1943 m. vasario 16 d. – 2014 m. spalio 11 d.
Spalio 11-ąją, eidama 72-uosius, mirė novelistė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Nacionalinės premijos laureatė Bitė Vilimaitė.
Trumpos novelės meistrė Bitė Vilimaitė gimė 1943 m. Lazdijuose, 1960–1964 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, kurį laiko dirbo žurnaliste.
Rašyti pradėjusi dar mokykloje, debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“. Vėliau išleido dar keletą novelių rinkinių: „Baltos dėmės (1969), ,,Lėlių pamoka“ (1972), „Obelų sunki našta“ (1975), „Pirmūnų šventė“ (1977), „Vasaros paveikslėlis“ (1981), „Tėvo vardas“ (1987), „Čiuožyklos muzika“ (1992), apysakas „Rojaus obuoliukai“ (1981) ir „Mergaitės romanas“ (2004). 1975 m. rašytoja apdovanota Žemaitės premija, o 1997 m. už knygą „Užpustytas traukinys“ (1996) gavo G. Petkevičaitės-Bitės premiją.
Bitės Vilimaitės novelės stebina savo subtilumu ir lakoniškumu. Žmogaus gyvenimą, jo trapumą ji perteikia per vieną kitą detalę, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą monologą ar dialogą – čia nėra nereikalingo žodžio, pats žodis talpus, tai, kas svarbiausia, paprastai nutylima, paliekama potekstėje. Pats pasakojimas ir glaustas, ir fragmentiškas, asociatyvus, vengiama perdėto dramatizmo – nors kalbama apie skaudžius dalykus, tonas išlieka santūrus, ramus. Tiesa, vėlesnėje kūryboje pasakotojos tonacijos keičiasi: kartais jos tampa atsainios, kartais – kandžiai ironiškos, nevengiama grotesko, net juodo humoro.
Bitės Vilimaitės kūryba, ypač sovietmečiu, išsiskyrė savo temų kasdieniškumu, net buitiškumu – šeima, vienatvė, nemeilė, vaikystės žaizdos, rodomos it natūrali gyvenimo tėkmė. Žinant to laikmečio literatūrai keliamus reikalavimus, toks temų „nereikšmingumas“ buvo tikras iššūkis. Gal dėl to, o gal ir dėl savo „kieto, uždaro būdo“, pasak Vandos Juknaitės, rašytoja laikėsi tarsi nuošalėje, o ir jos kūryba ilgą laiką buvo pristatoma it literatūrinio proceso paraštės.
2002 m. išleista Bitės Vilimaitės novelių rinktinė „Papartynų saulė“ [skaityti ČIA] susilaukė pripažinimo – už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę, 2003 m. rašytojai buvo skirta Nacionalinės kultūros ir meno premija.
Pagerbdami šviesų rašytojos Bitės Vilimaitės atminimą siūlome jos novelę „Ta mergaitė“, už kurią 2008 metais rašytoja tapo septintąja Antano Vaičiulaičio premijos – „mūsų novelės nobelio“, rašytojo Vytauto Martinkaus žodžiais, – laureate.
Ta mergaitė
„Metai“ | 2008 m. Nr. 3
Jų namas kažkada buvo gražiausias kaime. Tada dar gyvas senelis, garsus bitininkas, ir sukūrė visą aplinką, prižiūrėjo ir taisė tvoras, genėjo obelis, remontavo ūkinius pastatus. Geriantis sūnus buvo prastas pagalbininkas. O dar kai įjunko gerti ir jo žmona, senelis atsidalijo nuo jaunųjų. Įtaisė tvirtus užraktus savoj pusėj, netgi kiemą padalijo per pusę aukšta vieline tvora. Ten bėgiojo anūkai. Senelis nesidomėjo jais, turbūt nežinojo, kiek jų iš viso yra ir kokie jų vardai. Giliai nusivylęs sūnumi, jis užtrenkė savo širdį kaip šulinio dangtį. Jo iškastas šulinys buvo nepaprastai gilus ir saulėtą dieną jo dugne pasimatydavo žvaigždės.
Sūnaus pusėj, priemenėj, visada stovėjo statinė su broga, iš kurios rytais anūkai pasisemdavo puodeliais tiršto, saldaus gėrimo. Senelis, kopinėdamas bites, vis dėlto matydavo, kaip griuvinėja ir strapalioja kieme apkvaišę vaikai. Kartais, kai seneliui tekdavo išvykti su reikalais į miestą, anūkai, – tie, vyresni, vedini mažaisiais, prasibraudavo į senelio pusę. Visos durys būdavo užrakintos, tačiau vienas kuris įlįsdavo pro stogo langelį ir tada be gailesčio sudarkydavo palėpėje sukabintus korius, ieškodamas bičių duonos – vaikai buvo amžinai alkani. Tik viena vyresnė mergaitė nedalyvaudavo tuose išpuoliuose. Ji stovėdavo nuošaly, niekada neperžengdama vielinės tvoros ribos, dairydavosi, tarsi lauktų išsigelbėjimo, jos mažutės šnervės būdavo išsipūtusios – užuosdavo, kokias eibes krečia broliai. Ji norėdavo prieiti prie senelio, pasikalbėti, tačiau mergaitė buvo taip panaši į savo motiną, pražudžiusią jo sūnų, kad senelio žvilgsnis praslysdavo pro ją – taip negailestingai, kaip dalgis kerta per širdažoles.
Tačiau atėjo diena, kai senelis nepasirodė savo kieme. Iš jo pusės padvelkė šaltis. Nors iš jo kamino dar rūko dūmai, tas šaltis buvo stipresnis negu lauke. Kas žino, gal senelio žmona, susirūpinusi, kad niekas neskuba padėti jos žmogui, tą valandą atėjo iš Anapus ir pažadino miegantį sūnų, – vėliau tas vyrukas amžinai ištinusiu veidu pasakojo, kad jį kažkas per miegus kumštelėjo į šoną kartą kitą ir vis skaudžiau, jis iš pykčio net surikęs. Pašoko, išpiltas šalto prakaito, atsisėdo, tada prikėlė ir Halią. Abiem tapo aišku – kažkas tėvui atsitiko. Po kurio laiko jie jau šeimininkavo senelio pusėje. Halia, iš kažkur ištraukusi, apsirišo didelę juodą skarą, o sūnus pirmiausia nugriovė tą vielinę tvorą, tuo parodydamas žmonėms, galbūt labiausiai – sau, kad ne dėl jo kaltės buvo atskirtas nuo tėvo. Dabar su tėvu viskas buvo bendra.
Na, žinoma, senąjį dar reikia palaidoti. Sugužėjo daugybė žmonių. Atsirado moteris, pasisiūliusi padėti. Tuo tarpu atėjo sutemos. Mažos šlapios sniegulės krito prie slenksčio kaip sustingusios ašarėlės.
Vaikai, išgėrę savo brogos puodelius, sukrito miegoti į plačią, minkštą senelio lovą. Jiems kaimo parduotuvėje jau buvo nupirkti nauji kostiumėliai laidotuvėms. Su jais ir miegojo. Sūnus su žmona ir draugais savo pusėje sėdėjo prie alaus buteliais nukrauto stalo. Pagerbiant velionį, buvo nuspręsta šiandien negerti stipriųjų gėrimų. Halia bandė verkšlenti, tačiau staigus praturtėjimas kėlė tokį velnišką džiaugsmą, kad ji iš visų jėgų turėjo tramdyti šypseną.
O senelio pusėje kaimynė Ulijona baigė ruošti velionį. Piktokai ji švaistėsi užuolaidomis, nenuspręsdama, kuri gražesnė ir labiau tinka langui uždengti. Ta – su lelijomis ar rožėmis. Prikandusi smilių, valandėlę žiūrėjo į velionį. Neišsipildžiusios viltys žlugo, vos spėjusios užsimegzti. Pastatęs tą vielinę tvorą per kiemą, senis tarsi atsitvėrė nuo viso pasaulio. Jam rūpėjo tik bitės, o juk taip neseniai, tik prieš penkiolika metų… Ulijona vėl piktokai atidarė skrynią – ieškojo tinkamos marškos veidrodžiui uždengti. Taip, veidrodyje gali kai kas pasirodyti. Ir staiga iš tikrųjų kažkas šmėstelėjo jame, tarsi balkšvas angelas. Tfu, tai ta mergaitė taip tyliai įėjo!.. Susirūpinusiu veideliu ji žiūrėjo, kaip Ulijona baigia ruošti mirusįjį.
– Na, pažvelk, ar nieko netrūksta? Ar viskas gerai? – neva linksmai paklausė Ulijona.
Mergaitė priėjo arčiau. Šaltoku, veriančiu žvilgsniu ji įvertino Ulijonos pastangas.
– Viešpatie, o gal skepeta pridengti velionio veidą! – pamiršusi, kad kalba su vaiku, staiga šūktelėjo Ulijona. Taip, baisokai atrodė senio veidas.
– Ne, gerai. Kodėl gi? – sušnabždėjo mergaitė. Ji priėjo dar arčiau. Susirūpinusi paklausė: – Ar čia yra kur nors žirklės?
– Žirklės? Aš jau pakirpau jam barzdą ir ūsus palyginau…
– Reikėtų jam apkirpti nagus.
Paėmusi į rankas žirkles, mergaitė ėmėsi darbo.
Vėliau Ulijona visiems pasakojo, kaip stropiai mergaitė atliko savo pareigą seneliui. Ir kaip atsileido senojo veidas, kai mergaitė jam kažką pašnabždėjo į ausį. Tačiau po to mergaitė atrodė taip išsekusi, tiesiog griuvo iš nuovargio, ją reikėjo palydėti į lovą, ji buvusi visai be jėgų…