Šiandien sukanka 23 metai, kai baigėsi kelias dienas trukęs pučas – galutinio Sovietų imperijos pabaigos pradžia, priešpaskutinis jos akordas. Deja, ir Rusijoje, ir Lietuvoje ši grimasa pareikalavo žmonių gyvybių. Tikėkimės, kad pergalinga Ukrainos kova už savo nepriklausomybę palaidos ir šios imperijos atkūrimo viltis.
Ilja Klišinas | besttoday.ru | 2014 m. rugpjūtis.
Ten, kur Maskvoje susikerta Sadovojos žiedo ir Naujojo Arbato gatvės, stovi nedidelis paminklas: pilkai balkšvos spalvos, savo forma primenantis „T“ raidę. Ne visi apie šį paminklą žino, ir tai nenuostabu: estakada ten daro posūkį, pėsčiųjų perėjimo nėra, todėl patekti į šią vietą įmanoma tik nepaisant kelių eismo taisyklių.
Jei žvelgsime URM pastato kryptimi, kairėje pamatysime raudonais dažais parašytą užrašą: „Postas numeris vienas“. Greta ant stiebo plevėsuoja trispalvė. O ant paminklo parašyta: „Rusijos demokratijos gynėjams“. Ir vardai: Vladimiras Usovas, Dmitrijus Komaris, Ilja Kričevskis. Šie trys žmonės rugpjūčio 21 dienos naktį gynė Baltuosius rūmus – bandė sustabdyti tuneliu judančią Tamanės divizijos šarvuočių koloną.
Tunelio važiuojamąją dalį blokavo trys troleibusų korpusai. Į šarvuotas mašinas žmonės svaidė akmenis ir degaus skysčio butelius. Bandydamas ant šarvuočio lango plyšio užmesti brezento apsiaustą, D.Komaris pateko po ratais. V.Usovas ir I.Kričevskis žuvo nuo atsitiktinių kulkų.
Dieną prieš jų mirtį Leningrado merijos išorės ryšių komiteto pirmininkas Vladimiras Putinas pasitraukė iš veikiančio KGB rezervo. Tiesa, SSKP nariu jis liko iki pat jos uždraudimo momento. Nors anuomet jis ir pritarė demokratinėms jėgoms (kurios, kaip teigia SSSR „Gosznak“ išleistas pašto ženklas, – nugalėjo), Vladimiras Putinas, matyt, nelabai mėgsta prisiminti aną rugpjūtį.
Greičiausiai, precedentas pernelyg pavojingas. Liaudies teisė sukilti. Tarsi Maidanas – jo pirmtako valdžios legitimumo, o iš tikrųjų – ir jo paties valdžios šaltinis. Taip, nemalonu. Tačiau negalima ir juodinti. Juk anuomet jis buvo Sobčako komandos dalyvis.
Trispalvės, viltys, laisvės svaigulys. Štai kodėl šiandien to rugpjūčio tarsi ir nėra. Apie jį vengiama kalbėti, kaip kad nepažįstamų žmonių akivaizdoje stengiamasi neužsiminti apie šeimos tragediją. Tyli federaliniai kanalai, neišleidžiamos knygos. Nėra jokių Baltųjų rūmų gynėjų veteranų. Niekas jiems nedovanoja gėlių. Ir kiekvienais metais jie neapsilanko mokyklose. Nieko nėra.
Kaip tik todėl rugpjūčio 21 dieną aš jau ne vienerius metus ateinu prie šio paminklo. Į Sadovojos žiedo ir Naujojo Arbato sankirtą. Nepaisydamas gatvės eismo taisyklių perbėgu estakados posūkį. Ir padedu tris baltas rožes. Vieną – Vladimirui Usovui. Vieną – Dmitrijui Komariui. Ir vieną – Iljai Kričevskiui. Niekieno neraginu ką nors daryti. Tačiau man bus džiugu, jeigu prie manęs prisijungsite.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas