Iki referendumo liko 8 dienos: Kovos už žemę ir laisvę: lietuviškieji 1863-iųjų sukilimo tekstai

Birželio 29-ąją Lietuvos piliečiai kviečiami išsakyti savo požiūrį į laisvę ir žemę.

Nuotraukos autorius – Uwe Schmid (flicr.com).

Verta prisiminti. Kovos už žemę ir laisvę: lietuviškieji 1863-iųjų sukilimo tekstai

Pilietinis Tiesos.lt portalas, minėdamas 150-ąsias lietuvių, žemaičių, lenkų ir gudų sukilimo prieš Rusijos imperiją metines, pateikia skaitytojams, o ypatingai mokytojams, studentams, gimnazistams, pamirštų, kadaise profesoriaus Augustino Janulaičio surinktų ir išleistų lietuviškų 1863 metų sukilimo tekstų – dainų ir atsišaukimų – pluoštelį.

Tekstai publikuoti: Augustinas Janulaitis, „Spausdintieji ir nespausdintieji 1863–64 m. sukilimo raštai“, in: Karo archyvas. T. 1., p. 207–232. Kaunas, 1925.

Publikaciją parengė Laura Molytė.

A. Grotgeris. 1863 m sukilimas

Tai savaip perdirbta „Jeszcze Polska nie zginęła“. Atsirado ji lietuvių kalba daug anksčiau, negu įvyko 1861–1863 m. sukilimas, gali būti sudėta per 1831 m. sukilimą, laukiant lenkų ateinant. Buvo spausdinta M. Biržiškos knygoje „Istorijos Dainose“ su variantais.

A. Janulaitis rado dar vieną tekstą Vilniaus Muravjovo muziejuje Akelaičio byloje (1861 m. 16 Nr. 105 l.). Žandarai, gaudydami Akelaičio atsišaukimą, 1861 m. rugpjūčio 11 d. padarė kratą pas Antaną Montvilą Paragaudžiuose ir rado tą giesmę. Jis paaiškino, jog šitas „lietuvių himnas“ gali būti rašytas Sakelio ranka, nurašytas esant jam Kražių gimnazijoje.

Šią dainą A. Janulaičiui padainavo Marijona Simonaityčia iš Tamošiūnų, Meškuičių parapijos 1899 m. gegužės 9 d.

1863 m. sukilimo mūšis.

Giesmė, pavadinta „lietuvių himnu“, užrašyta Butkevičiaus. A. Janulaitis rado šią giesmę jo politikos byloje 1903 m.

M.E.Andriolis. Liudvikas Narbutas

Susimiłk ant musu Wieszpatie. Brolej Žiamajtej tas parkapotas križius ira pawejksłu parsekioima nuog maskolu musu wieros musu Bažniczes Sw. ir musu brolu ira cze iszstatitas kad atmintumet jog szia diena paznoczita nuog bažniczes sw. ant małdos už kientanczius brolus kalinicziose už musu wiera ir tikra teisibe – tejpogi kad mestumet wisokius błogus senus papratimus, giwentumet zgadoj ir wienibej, turetumet wiera nodieje ir mejle, o už tikra pagał žodžiu Wieszpaties Diewa neužiłca ant junsu žiames iszwiste karaliste Diewa ir Jo tejsibe.

O taj križius sukapotas Maskolajs Warszawoj 1861 metusi 8 balandi. Tada užmusza be skajtlaus žmoniu, wiena kuniga ir nuplesze bažniczes. Delto szaukieties prie Diewa kad iszgielbetu nu maskolu nepretelu wierus musu.

Atsišaukimai rašyti ranka spausdintomis raidėmis, jų viduryje – sulaužytas kryžius; išspausdinti faksimile su tikromis spalvomis knygoje, išleistoje Milovidovo: „Архивные Материалы“ Муравьевскаго Музея, 1903, t. VI d. I p. 43, 128.

Pirmasis atsišaukimas buvo išklijuotas Pakapėje ir Šiauliuose 1862 m. balandžio 8 d., antrasis – Šaukėnuose 1862 m. kovo 19 d.

Teguł bus pagarbintas Jezus Kristus! Swejki gywi, mieli mano broliai Lietuwininkaj. Swejki gywi jus Seneliai ir Senutes, jus Berneliaj ir Mergeles, wisi o wisi wajkeliaj tos musu gražios Lietuweles!

Asz Wylniaus Senelis swejkinu jus wisus lejsdamas szitą gromatą. Perskajtykite ją ir sujimkite ja in gałwą.

Ilgus metus buwau wajske. Prancuzmety wajawojau su Prusokajs ir Maskoliajs, o Krakusmetij teip-jau namie nesedejau.

Dabar pasenęs, dirbtie negaledamas, ubagauju.

Szymet, po Nauju Metu, pažadejau keliautie in Czenstakawą, apłankytie Stebuklingą Panelę Szwencziausią, musu Karalienę.

Ir iszejau peszczias pajemęs ewangeliczką. Ir ejdamas per swietą, o skajtydamas žmoniems Ewangeliją, nuwejau in Warszawą.

Czia tuojaus atsiminiau sau Grakawą, kur Krakusmetyi muszemesi su Maskoliajs.

Net gałwa pasisziausze, paminejus tą dieną. Kiek ten wajsko dingo už musu Wierą ir Tiewiszkę miełą! Daugelis kraujo patekejo!

Warszawe wajkszcziodamas po szwentas bažnyczias, sutikau daug pažinstamu seneliu, su kuriajs drauge słužijau wajske.

Ir wisi susznekejome praszytie kunigu Warszawo, kad atgiedotu egzekwijas už duszeles musu sebru, užmusztu po Grakawu.

Kuningeliai, Diewe duok jiems swejkatą, prižadejo mums seneliams dowanaj atgiedotie tas egzekwijas.

Ir Panedelije, ant rytojaus po szwentam Motiejuj daugumas swieto susirinko in bažnyczią.

Wisi mełsdamiesi, szirdingai meldesi, ba tejp priguli melsties už tu duszeles, kurie numire už sawo Wierą ir Tewiszkę.

Gražiaj pasimeldem bažnyczioj, wisi iszejome ant ulyczios su procesija. Sztaj rajti Maskoliaj zowada iszszoko ir eme najkytie susirinkusi swietą. Mat Maskoliams nepatiko ta małda už tuos, kurie su jajs wajawojo, gindami sawo wiera ir Tewiszkę. Taigi arkliajs mindžiojo ir bizunajs kapojo žmones.

Utarninke, wisi raudodami, apsiwiłko juodajs rubajs.

O dusaudami werke ir bałsu szauke: Diewe! Diewuleli! Už ka-gi mus tejp sunkiaj koroji! Argi jau tos gadynes sulaukeme, kad mums ir melstiesi newałna!

O tuo tarpu ponaj iš wisur susirinken kuopoj sznekejo, kajp gaspadoriams ir wargdieniams kiemioniams geraj padarytie ir jums warguose padetie. Ir sutare, kad gaspadoriaj galetu iszpirktie lauką ir namus ant łocnasties, ir tejp pamaži stotiesi lygiais szlektoms.

Seredoj susirinko swietelis Karmalitu Bažnyczioj ir łabai meldiesi, o pasimelden norejo padekawotie ponams už tai, kad jie susznekejo geraj padarytie.

Ir ejnant tam swieteliui pas ponus, užpuole ant jo Maskoliaj.

O tuo metu, isz bažnyczios, pro kure ejo, iszlydejo numireli. Kuningaj nesze kryžiu, abrozus ir karunas.

Maskoliaj priszoke prie tu kunigeliu, sułauže kryžiu, sukapojo abrozus, o kazokaj ir czerkisaj injojen in bažnyczią, tejp bajsiaj sumusze wieną kunigą, kad badaj jau numire tas dwasiszkas tewelis.

Ponaj apej taj dasižinojen, – ba jiems tuojaus papasakojo wienas isz ju, kuri tejpjaugi Maskoliaj sumusze, tekini bego pasižiuretie kas te darosi ir pasigajletie muszto, arkliais mindžioto ir paniekinto swietelio.

O Maskoliaj kaip eme szaudytie, taj ir ant dajkto penkis wyrus padejo, o daugumą ronijo.

Tejp nekaltaj kraujas patekejo ant Warszawo ulycziu.

Ir nustojo Maskoliaj szauden, o žmonys pajemen penkis kunus penkiu muczelninku iszkele dideles szermenis.

Ant tu szermenu susirinko szimtas tukstancziu žmoniu Katalikaj, Prusaj ir Žydaj drauge lydejo tuos penkis kunus penkiu muczelninku, kuriu duszios nuwejo pas Poną Diewą apsakytie musu wargą.

Ir int wjeną duobę nulejdo tuos penkis kunus su penkiemis erszkečių karunomis.

Ir meldesi swietelis, praszydamas Diewo, kad ant Lanku ir Lietuwiu susimyletu.

Paskuj ponaj suwejen kuopon surasze gromatą pas Maskolijos ciesorių, kad padarytu nekaltiems teisybę ir sugražytu musu Tewiszkę.

Kunigaj, Ponaj, Mieszczionys, wargdieniaj, Prusaj ir Žydaj, gywenantieji Lankuose, mokantieji raszytie, pasirasze ant tos gromatos.

Ir asz senelis tejpogi pasirasziau.

Ir jus, mieli broliaj, kurie mokate raszytie, pasiraszykite ant tos gromatos, praszydami, kad mums cars sugražytu musu Tewiszkę.

O neužmirszkite pasimelsti už duszeles tu penkiu muczelninku.

Bukite swejki mieli mano broliaj ir sesereles!

Tegul Diewas Tewas ir Sunus ir Dwase Szwenta asti su Jumis per amžinus amžius. Amen.

Wylniaus Senelis.

Raszyta Warszawe,
dienoj’ Szwento Kazimieriaus,
Lietuwos Kuningajkszczio,
Lenku Karalajczio.

M. Akelaičio rašytas atsišaukimas, nusiųstas spausdinti, bet neišspausdintas.

Tai įvyko tokiu būdu. Rusų valdžia turėjo Klaipėdoje savo agentų, kurie jai tarnavo. Yra žinoma apie žandarų vachmistrą Albrechtą, kuris gaudė viską, kas galėjo rūpėti rusų valdžiai, ieškojo raštų ir ginklų, kurie slapta galėjo eiti per sieną, kartais surasdavo ir nesvarbių dalykų, pavyzdžiui, jis pristatė rankraštį „sprawa Polski w parlamencie angielskim“, bet rusų vyriausybei pasirodė, jog jis nėra didelės svarbos, nes jau buvo išspausdintas ir galima nusipirkti. Aptiktus daiktus Albrechtas atiduodavo rusų konsului Trentovijui, o šis – rusų komisarui Kochui.

Albrechtas susekė ir svarbių dalykų. 1861 m. pavasarį pas Klaipėdos spaustuvininką Horchą atvyko iš šios Lietuvos dalies du nepažįstami jaunuoliai ir prašė išspausdinti atsišaukimą 10 000 egzempliorių; sulygo už 55 sid. rublius. Pavardės nesisakė. Bet kadangi užsisakinėjo ir savo vizitines korteles, ir daiktų pirko, tai sužinojo, kas jie buvo – buvo tai Bronislovas Bucevičius ir Antanas Montvila. Spaustuvininkas tuoj davė žinią Albrechtui. Originalą pristatė rusų valdžiai, davė nurodymų, kas jie galėjo būti; rusų valdžia suėmė, nugabeno prie sienos į Gargždus, parodė vokiečiams. Horchas žandarų akivaizdoje grąžino rankraščius. Prasidėjo tyrimas. Jie prisipažino.

Bucevičius, Kijevo universiteto studentas, papasakojo, kaip jis į tą įvykį pateko. Kovo 14–15 d. buvęs Vilniuje, apsilankęs pas Akelaitį. Šis rašė atsišaukimą, perskaitė jam ir paprašė, kad išspausdintų Prūsuose, nes gyvenąs arti Prūsų sienos. Akelaitis nuvyko į Kauną, paskui jį nuvažiavo ir Bucevičius; Akelaitis, matyt, pasitarė, kur reikia, paskui įteikė rankraštį Bucevičiui, kuris vyko namo į Judrėnų dvarą, pakeliui sustojo pas Antaną Montvilą Paragaudžiuose. Susitarė drauge važiuoti į Prūsus. Nuvažiavę atidavė rankraštį spaustuvininkui Horchui, o šis išdavė juos rusų žandarams.

Bucevičius išsėdėjo kalėjime 4 mėnesius, Montvila taip pat keletą mėnesių. Nubausti abudu, sulyginamai, nesunkiai, nes atsišaukimas neišspausdintas, ir jie prisipažino. Šioje byloje ir pridėtas atsišaukimo originalas. (M. M. 1861 m. 16 Nr., 2 dalis, 5–18 l.).

Žemaičių sukilėlis

Paskutiniuose czesuuose Maskolej per szpiegus ir kitokius padabnus jiems netikielus sumislijo tejp jus apglumitie ir apjeszkotie, kad nežinotumete kur yra tejsybe ir kur jumis geraj žiczija: ar pats Maskolus argi Lenku Randas? Ale nereik dideles iszminties, kad suprast kitruma ir netejsybe Maskolaus; ba Maskolus jus apgawineja ir apjeszkoja ir meluoja, pasakidamas, jog taj jisaj pats o ne Lenku Randas dowanojo žiamia žmonems; o Maskolus gwoltu plesze mokestij už dowanota žiamia, ir kas nemoketu, ta wadina metežniku ir waro Sibirion. Maskolius prakejktas konewejkia jus kotawoja ir musza, liepia łajkytie wartas po kiemus ir uliczes, katros diena ir nakti pilniawotu, kad koksaj geras katalikas niepabegtu ir niepasisleptu nuog tu prakejktu razbajniku. Ta rudine Moskiauwska nori, kad jus butumete łatrajs ir judoszejs ir zdrajcomis savo giminiu, liepia gauditie ir iszdawinetie sawo brolius Palokus, Žemaiczius ir Lietuwnikus, apginejus Wieros jusu, jusu kunigus Tewus Dwasiszkus. Brudas Maskolus ir nuog Szwento Tewo prakejktas, ima ir be niekur nieko pakaria suszaudo musu kunigus, o kitus apkaustytus geležiniajs pancziajs waro Siberion, todel, kad nebutu kam nej waiku apkriksztitie, nej numirusiu pałajdotie kriszczioniškaj. Diewe miełas, nebuwo tejp nog pradžios swieto! Mindžios kojom kazokaj Szwencziausius Sakramentus, najkina wieru iki paskutiniam. Maskolus, kajp szetonas iszpaselu tijko musu dusziu atsiusdamas iš Maskolijos sawo barzdotus popus ant wietos užmuczitu arbu iszwesztu kunigu musu, ir panewala mažus wajkelius werczia ing maskoliszka wiera. Minskoj, Mogilewskoj Gardino Gubernijose, ir pas mus jau pradeda gwołtu daryti, ba nepazwalija kitajp kałbetie, kajp Maskoliszkaj, daro išwadas visur ir ten sodyna sawo popus ir popadziukus, idant wajkelus musu wieros Katalikiszkos perwerstj gwołtu ing sawo Maskoliszka wiera. Toki taj pagonai Maskolej ir toki ju darbaj pagoniszki. Jezusas Ponas nieko gwołtu newerte ing wieru, kajp dabar daro Maskolej. – Dełtogi žmonis wisi, kurie tikite ing Diewa ir turyte norynts łaszeli mejłes artymo, newierykite, Maskolu prižadejimams: anie szendie viska žada padarytie, o ant ritojaus kare, szaudo rabawoja, degina uliczes ir waro spakajnus giwentojus su mažajs wajkialejs apkaustitus Siberion. – Iki szem czesu iszkore ir suszaude Ponu, kunigu slektu ir žmoniu prastu du szymtu penkesdeszimts su virszum. – Tejpogi Siberion iszware septinesdeszimts tukstancziu, terpu tu daug łabaj prastu žmoniu su mažajs wajkelejs, kuriu bewejk puse iszmire kielionej per dideli szalti. – Muczije ciesorius szituos vajkielus, kajpo Herodas, raszineja Miestose, Miestieliosie ir kaimuose zmones; bijos kad lenkaj nebutu, ala dorma caro storawone, bus Lenkaj ir gana.

Nietrotikim nodiejos norynt dabar Maskolej iszrodo drutajs ir mocnais. Tikiekim wisu širdžiu, jog wisagalis Diewas, per priczinia Karalienes musu, Panieles szwenczausios nedałejs, idant tie szetonaj Maskolej iłgai pas mus ponewotu Eikime tiktaj visi iszwieno wajawoti už wisus ir už sawo walnasti, o Diewas pablagosłowis per priczinia Marijos Pannos musu procej. Diewe padek apgintie musu wiera ir apgaletie Maskoliu.

Wilniuj 10 diena menesio Luto 1864 m.

Antspaudo viduryje: m. Wilno
aplinkui: Rząd Narodowy.
Drukarnia Wydziału Litwy.

Atsišaukimas, A. Janulaičio gautas iš M. Brenšteino.

Laikraščio „Žinia apie Lenkų waina su Maskolejs“ nuotrauka, A. Janulaičio gauta per K. Kairiūkštytę iš Levako, Lenkų bibliotekos vedėjo Rappersvilyje. Šį laikraštį išleido M. Akelaitis – Cziuoderiszkių Mikalojus.