(1927-03-17–2021-02-01)
Iš kardinolo Sigito Tamkevičiaus pasidalijimų:
Šį vakarą 19 val. pas Viešpatį iškeliavo kun. Vytautas Merkys SJ. Nepaprastai uolus sielovadininkas. Kun. Vytautas buvo mano kursinis; 1955 m. kartu pradėjome mokytis Kauno kunigų seminarijoje. Sovietinė valdžia prašalino jį iš Seminarijos, todėl kunigystės šventimus gavo slapta.
Kunigų rengimas pogrindyje neatsirado per vieną dieną. Tyrinėtojai teigia, jog jo ištakų reikia ieškoti tarp tų klierikų, kurie buvo pašalinti iš Kauno kunigų seminarijos, o vėliau studijas baigė slapta ir buvo įšventinti kaip pogrindžio kunigai.
Vienas tokių – kun. Vytautas Merkys, SJ. 1959-aisiais, paskutiniaisiais seminarijoje mokymosi metais, Religinių reikalų tarybos įgaliotinio įsakymu paliko seminariją. Negana to, buvo įsakyta nedelsiant apleisti Kauną.
V.Merkys, būdamas kandidatas į jėzuitus, išvyko į Daugėliškį pas tėvą Romualdą Blažį, SJ zakristijonu. Čia pasiruošė ir išlaikė neakivaizdiniu būdu reikalingus egzaminus. Metams praėjus jam buvo suteikti kunigystės šventimai.
Kun. V.Merkys pasakoja:
„Daugėliškyje mane įšventino kunigu per Šv. Oną. Tai buvo 1960 metai. Savo šventimams pats aš su motociklu atsivežiau vyskupą; iki Ignalinos jis atvažiavo traukiniu, o į Daugėliškį aš jį pats atsivežiau. Tai vyko labai slaptai, mane šventino vyskupas Vincentas Sladkevičius, jau buvęs tremtyje. Iš vakaro įšventino subdiakonu ir diakonu, o liepos 26 d. ankstų rytą, asistuojant kun. R.Blažiui, SJ, suteikė kunigo šventimus. Mano primicijose dalyvavo tik vienas žmogus – kun. R. Blažio, SJ šeimininkė. Primicijos buvo kitą dieną po šventimų“.
Pagerbdami kun. Vytauto Merkio šviesų atminimą siūlome pasižiūrėti LRT dokumentinę apybraižą iš „Laiko portretų“ – ČIA kunigas pasakoja savo gyvenimo istoriją, dalijasi mintimis apie pašaukimą, vertybes, santykius su pasauliu ir žmonėmis.