1944 m. rugsėjo 12 d., Panevėžys – 2019 m. gruodžio 18 d., Vilnius
Eidamas 76-uosius metus mirė vienas iškiliausių Lietuvos mąstytojų Arvydas Šliogeris – autentiško mąstymo ir kalbėjimo filosofas, aistringai siekęs pažinti būties pilnatvę ir ja užkrėsti Kitą.
Atsisveikinti su velioniu bus galima Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje ketvirtadienį, gruodžio 19 d., nuo 13 iki 20 val., ir penktadienį, gruodžio 20 d., nuo 10 val.
Šv. Mišios aukojamos penktadienį, gruodžio 20 d., 10 val.
Urna išnešama penktadienį 13.00 val. Laidojama Antakalnio kapinėse.
Profesoriaus artimieji prašo lankytojų rinktis baltas gėles vietoj tradicinių vainikų.
Nuotraukos autorė – Zita Šliogerienė.
Tegul stojusią tylą užpildo paties Arvydo Šliogerio mintys:
Save aš atrandu tik atrasdamas pasaulį, o kadangi pasaulis yra visa tai, kas nesu aš, šią mintį galima nusakyti taip: Save randu tik surasdamas Kitą. /…/ Surastame pasaulyje Tavo kelius ir klystkelius labiausiai lems tie dalykai, kurie Tau priešinsis ir niekad lengvai nesiduos užvaldomi ir pasisavinami. Ir viso to sunkumo giliausia priežastis – atkaklus Kito priešinimasis, kurio nepasmerksi, nes Kitas irgi nori būti Savimi. Ir štai, nuolat grumdamasis su besipriešinančiu Kitu, Tu nueisi vienu iš dviejų keliu.
Pirmasis kelias veda ten, kur viešpatauja vadinamasis egoizmas. Kas tai yra? Visų pirma tai uždarumas Kitam. /…/ Egoisto kelias veda į gaižią vienatvę ir dykumą be oazių. Galų gale jis atsiduria tuštumoje ir miršta dar iki tikrosios mirties. /…/ Egoistas praranda pasaulį, o kartu su juo – ir Save. Didžiausia jo bėda – nesugebėjimas atsiverti Kitam, t.y. nesugebėjimas mylėti. Taip, siekdamas dangaus, egoistas atsiduria pragare, nes, jei tikėsime rusų rašytojo F. Dostojevskio žodžiais: pragaras – kai nebegali mylėti.
Bet yra ir kitas kelias, kurį galima pavadinti Savęs apribojimu ir atvirumu Kitam. Jokiu būdu neneigdamas Savęs, Tu gali susitikti su Kitu taip, kad Tavo pasaulyje būtų pakankamai vietos Tau pačiam, ir Kitam. /…/ Tu žinosi, kad Tavo pasaulyje egzistuoja blogis ir kad jam būtina priešintis, bet priešinsies taip, kad pats liktum gėrio ir gerumo pusėje ir savimi nepadidintum to blogio, kuris ateina iš Kito. Blogis bus ta riba, prie kurios Tu sustosi, bet, nebūdamas pasyvus, stengsies paversti jį gėriu. Eidamas atverties Kitam keliu, privalėsi tapti reginčiu, protingu, patyrusiu ir išmintingu žmogumi. Visų pirma Tau teks paprasčiausiai praregėti, išvysti Kitą kaip Kitą, Tau reikės gyventi atsimerkus, būti atsargiam ir akylam, kad netaptum tokiu, apie kurį Kristus pasakė: žiūrėsi, bet nematysi, klausysies, bet negirdėsi. Tau reikės pasiekti paprastą, bet sunkią išmintį: juo daugiau duodi Kitam, juo daugiau gauni pats. Dalelę Savęs atiduodamas Kitam, Tu nieko neprarandi, nes tampi kūrėju. Kurdamas Kitą, kuri Savo pasaulį, o kurdamas Savo pasaulį, didini Savo sielos turtus, nes juo turtingesnis Tavo sukurtas pasaulis, juo turtingesnis Tu – kaip kūrėjas ir Savo kūrinio globotojas. Taip išeinama į kūrimo kelią arba į kuriantį buvimą su Kitu. Ir tik tada pasiekiamas aukščiausias buvimas, kokį tegali pasiekti žmogus. Toks buvimas vadinamas labai paprastai: meilė. Dalį Savęs atiduodamas Kitam, tu sukursi tokį pasaulį, kuris taps Tavo meilės lauku. Žinoma, čia kalbama ne tik apie meilę vyrui ar moteriai, ne tik apie meilę artimiesiems, bet apie dosnią meilę viskam, ką tik sutiksi Savo meilės lauke; galų gale – apie meilę pasauliui ir meilę gyvenimui. Sunki yra toji meilė, reikalaujanti daug atkaklumo, taurumo, ištvermės ir ištikimybės, tačiau nieko nepadarysi – visa, kas tikra, visa, kas žmogaus gyvenimą daro prasmingą, kyla iš didžio sunkumo ir iš sunkios meilės, kuri, pasak apaštalo Pauliaus, daug duoda ir mažai reikalauja, daug kuria ir mažai griauna, daug atleidžia ir mažai piktinasi. Ir kaip tik meilė yra toji vieta, kur Tu iš tikrųjų susitinki su Kitu. Žinoma, su Kitu susitinkama ne vien meilėje, tačiau visi kiti susitikimai bus tik įžanga į mylintį atvirumą Kitam. Be to skaidriausio atvirumo žmogaus gyvenimas yra tuščias ir bergždžias. Ir jei Tau pavyks sukurti savo pasaulį kaip meilės lauką, tada prasmingi bus Tavo darbai, ilgi ir gražūs bus Tavo keliai, turtingas bus Tavo buvimas, ir viskas bus Tau didžiausia dovana. Viskas: nuo smėlio grūdelio iki žvaigždės, nuo laukų ramunės iki Dievo.
Šaltinis: Arvydas Šliogeris. „Gairės“. Kaunas: Šviesa. 1993, 7–12.
Nuotraukos autorius – Regimantas Tamošaitis.
Primename ir kitas a.a. Arvydo Šliogerio publikacijas Tiesos.lt portale:
Arvydas Šliogeris: Aš žado netekau – teisiami Genzelis ir Ozolas
Arvydas Šliogeris. Iš ano kranto
Filosofas Arvydas Šliogeris. Apie kriminalinio pasaulio principus Lietuvos politikoje
Arvydas Šliogeris. Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos likimas
Arvydas Šliogeris. Tauta, neturinti elito, – tauta be ateities
Arvydas Šliogeris: Neviltis. Tokia Lietuvos būsena
Arvydas Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija
Arvydas Šliogeris. Videokratija – privalomojo optimizmo ideologija
„Ir jeigu dabar, artėjant gyvenimo saulėlydžiui, man reikėtų rinktis, rinktis esmingai, rinktis taip, kad nuo to pasirinkimo priklausytų gyvybė ar mirtis, aš pasirinkčiau ne Aristotelio „Kategorijas“, o savo senelio skiedryną Alksniupiuose ir kulbę, ant kurios vaikystėje kapodavau žabus.”
[Iš Arvydo Šliogerio kalbos, pasakytos įteikiant jam 1992 metų Nacionalinę kultūros ir meno premiją.]
Ir dar: „Parašęs penkiolika knygų, galiu pasakyti, kad jos visos yra apie Alksniupius – mano vaikystės kaimą.” – Arvydas Šliogeris.
R.I.P. Arvydai Šliogeri.
aTa. Ilsekis ramybej
AtA Arvydai, Tiesos žmogau.
Nežinau kas ir kada Tave pakeis, kas po Tavęs neš tą Tiesos sakymo naštą.
Buvai ir išlikai neparsidavęs, Tikras.
Dabar tokie jau nebegimsta.
Sudiev, ilsėkis Ramybėje.
Bekalbė tikrovė, ar anapus kalbos rymantys daiktai pažįstami per patyrimą. Pasauliui atsiveriama egzistenciškai, per penkias pamatines žmogaus jusles – regą, klausą, lytą, skonį, uoslę, bei šių juslių sintezę, t. y. bendrąją juslę (sensus communis). Kaip bebūtų, visada vyrauja kokia nors pamatinė juslė, nes bendroji juslė galiausiai teatveria jokybę. Filosofo pamatinė orientacinė, arba karališka juslė yra rega, nes ji individualizuoja esinius, geriausiai apibrėžia jų ribas, leidžia pamatyti kuo jie skiriasi vieni nuo kitų, tuo pačiu pažinti jų individualiasias savybes. Deja, mūsų laikais vyrauja taktilinė bei skonio juslės, todėl šios civilizacijos pamtinės orientacijos tapo pornografija ir kulinarija. ******************************************************************** Arvydo atveju grįžtama prie pačių daiktų, bet netampama mokyklos ortodoksu, nepretenduojama į visažinystę. Filosofas nėra žynys, guru ar mahatma, visada išlieka sokratiškoji “nežinojimo prezumpcija”… Skaityti daugiau »
AtA Šliogeris įprastai ir pagrįstai priskiriamas prie ištikimiausių Antikos išminties adeptų. Tik dar mano įspūdžiu jis tuo pat metu buvo lyg ir paskutinysis romantizmo mohikanas. Romantizmo kur ne gitaromis po kalnus, kaip kartais jis suvokiamas, o to, kur griuvėsių muzika, mirties angelo apžavai, stiprus herojus dievų žūties ar lemties akivaizdoje ir pan. Ir šis šliogeriškas romantizmas buvo itin savitas- gali susidaryti klaidinantis įspūdis apie jo rezignaciją ir duoklę niūraus nyksmo neišvengiamybei. Tačiau tai bus klaidingas įspūdis- jis įsigudrindavo kone apokaliptiniuose vaizdiniuose palikti šviesos ir vilties langelį..Tai buvo itin ryškus įtaigus ir paveikus mąstytojas. AtA.
„Esu žmogus, neapkenčiantis rašymo proceso, bet apie šią patirtį vis tiek nusprendžiau papasakoti. Man rašomasis stalas – kankinimo staklės. Visada rašydavau prisiversdamas. Nežiūrint to, parašiau penkiolika knygų… Galiu pakartoti, kad visų tų knygų pamatinis orientyras – mano vaikystės ir jaunystės kaimai: Alksniupiai, Valiliškiai, Žiūrai, Puvočiai, Kašėtos ir dar keletas.“
„Be abejo, Arvydas Šliogeris – pats originaliausias ir iškiliausias Lietuvos filosofas. Ir tai sakydamas, omeny turiu ne tik dabartinius filosofus, bet ir tuos, kurie mūsų šalyje yra kūrę anksčiau. Šis filosofas turi labai aiškiai suformuotą pasaulio stebėsenos tipą, kuris A.Šliogerį verčia vadinti kažkuo daugiau nei filosofu. Jis pats save dažnai įvardija kaip matytoją, kaip regėtoją. Filosofas paprastai dirba kalbos stichijoje, išminties ieško ne tik išorinėje tikrovėje, daiktuose, bet ir pačioje kalboje, sąvokose. A.Šliogerio filosofavimo ar matymo būdą reikėtų apibūdinti taip – pasaulį jis regi kaip paslaptį, tačiau jam nebūdingas primityvus ar sentimentalus misticizmas, vergavimas kalbai ir sąvokoms. Šio filosofo pasaulio matymo būdas išskirtinis tuo, kad į pasaulį jis žiūri „po kalbos“. Kalbą galime suvokti kaip kopėčias, kurios yra numetamos, kai… Skaityti daugiau »
A.Šliogeris pirma poetas.