Pro Patria
Vidmanto Valiušaičio palydimasis žodis
Šiaip jau akademinė žmogiškosios raiškos kokybė yra patvirtinama ne politiniais pareiškimais, bet argumentacijos svarumu bei elgesio pobūdžiu.
Tokios akademinės rimties sklaidant istorijos faktus viešojoje erdvėje dabar labai trūksta. Prof. Kęstutis Skrupskelis (Skrupskelis) duoda pavyzdį kaip galima ir reikia kalbėtis net ir sunkesnėmis temomis, liečiant ir konkrečius asmenis, šiuo atveju, Valdą Rakutį.
Visiems norintiems Valdo Rakučio žodžius suprasti ir įvertinti, pradžiai, siūlau du žingsnius. Pirmasis: atidžiai skaityti Herman Kruk, „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“, Vilniaus geto dienoraščio lietuvišką vertimą, išleistą Genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Antrasis: atidžiai perskaityti Rakučio pasisakymą, kreipiant ypatingą dėmesį į jo žodžius, „kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina poelgių.“
Kruko puslapiuose, visų tautybių, visų ideologijų gretose, matosi žmonės, vieni suprantantys, kas darosi, kiti ne, vieni drąsesni, kiti bailesni, vieni susitaikę su likimu, kiti kovojantys. Matosi ir kolaborantų, tokių, kurie save gelbėja kitų sąskaita. Būtent, padėtis tokia, kokia randasi visur, didesnį būrį ištikus krizei. Krukas pasakoja, pavyzdžiui, kaip geto policininkai, juodoje rinkoje pardavę iš geto gyventojų pavogtus daiktus, su esesmanais baliavoja. Jis pasakoja, kaip lietuvis policininkas, iš į Panerius varomos žydų kolonos, vieną išstūmė ir taip jį išgelbėjo, bent kuriam laikui.
Ir kas dabar, iš mūsų ramiai gyvenančiųjų, pasakys, kas ir kiek kaltas? Imkim kokį policininką. Jis dirba, tramdo girtuoklius, gaudo vagis. Policininkai būtini ir okupuotame krašte. Ir okupuotame krašte reikia valgyti. Jis pragyvena, išlaiko žmoną, vaikus. Jam liepia saugoti mirtininkų koloną. Jeigu jis nepaklus, jis ir jo šeima nukentės. Ar jis priešinsis, ar ne, pasmerktiesiems skirtumo nesudarys. Tai kodėl jam rizikuoti? Ar teisėta reikalauti, kad jis aukotų šeimą ir save vien tam, kad po ilgų dešimtmečių, jo neįtrauktų į nusikaltėlių sąrašą?
Netoli jo išstatytas kitas policininkas. Tarkim, šio tėvą tardė ir mušė saugumietis, komunistas, žydas Eusiejus Rozauskas, Kauno kalėjimo tardytojų viršininkas. Ar šis policininkas gali, stebėdamas koloną, nepagalvoti apie kerštą? Vieniems užjausti nekaltus, į mirtį varomus, žmones, bus sunkiau, kitiems – lengviau. Policijos gretose galėjo atsirasti ir anti-semitų, tačiau su pasibaisėjimu stebinčių, kas darosi. Per dažnai antisemitizmą tapatiname su žydų žudymu, nors ne visi anti-semitai žudymui pritarė. Bet galėjo atsirasti ir besidžiaugiančių, kad galų gale bus žydų atsikratyta. Svarbu, Kruko puslapiuose matosi, visur randame žmones, pilną žmogiškų dorybių, silpnybių, niekšybių skalę.
Minėjau Rozauską. Tikimybė, kad mano gyvenime jis suvaidino lemiamą vaidmenį. Savo tėvo nepažinojau. Jis mirė badu, vergas, statantis geležinkelį. Jo tardymų byloje matosi Rozausko parašas. Kaip žinia, po karo Rozauskas prisidėjo prie „Documents accuse“ – propagandinio leidinio anglų kalba, kartais cituojamo net ir rimtoje Holokausto literatūroje. Ir todėl klausiu, ką Lietuvos žydai yra padarę, kad Amerikos istorikai būtų apie šį žmogžudį informuoti, kad ir po mirties jis netęstų po karo pradėto istorijos klastojimo darbo? Pridėsiu, kad mano tėvo žudikų tarpe matosi žydė Judita Komodaitė, po karo, kaip ir Rozauskas, užsiiminėjusi istorija. O Rakučio kritikai tvirtina, kad istorikams tirti Rozausko ir panašių veiklą yra nedora.
Negalima ginčyti, kad chaotiškose pirmomis karo dienomis nukentėjo nekaltų žmonių, jų tarpe ir daug žydų. Deja, Rozauskai pabėgo pirmomis karo valandomis ir beveik visi išsigelbėjo. Neorganizuotas smurtavimas kilo dėl daugelio priežasčių. Be abejo, prisidėjo ir perdėtos lietuvių kalbos apie žydus sovietų teroro aparate. Buvo nusikaltusių lietuvių.
Bet svarbu atsiminti, kad mūsų laikais, neprimestime grupėm kolektyvinės kaltės, kaip mėgdavo nacionalsocialistai ir marksistai komunistai. Dabartiniu supratimu, nusikalsta ne grupės, bet individai. Ir, kaltę reikia įrodyti. Kelių bendrybių nepakanka. O kaltę įrodyti galima tik tyrinėjant, būtent, darant tai, ką Rakutis skatina daryti. Kartais, tiesa, įvykį išsiaiškinę, suprasdami priežastis, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip, rasime lengvinančių aplinkybių. Bet kitais atvejais rasime sunkinančių.
Žinios, kurias tegali atskleisti istoriniai tyrinėjimai, svarbios silpninant pas mus dažnai pastebimą polinkį pasitenkinti rasimu dvelkiančiomis, miglotomis bendrybėmis: Holokaustas vyko, nes lietuviai blogi žmonės. Bendrybės patogios: smagu svaidytis moraliniais žaibais.
Privalome tyrinėti visą Holokaustą, būtent, organizuotą žydų naikinimą, žudymui telkiant žmones, skiriant resursus: tai Lietuvą okupavusių vokiečių politikos vaisius, kurį vykdant prisidėjo ir lietuvių. Kodėl ir kiek jų prisidėjo? Į klausimą atsakyti gali tik istorikai.
Rakutis siūlo tirti ir žydų kolaborantų vaidmenį. Be abejo, tokių buvo. Nežinome, kaip jie kolaboravo ir kiek jų buvo. Tikriausiai, atsirado ir sunkių nusikaltėlių. Klausimas išskirtinai sudėtingas: savo laiku jį narpliojo Izraelio teismai. Apžvalginis straipsnis apie Izraelio teismus būtų naudingas. Sutinku su Rakučiu, kad priežasčių suvokimas nėra tas pats kaip pateisinimas. Man žydų kolaborantų buvimas būtų sunkinanti aplinkybė: nusikaltimas versti žmones save gelbėti kitus žudant. Šiaip ar taip, kolaborantų buvimas nepateisintų nei okupantų politikos, nei lietuvių prisidėjimo. Net vaizduotėje nerandu aplinkybės, pateisinančios Vilniaus Ypatingojo būrio narius. Tačiau ir jų atveju galima ieškoti priežasčių, daugiau paaiškinančių negu miglota bendrybė, kad lietuviai blogi žmonės.
Neseniai Lietuvos žydų bendruomenės aplinkoje tvirtinta, kad lietuviai nusikalto ir todėl, kad nepadarė to, ką galėjo padaryti. Paliekama nepasakyta, ką buvo galima padaryti. Šį reikalą tyrinėjant, gali išryškėti žydų kolaborantų vaidmuo. Žydus gelbėti buvo pavojinga, ir dar pavojingiau, jeigu žydų tarpe radosi su naciais dirbančių informatorių.
Dabartinė padėtis nėra sveika, nepasitarnauja nei istorijai, nei visuomenei. Holokausto aktyvistai svaidosi kaltinimais, bendrybėmis. Bet kada istorikai atsako: gerai, tyrinėkime, aiškinkimės, kas ką padarė, kas kaltas ir kas nekaltas, taikykim įprastines teisines normas, jiems atsakoma: kaip baisu, koks Holokausto neigimas. Prie triukšmo prisideda ir besipuikuojančių, esą jie gina istoriją.
Nors nedora, baigsiu trumpa pastaba. Vis labiau man Rozauskas ryškėja ir kaip verslininkas, vergų prekybą besiverčiantis ir iš šio verslo patogiai gyvenantis. Vergų darbas sudarė svarią sovietų ekonomikos dalį. Vienas iš Rozausko ir į jį panašių uždavinių buvo sovietus aprūpinti pigia darbo jėga.
Trumpai apie autorių: Ignas Kęstutis Skrupskelis yra JAV Pietų Karolinos universiteto profesorius, VDU garbės daktaras, filosofas.