Šiauliuose vos pradėta iš esmės nagrinėti, sisteminėje žiniasklaidoje „Garliavos perversmininkais“ įvardintų asmenų, byla stabdoma. Apygardos teismo teisėjų – Raimundo Jurgaičio [pirmininkas, pranešėjas], Virginijos Žindulienės bei Nijolės Matuzevičienės laukia nelengvas, daug laiko pareikalausiantis darbas: Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės šeštojo skyriaus prokurorei Ritai Poškienei jau antrą kartą teks tikslinti kaltinimus, pateiktus Audronei Skučienei, Ramintai Baltuškienei, Tatjanai Borovec, Gediminui Aidukui, Dariui Kaminickui, Vitalijui Keršiui, Rimantui Stanislovui Rinkevičiui, Gintarui Banaičiui, Violetai Banaitienei, Andrejui Lobovui ir Renaldui Ščiglinskui.
Po pirmosios prokuratūros korekcijos visiems kaltinamiesiems bei jų advokatams nepasidarė suprantamiau, kokiais motyvais vadovaujantis, neaišku kada, nežinia ir keliese ar kas Garliavoje, Klonio gatvėje, įrengė „pasipriešinimo stovyklą“, kurioje nežinia kada ir neaišku kas veikė organizuotoje ar tiesiog bendrininkų grupėje.
Tuo metu, kai palaikydami mažametę mergaitę, prie jos gyvenamosios vietos Garliavoje ėmė rinktis žmonės iš visos Lietuvos, atvykstantieji tebuvo skaitę, girdėję ar internete regėję tėvo D.Kedžio patalpintą pagalbos šauksmą bei įtarimus, kad jo dukra pasakoja apie tai, kas panašu į pedofiliją. Ne vieną mūsų valstybės pilietį sukrėtė valdžios abejingumas, teisėsaugos neveiklumas, o Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete [vadovas St.Šedbaras] priimtos ir paviešintos išvados tik paliudijo, kad į visus D.Kedžio kreipimusis tinkamai nereagavo nei policija, nei prokuratūra. Generalinis prokuroras A. Valantinas neteko posto. Taigi, jei ir derėtų, ką nors įvardyti Garliavos pasipriešinimo stovyklos organizatoriais, telkėjais, tai bendrininkais tektų pavadinti ir LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narius.
Turiu teisę taip rašyti, nes būtent po St.Šedbaro pasisakymų viešojoje erdvėje į Garliavos Klonio gatvę nuvažiavau pati norėdama suprasti, kas čia vyksta, jei net Seimas prabilo.
Vietiniai nieko ten neorganizavo, nes ir nebuvo įmanoma to padaryti. Juo labiau apsuptyje likę senųjų Kedžių ir Venskų namų gyventojai turėjo keblumų, kai reikėjo vežti mergaitę į pasimatymus su mama. Jokie prašymai ar maldavimai leisti iš kiemo išvažiuoti automobiliui negelbėdavo, nes patys aršiausi „gynėjai“, vėliau tapę kaltintojais, laikydavo užblokuotus vartus. Neva iš kiemo išvežtą vaiką atims… Kaip turėjo elgtis ką tik sūnaus, tėvo, brolio netekusi šeima? Kviesti policiją, kad atlaisvintų kelią? O ar gali skųsti tuos, kurie savanoriškai susirinko tavęs ginti?
Prisiminkite, kaip tuo metu dirbo žiniasklaida. Pastaroji tiesiog reklamavo Garliavos tragediją. Tapo garbės reikalu padėti skriaudžiamiems žmonėms ir mažai mergaitei. Iki pat 2012 metų žmonės būriavosi gatvėje, ne privačioje valdoje. Prie tvoros buvo rengiami koncertai, parodos, rikiavosi gynėjų vėliavos, o atsiradusias palapines bei kaimynų suneštus suolus bei metalines statines laužams sukurti, ko gero, prokuratūra šiandien ir vadina „įrengta pasipriešinimo stovykla“. Tačiau ar buvo bent vienas Garliavos gyventojų skundas, ar nors ką nubaudė vietinės policijos nuovados pareigūnai už kokį nors neteisėtą įvykį tuo metu, kas dabar, prokuratūros valia, „virto“ pasipriešinimu, organizuotomis grupėmis ar bendrininkavimais?
Dar keisčiau skamba prokurorės R.Poškienės perskaityti kaltinimai, kuomet nenustatyti asmenys nenustatytu laiku vienoje ar kitoje viešoje vietoje – lauke ar darbinėse patalpose – stebėjo neva asmeninius gyvenimus ar rinko informaciją neva apie tai, kas asmeniško gali vykti antstolio, advokato kontorose ar net savivaldybės patalpose… Tačiau, kai yra noro bet kokia kaina pritempti kaltinimus, fantazija būna beribė.
Taip prokuratūroje gimė pasakojimas apie tai, kad, tarkime, kaltinamasis Gintaras Banaitis, anot prokurorės R.Poškienės, žinodamas, jog viena persona „yra saugoma policijos pareigūnų“, stebėjo jos kontoros patalpas arba jos veiksmus „Kauno raj. Savivaldybės pastato pirmojo aukšto fojė“ ir apie viską, ką ten galėjo matyti, pranešinėjo nežinia su kuo Garliavos „pasipriešinimo stovykloje“ budinčiai žmonai Violetai Banaitienei. Ši kaltinama tuo, kad kalbėjo su savo vyru telefonu, iš jo išgirdo, ką šis, vaikštinėdamas apie viešas įstaigas, pamatė, ir tą informaciją persakė kitai kaltinamajai, nors gali būti, kad ši tiesiog šalia „stovyklavo“ ir pati nugirdo ką nors. O dabar prokuratūra rimtu veidu tvirtina: tai yra „kišimasis“ į privatų gyvenimą arba duomenų apie jį rinkimas.
Žinote, kas visose šituose kaltinamuosiuose paistaluose šiurpiausia? Ogi tai, kad saugomiesiems asmenims saugumą užtikrinti turinčios specialiosios struktūros akivaizdžiai stokojo kompetencijos arba… joms buvo leista TIK taip saugoti saugomuosius arba TIK tiek teslėpti slepiamuosius…
Priešingu atveju nebūtų nežinia kaip nutekėjusi informacija, kur pietauja prabangusis advokatas, mamos pareigas einanti įslaptintoji L.Stankūnaitė bei pagrobtoji mergaitė. Viešoje vietoje UAB „Timėjas“ kavinėje visus „saugiai“ pietaujančius užfiksavo kaltinamasis R.Ščiglinskas ir dar savo Veidaknygėje tai paskelbė. Vaizdžiai aprašė, kaip žvaliai jautėsi mama, liūdėjo dukra bei aplaidžiai dirbo apsauginiai. Taigi, šis asmuo be leidimo patalpino visai Lietuvai atpažįstamos mergytės nuotrauką bei „neapibrėžtam ratui asmenų“ paskelbė informaciją „apie saugomų asmenų“, o taip pat ir advokato privatų gyvenimą. Ir tai dar ne viskas. Įtardamas, kad būtent Garliavos bylos šleifas pasiekė paties asmeninį gyvenimą, nes pradėtas tikrinti jo verslas, R.Ščiglinskas savo Veidaknygės paskyroje emocingai konstatavo: „Kas vyksta toje Lietuvoje? Sakau – „nachren“! Maidano Lietuvoje reikia. Išsprogdinti visas vyriausybes ir parlamentus ir pastatyti iš naujo!“ Šis protrūkis „uždirbo“ jam kaltinimą, neva jis „viešai ragino smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – nuversti teisėtą valdžią ir šiems tikslams kurti ginkluotas grupuotes“.
Išties solidu…
Išklausiusi tokį kaltinimą R.Ščiglinskui, bandau įsivaizduoti, kaip šis kaltinamasis, praeitame teismo posėdyje skundęsis labai prasta sveikata, gaus kalbininkų komentarą, kuriame bus paaiškinta, ar jo Veidaknygėje paskelbtas sakinys yra raginimas, ar pakartojimas to, ką panašaus ne vienas Lietuvoje kasdien ištaria. Tik visada, atslūgus emocijoms, taikių pasipriešinimų stovyklose nugali sveikas protas bei patirtis. Bet už tokią tautosaką R.Ščiglinskui gresia… „laisvės atėmimas iki penkerių metų“.
Panašiai prisikalbėjo ir kitas šios bylos kaltinamasis – Andrejus Lobovas, bene vienintelis jau turintis du teistumus ir pripažįstantis, kad iki „įvardijimo recidyvistu“ jam nebe daug trūksta, nes nebesuskaičiuoja šiuo metu jam iškeltų bylų.
Anot dar kartą tikslinamo prokuratūros kaltinimo, 2012 metų gegužės 17 dieną, mitinge prie LR Prezidentūros reikšdamas tos juodos, mergaitės paėmimo iš gimtųjų namų, dienos nuotaikas, A.Lobovas pareiškė: „kad reikia Lietuvoje padaryti pučą – perversmą, kad reikia imtis realių veiksmų“. Išvertus į teisininkų kalbą tai reiškia, kad, kaip ir R.Ščiglinskas, „tokiu būdu smurtu ragino pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, nuversti teisėtą valdžią.“
Bylos nagrinėjimo eigoje, matyt, paaiškės detalės, bylojančios apie šių kalbų realizavimo galimybes, arba vyrams teks sėsti greta Eglės Kusaitės – ant prisipliurpusiųjų suoliuko…
Kauno Apygardos prokuratūros Kauno apylinkės šeštojo skyriaus prokurorai savo lakią fantaziją pademonstravo dar viename epizode – jis net gynybą nustebino. Tą pačią skausmingąją mergaitės pagrobimo dieną, A.Lobovas neiškentė nepaskambinęs ryškiajai bei elegantiškajai antstolei bei jos telefonu atsiliepusiam apsauginiui, anot kaltinimo, pagrasino moterį nužudyti… išsakydamas tokį tekstą: „perduokit tai šlykštynei, tegu ramiai miega ir tegul ant mūsų ašarų, karoče visų žmonių, dabar tegul ramiai, ramiai miega sau labai gerai. Būkit prakeikti išgamos, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai bus įvykdyti.“
Tą pačią dieną užfiksuotas dar vienas jo skambutis antstolei – jis kaltinamajame akte irgi traktuojamas kaip grasinimas nužudyti: „tave kada nors žmonės apspjaus gatvėje ir labai stipriai apspjaus, supranti? Labai ramiai miegi, žinok, aš tau sakau, tu labai ramiai miegi. Tu neišsivaizduoji, kiek žmonių verkia, kiek žmonių turi neapykantos. Nepasiseks tau gyvenime tikrai, labai nepasiseks. Aš tau linkiu pačio, pačio blogiausio žinok, pačio, pačio blogiausio. Paspringt balutėje tau linkiu, nes dabar visi klaniniai taip ir springsta va taip. Sėkmės tau šlykštyne, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai bus įvykdyti.“
Skaitydama šitą citatą, prisipažįstu, dar kartą pamaniau: jei, prokurorų teigimu, šitas A.Lobovo žodinis srautas apie springimą balutėse yra grasinimas nužudyti, tai ar tik neišsiduoda Kauno prokurorai, jog ir D.Kedį, ir A.Ūsą minėtuose vandens telkiniuose ištikusi mirtis buvo prievartinė?
Bus tęsinio.
