„Literatūra ir menas“
Prisipažinsiu, spontaniškai sutikusi trumpai apžvelgti Europos futbolo čempionato nuotaikas Paryžiuje, gana greitai suabejojau savo galimybėmis sukurpti dėmesio vertą apžvalgą. Kurį laiką blaškiausi tarp statistinių straipsnių, garsiai trimituojančių, kiek milijardų eurų skirta renginio organizavimui, kiek naujų stadionų pritupdyta didžiuosiuose Prancūzijos miestuose, koks dėmesys skiriamas antiteroristinei prevencijai ir pan. Tačiau greitai supratau, kad nei sausa statistika, nei išankstinę renginio sėkmę trimituojantys valstybiniai dienraščiai neatspindi tikrosios futbolo reikšmės prancūzų tautai. Buvau jau benuleidžianti rankas, kai, išgirdę mano rūpintojėliškus dūsavimus, į pagalbą suskubo šaunieji kolegos. Kokia laimė dirbti vyriškame kolektyve: kas netingėjo, tuoj pat įsitraukė į aistringą diskusiją, kokią vietą futbolas užima prancūzų kultūroje ir net pasaulėvokoje, kokias socialines ir filosofines (!) problemas atspindi tokio masto sporto renginiai ir pan. (Taip, taip, pasirodo, prancūzai sugeba intelektualizuoti net sportą.) Vos po kelių minučių užgniaužusi kvapą stebiu, kaip tylūs ir santūrūs kolegos inžinieriai net paraudę aiškinasi, kuri komanda geriausia ir už kieno pergalę šiemet statys.
Faktas numeris vienas: sporto lažybos prancūzams – šventas reikalas. Pati apie čempionatą prisiminiau tik prieš kelias savaites, kai vienas kolega rūpestingai kelis kartus per dieną vis atsiųsdavo tai statymų taisykles, tai atnaujinamą informaciją apie numatytas rungtynes, o galiausiai ir mūsų įmonės statistinę lentelę, kurioje galėjome matyti, kas, kiek ir už ką šiemet statė. Ta lentelė visą šią savaitę kaitino aistras: vis atsirasdavo pabaksnojančių pirštu ir paprotinančių: „Na ir liurbis tu, Fransua, juk aišku, kad jiems šiemet iki taurės kaip iki mėnulio!“ Gerai, kad prancūzai mėgsta atsikirsti žodžiais, o ne kumščiais, nes po kelių tokių „statistinių incidentų“ biure turėtume nuosavą „mėlynųjų“ ekipą.
Faktas numeris du: prancūzai apie futbolą neturi tokios vieningos nuomonės kaip mes apie krepšinį. Vieni mano kalbinti paryžiečiai buvo pasiruošę galvą padėti, jog futbolas Prancūzijoje žiauriai svarbus ir populiarus (dažniausiai tokius pasisakymus lydėdavo itin aukštais dažniais „ištransliuojamos“ sirgalių skanduotės arba, jei pasitaikydavo poetiškesnės dūšios pašnekovas, už širdies griebiantis Marselietės posmas). Kiti buvo gan abejingi: „Oi, non non non, aš asmeniškai labiau mėgstu regbį.“ Mano kolegos taip pat pasiskirstė į dvi stovyklas: abejingieji ir Marselietės giedotojai. Tačiau abiejų grupių atstovai sutarė dėl vieno – čempionatas, kaip ir daugelis kitų panašaus pobūdžio įvykių, visų pirma yra galimybė nuoširdžiai pasilinksminti, „nuleisti garą“, smagiai pabūti su šeima, draugais, kolegomis. Sportinis azartas, kaip ir pergalė, čia antraeilis dalykas. Vienas kolega (beje, jo tėvas – garsus Senegalo rinktinės žaidėjas) juokavo, kad prancūzų susidomėjimą futbolu galėtume lyginti su sezoniniais išpardavimais: kol veiksmas vyksta, visi maksimaliai įsitraukę ir azartiški, tačiau viskam pasibaigus ramiai grįžta į savo kasdienę rutiną. Jokios psichozės ar perdėtų emocijų.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.