliavo JE V. Sladkevičiaus aukojamas šv. Mišias.
Kardinolas V.Sladkevičius tapo kelių Romos kurijos žinybų nariu: priklausė katalikiškojo auklėjimo kongregacijai, komisijai „Iustitia et Pax“,netikinčiųjų reikalų sekretoriatui, jam buvo pavesta Šventosios Dvasios bažnyčia Romoje.
„Italijos žemėje viena parapija tapo Lietuvos parapija. Šv. Tėvo kardinoliškuoju paskyrimu Šv. Dvasios parapija yra priskirta mūsų kraštui Lietuvai. Tomis iškilmių dienomis man teko aukoti šv. Mišias ir pasakyti Dievo žodį. Užkariauti pasauliui nereikia karų, nereikia ginklų užkariauti mes galime daug kilnesniu ir iškilmingesniu būdu – savo šventu katalikišku tikėjimu, savo ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai. Atvykau pas jus, kad jus palaiminčiau, kad kartu su jumis pasimelsčiau jūsų ir mano intencijomis, atvykau iš tolimo krašto, iš mano mylimos Lietuvos. Tai maža tauta, ji neturi laisvės, ji eina kryžiaus keliu, bet ji yra gyva, ji turi savo turtingą tautinę kultūrą ir savo nepalaužiamą katalikišką tikėjimą.“
Popietėje nauji kardinolai buvo sveikinami. Lietuvos kardinolui prie sveikinimų asistavo prelatai A.J.Bačkis ir L. Tulaba. Vatikano sode vyko kardinolo V.Sladkevičiaus garbei skirtas priėmimas. Ir čia apsilankė daug žymių asmenybių, net ir Vatikano valstybės sekretorius kardinolas A. Casaroli. Birželio 29 dieną, per Šv. Petro šventę, popiežius celebravo iškilmingas šv. Mišias Šv. Petro bazilikoje. Koncelebravo visi nauji kardinolai. Rinktiniai svečiai turėjo rezervuotas vietas Liongino tribūnoje. Su jais buvo ir Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto St. Lozoraitis, taip pat VLIK`o pirmininkas dr. K. Bobelis. Po apeigų Šv. Petro bazilikoje kardinolo garbei kolegijos svečių name buvo surengti iškilmingi pietūs. Dalyvavo lietuviai vyskupai – arkiv. P.Marcinkus, arkiv. Ch.Salatka, vysk. V.Deksnys, vysk. P.Baltakis, prel. A.J.Bačkis. Pietų metu pasakyta daug sveikinimo kalbų, įteikta įvairių lietuviškų organizacijų dovanų. Žodį tarė pats kardinolas V.Sladkevičius.
„Per šias dienas pasijutau, kad esu Lietuvoje, čia skamba lietuviškas žodis, daug reiškia ir lietuviškas būdas, gerumas. Tą gerumą iš jūsų akių ir žvilgsnių pajutau. Kol nepraradom lietuviško gerumo, mes dar esam tauta, kurią pažins ir atpažins kiti. Išlaikykim lietuvišką kalbą, lietuvišką širdį, kad ji būtų kupina meilės Bažnyčiai, Lietuvai ir Šventajam Tėvui. Šia proga lietuvio širdis turėtų dar labiau užsidegti, kada girdim žodį „kardinolas“. Ir tai žodis ne į mane, o į Lietuvą – mūsų kraštą, mano tėvynę, į visus, kurie išlaikėt meilę savo kraštui. Ir tik tos meilės išlaikymo dėka šis žodis grįžo į Lietuvą – į mūsų kalbą. Tai savas žodis – o tiek metų buvo svetimas, iš kitur ateinantis. Dabar „kardinolas“ – Lietuvos žodis. Jis prigis ir mūsų tėvynėje. Tai visų įnašas – mūsų tautos išaukštinimas ir garbė. Vakar per iškilmes buvo plojama Lietuvai. Noriu padėkoti visiems suvažiavusiems atstovams. Stenkimės vieni nuo kitų nenutolti. Visi būkime ant vieno laipto, t.y. krikščioniško gyvenimo laipto. Pasilikime ne tik lietuviai, bet ir krikščionys katalikai. Kviečiu visus atvykti į tėvynę, kad lietuviška dvasia dar daugiau žėrėtų.“
Džiaugsmo banga nuvilnijo per Lietuvą. Katalikiška Lietuva, kukliai išlydėjusi vyskupą V.Sladkevičių į Romą, liepos 7 dienos rytą su dideliu entuziazmu ir lietuviškomis trispalvėmis sutiko grįžtantį Lietuvos kardinolą. To meto valdžia šį faktą tarsi „pamiršo“, atrodo, jog pasistengė, kad ir kiti to nežinotų. Nei laikraščiai, nei radijas apie tai nieko nepranešė. Tačiau itin įspūdingas sutikimas buvo Kauno geležinkelio stotyje.
Sutikti grįžtantį kardinolą į Kauno geležinkelio stotį atvyko vyskupai L.Povilonis, J.Preikšas. A.Vaičius, Kunigų seminarijos dėstytojai. Perone šventiškai pasipuošę laukė tikintieji, atvažiavę iš įvairių Lietuvos vietų – Kauno, Telšių, Kybartų, Marijampolės. Stotyje plevėsavo lietuviška trispalvė ir dvi popiežiaus vėliavos, spalvingi transparantai: „Dėkojame Dievui ir Popiežiui už kardinolą“, „Popiežius tikrai myli Lietuvą“, „Kristų laidoja, bet Kristus gyvas“. Susirinkusieji iš traukinio lipantį kardinolą sutiko giesme „Marija, Marija“, pasipuošusios tautiniais drabužiais mergaitės rūtų bei lauko gėlių puokštėmis sveikino kardinolą. Ne vienam aukštam Bažnyčios hierarchui akyse pasirodė džiaugsmo, šventės didingumo ašaros. Juk istorinės minutės – Lietuva sutinka savąjį kardinolą. Kažkas iš susirinkusiųjų kardinolui į rankas įdavė trispalvę vėliavą. Šis momentas visus labai sujaudino. Maldose pavedę Lietuvą ir jos Bažnyčią Marijos globai, sugiedoję tautos himną „Lietuva, Tėvyne mūsų“ ir „Lietuva brangi“, tikintieji kardinolą V.Sladkevičių, vyskupus ir kunigus palydėjo į Kunigų seminariją, kur maždaug dvi valandas skambėjo lietuviškos dainos ir giesmės, buvo meldžiamasi už kunigus kalinius – Alfonsą Svarinską bei Sigitą Tamkevičių. Po kelionės truputį pailsėjusį ir pasistiprinusį kardinolą tikintieji nulydėjo į Kaišiadorių katedrą, kur jo laukė kunigai ir gausi minia tikinčiųjų. Kardinolas V.Sladkevičius kartu su arkivyskupu L.Poviloniu, vyskupais J.Preikšu, A.Vaičiumi, R.Krikščiūnu, V.Michelevičiumi aukojo padėkos Dievui šv. Mišias. Kardinolas perskaitė Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II sveikinimą, ragino tikinčiuosius pateisinti jo lūkesčius, visur ir visada būti ištikimus Dievo valiai.
Kukliai, keliomis eilutėmis kardinolo V. Sladkevičiaus grįžimą iš Vatikano pažymėjo oficialioji to meto spauda. 1986 m. liepos 14 d. „Gimtasis kraštas“ rašė: „(…) Kardinolą V.Sladkevičių aplankė Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis. Jis įteikė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sveikinimą Katalikų Bažnyčios kardinolo titulo suteikimo proga. Sveikinime linkima ir toliau sėkmingai darbuotis, kad gerėtų valstybinės valdžios ir Katalikų Bažnyčios santykiai, kad bendromis jėgomis būtų tobulinamas dorovinis žmonių auklėjimas.“ „Gražiausią tęsinį duotų mūsų veiksmai ir mūsų darna. Doroviniu pagrindu turime rūpintis visi. Mūsų elgesys ir gyvenimas tai turėtų parodyti“, – tomis dienomis į „Tiesos“ laikraščio korespondento klausimą atsakė kardinolas V. Sladkevičius.
1988 m. liepos 12-ąją, per palaimintojo arkivyskupo J.Matulaičio šventę, Lietuva suplaukė į Marijampolę. Prieš iškilmes tautiniais drabužiais, lietuviškomis ir Popiežiaus vėliavomis nešini jaunuoliai išvažiavo pasitikti atvykstančio kardinolo Vincento Sladkevičiaus. Gatvės, vedančios į bažnyčią, buvo pilnos žmonių, visi kantriai laukė, kol galės nuoširdžiais plojimais, šūkiais ar giesme pareikšti savo prielankumą ir meilę vyriausiajam Lietuvos Katalikų Bažnyčios ganytojui. Procesijoje, kurioje dalyvavo visi Lietuvos vyskupai, apie 200 kunigų, giedant „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, Jo Eminencija buvo įvestas į Marijampolės prokatedrą, kur vadovavo palaimintojo arkiv. J.Matulaičio iškilmių pamaldoms. „Kam priklauso šis vardas, garbė ir išaukštinimas? Ne man, brangieji, jums, visai lietuvių tautai, krikščioniškai Lietuvai. Jai skiriamas šis kardinoliškas vardas, jai kardinoliška garbė ir išaukštinimas! Jūs esate šio vardo ir išaukštinimo savininkai, aš tik jo nešėjas, laikytojas savo rankose ir širdyje. Šito kilmingo vardo aš pats nesu vertas. Jūs, tiksliau sakant, visa mūsų tauta savo 600 metų krikščionišku gyvenimu, pasiaukojimu, kančia, ištikimybe Apaštalų sostui, aukštu, kilniu doroviniu gyvenimu, gražia kilnia lietuviška krikščioniška kultūra pelnė šį garbingą kardinolo vardą, garbę ir išaukštinimą. Dabar mes galime sakyt, kad mūsų tauta yra kardinoliška tauta. Anuomet Šv. Paulius sakė: „Jūs esat išrinktoji giminė, išrinktoji liaudis, karališkoji kunigystė. Jei šiandien jis kalbėtų, pasakytų: jūs esat kardinoliška tauta… Esu įsipareigojęs ne tik kardinolo vardą, bet ir visą tautą, jos tikėjimą, tėvų ir protėvių kalbą saugoti, ginti ir išlaikyti, kad mes visi būtume verti kardinoliškos tautos vardo. Gerai suprantu, kokia didelė atsakomybė ir kokie sunkumai manęs laukia.“
Kardinolui sakant pamokslą, net kelis kartus prasiveržė tikinčiųjų plojimai. Tai buvo labai neįprasta. Tikintieji buvo sužavėti savo kardinolo kuklumu, jo gilia meile Tėvynei ir žmonėms. Pasveikinusi savo ganytoją, minia dar ilgai nesiskirstė, žmonių buvo pilna bažnyčia, šventorius ir gatvės. Vos ne iki vakaro užsitęsusios liepos 12 dienos palaimintojo arkiv. J. Matulaičio iškilmės žmonių gausybe, pakilia nuotaika priminė tautinę šventę.
„Atgimstančiai tautai reikia aiškių gairių, tvirtų pamatų, teisingų kelių, – Atgimimo metais kalbėjo kardinolas V. Sladkevičius. – Tokios gairės – Dievo įsakymai, tokie pamatai – tikėjimas šventenybėmis, tokie keliai – doros keliai. Ir vadovauti visuomenei turi darbštūs, nesavanaudiški, teisingi ir gailestingi žmonės.“ Kardinolas sekė kiekvieną atgimstančios tautos žingsnį. Didelis įvykis buvo rugpjūčio 3-iąją, kai į Kauno kunigų seminariją susirinko keli šimtai Lietuvos dvasininkų. Tarybiniais metais pirmą kartą buvo surengtas kunigų simpoziumas. Tada kardinolas V.Sladkevičius padarė pirmą viešą ir visiems didelį įspūdį palikusį pranešimą „Dėl bažnyčios padėties ir šiandienos uždavinių“.
„..Kaip tik Marijos metuose visoje mūsų tautoje pasireiškia nuostabūs pasikeitimai, pavadinti persitvarkymo vardu. Ypatingą jų iškalbingumą mūsų tauta pergyveno ne taip seniai Vingio parke, kai pirmą kartą po tiek metų taip iškilmingai suplevėsavo trsipalvės, kai buvo svarstomi visai tautai rūpimi klausimai. Gaila, kad tautinės vėliavos šiandien čia nematome…“
„Laisvė nebūna dovanojama“, – tada Kunigų seminarijoje Jo Eminencijos ištarta frazė tapo Lietuvos savastimi ir programa. Kardinolas taip kalbėjo akcentuodamas, jog Lietuvos Katalikų Bažnyčia daugiau nesivadovaus atgyvenusiais įstatymais religijos klausimu. Tarp aktualių dvasininkams ir tikintiesiems uždavinių išskyrė: nelaukti Religijų reikalų tarybos išankstinio sutikimo priimant kandidatus į seminariją; kunigai turi viešai vykdyti vaikų katekizaciją ir jaunimo religinį švietimą bažnytinėse patalpose, kaip yra buvę 1945–1947 metais; hierarchija, dvasininkija ir tikintieji nepaliaus reikalauti, kad būtų sugrąžinta tikintiesiems Lietuvos krikščionijos lopšys – Vilniaus katedra ir nutraukiamas visiems brangios Šv. Kazimiero šventovės profanavimas, taip pat turi būti sugrąžinta Klaipėdos bažnyčia.
Pažymėjo, kad vykstąs visuomenės gyvenimo pasikeitimas kviečia bei ragina hierarchiją, kunigiją, tikinčiuosius naujai pažvelgti į savo vietą dabarties istorijoje. Iškeldamas lietuvio sielos sužeidimo priežastis, primindamas, jog buvo ir tebėra tikinčiųjų, prigąsdintų, apgautų, gėdingoje skundikų, slaptų informatorių armijoje, kurie talkino ir tebetalkina priespaudos aparatui, kardinolas sakė: „Tokius tikinčius pasauliečius, o ypač Bažnyčios darbininkus kuo rimčiausiai mes įspėjame: neapsigaudinėkim, neteisinkime savo mažadvasiškumo, atminkime skaudžią atsakomybę prieš Dievą, prieš tautą. Jokia kaina mums neturi būti per didelė tam, kad galiausiai pasijustume laisvi, doros sąžinės žmonės.“
1988 m. rugsėjo 6 d. JE kardinolas V.Sladkevičius buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį. RRT įgaliotiniui netiko rugpjūčio 3 d. be jo sutikimo Kauno Kunigų seminarijoje įvykęs kunigų simpoziumas. Kardinolo pasakytą kalbą P.Anilionis vertino kaip antitarybinę ir vertė jį pasiaiškinti pagal bene kiekvieną pasakytos kalbos svarbesnį punktą. Buvo kaltinamas, kad nesutrukdė kunigų simpoziume kalbėti valdžios vadinamiems kunigams ekstremistams – iš lagerio grįžusiam kun. Alfonsui Svarinskui, Valkininkų klebonui kun. Algimantui Keinai, Lazdijų dekanui kun. Vincentui Jalinskui. Įgaliotinis gyrėsi turįs simpoziumo eigos vaizdo įrašą. Kardinolo V.Sladkevičiaus pastoracinį darbą RRT įstaiga vertino kaip „akmenų mėtymą į tarybinės valdžios langus“. „Žiūrėkite, – sakė, – kad tie akmenys neatšoktų ir Bažnyčiai netektų nukentėti.“
Kaišiadorių vyskupijos kancleriui kan. Jonui Joniui pranešus RRT įgaliotiniui, jog kun. Jonas Kastytis Matulionis paskirtas Kaišiadorių katedros vikaru, P.Anilionis piktai perspėjo, kad „kardinolas kelia kontrrevoliuciją“, jog Maskva nepripažįstanti jo kardinolystės ir kad RRT taryba perduosianti kardinolo V.Sladkevičiaus bylą Ministrų Tarybai apsvarstyti. Koks būsiąs tolesnis kardinolo likimas įgaliotinis sakėsi nežinąs, bet taip ilgiau tęstis negali, būtina grįžti prie senos nusistovėjusios išankstinių „derinimų“ tvarkos.
Rugsėjo 25 d. kardinolas V.Sladkevičius vizitavo Kauno arkikatedrą baziliką. Gausiai tikinčiųjų miniai kalbėjo, kad ypatingą vietą visame Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime užima Dievo Motina Marija, kas itin ryšku šiais Marijos globai pavestais metais: atgauta Lietuvos vėliava, inteligentija susibūrė į Sąjūdį kovai už dvasinį ir ekonominį Tėvynės atgimimą. Tačiau dar daug žaizdų yra Bažnyčioje, iki šiol tremtyje tebelaikomi Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Julijonas Steponavičius, kun. Sigitas Tamkevičius.
Baigdamas drąsino tikinčiuosius, tvirtindamas, kad Dievo Motina budi ir rūpinasi Lietuva, kaip rūpinosi jaunavedžiais Galilėjos Kanos vestuvėse.
„Lietuvos Bažnyčia kartu su visuomenės dauguma džiaugiasi pakilusiu mūsų tėvynainių aktyvumu ir pritaria Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio svarbiausiems siekimams žmogaus ir piliečių teisių, socialinio teisingumo, tautinės savimonės ugdymo, kultūros, ekologijos bei ekonomikos vystymo klausimais“, – pažymėta Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijos deklaracijoje „Dėl Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio bendrosios programos“, kurią spalio 21 d. pasirašė kardinolas V.Sladkevičius, arkivyskupas L.Povilonis, vyskupai J.Steponavičius, A.Vaičius, J.Preikšas, V.Michelevičius, prelatai A.K.Gutauskas, K.Dulksnys. Deklaracijoje pasidžiaugta Programos projekto straipsniu dėl juridinės bei realios teisės Bažnyčiai tvarkytis pagal savo vidinius kanonus.
Išaušęs spalio 23-iosios rytas tikintiesiems išpildė troškimą – to meto Vyriausybės nutarimu buvo grąžinta Vilniaus katedra. Aikštėje, prie katedros, nuo ankstaus ryto būriavosi tikintieji. Prie šventovės durų buvo rengiamasi aukoti šv. Mišias, jas koncelebravo kardinolas ir vyskupai. Banguojanti minia gaudė kiekvieną Jo Eminencijos V. Sladkevičiaus žodį:
„Mes džiaugiamės, kad suplevėsavo trispalvė vėliava, kaip mūsų tautos gyvybės ženklas. Visam pasauliui mes skelbiame: lietuvių tauta yra gyva tauta! Lietuvių tauta yra ne tik gyva tauta. Ji nori būti ir savarankiška, nepriklausoma tauta, niekieno batų nemindžiojama! Ji nori savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą ir reikalus. Ir mes tikime, kad prasidėję pasikeitimai atves mus į tą palaimingą Lietuvos ateitį – į savarankišką tautos gyvenimą. Bet, brangieji, mokėkime laukti, mokėkime būti kantrūs, mokėkime vienas kitam kulnų nemindžioti. Mokėkime vienas kito nestumdyti, neįžeidinėti. Ateis rudenį pasėtam pasikeitimo želmeniui pavasaris ir vasara ir atneš pasikeitimo derlių mūsų tautai, palaimingąja jos ateitimi pasireiškiantį. Reikia, brangieji, mokėti ne tik kantriai laukti, bet kaip želmeniui ir augti. Laukimas – tai ne stagnacija, tai ne stovėjimas vietoj, tai augimas. Želmuo augs pavasarį, išplauks varpos ir pasirodys pirmieji grūdai varpose. Brangieji, laukti tai reiškia – augti. Ir mūsų tauta turi savo laukimą sujungti su augimu. Kokia kryptimi turime augti, mums labai gražiai nurodo Kristaus Evangelija, pasakodama apie Vaikelį Jėzų, ,kuris „augo išmintimi, metais ir malone Dieve ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Mūsų tauta didžia dalimi panaši arba nori būti panaši dvasiškai į Vaikelį Jėzų ir augti kaip tik šitomis svarbiausiomis kryptimis. Augti išmintimi, augti malone Dievo ir žmonių akyse – šito, brangieji, mes visi trokštame. Vieni kitiems linkėkime ir vieni kitiems padėkime augti. Norime būti didesnė tauta – tad aukime.
Nėra kito būdo mums didėt, kaip augant. Kaip grūdui tik augant pavyksta nuo želmens nueiti iki varpos, taip ir mes tik augdami galime kilti ir didėti. Buvo laikai, kai viską mėginta didinti, bet ne auginant, o raunant. Išrovė ąžuoliuką, pakėlė aukštyn ir mano, kad jau jį didelį padarė. Pakelti aukštyn ąžuoliuką neužtenka, kad jis didelis būtų. Reikia jį auginti. Reikia, kad jo šaknys giliai į žemę įsiskverbtų, įsmigtų ir maitintųsi žemės gelmėse…“