Bernardinai.lt
Eidamas 96 metus gruodžio 5-ąją mirė pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentas, legendinis kovotojas su apartheidu, 1993 metų Nobelio taikos premijos laureatas Nelsonas Rolihlahla Mandela.
Siūlome prisiminti prieš penkerius metus portale Bernardinai.lt skelbtą pasakojimą apie šį „ilgą kelią į laisvę“ nuėjusį ir savo šalį tuo keliu išvedusį žmogų.
R. Stengel. Mandela: aštuonios jo lyderystės pamokos
Bernardinai.lt | 2008 m. liepos 18 d.
Nelson Mandela visada laisviausiai jausdavosi būdamas tarp vaikų, ir tam tikru atžvilgiu didžiausia jo netektis buvo tai, kad jis 27 metus praleido negirdėdamas kūdikio verksmo ar nelaikydamas vaiko už rankos. Kai praėjusį mėnesį aplankiau Mandelą Johanesburge – silpnesnį, labiau sumišusį Mandelą nei pažinojau anksčiau – jis pirmiausia ištiesė rankas mano dviem berniukams. Po kelių sekundžių jie jau laikė apkabinę draugišką senelį, o jis jų klausinėjo, kokius sportinius žaidimus jie mėgsta žaisti ir ką valgė pusryčiams. Kol mes kalbėjomės, jis laikė mano sūnų Gabriel, kurio sudėtingas antras vardas yra Rolihlahla – Nelson Mandela tikrasis pirmasis vardas. Jis papasakojo Gabriel to vardo istoriją: kad išvertus iš Xhosa kalbos tai reiškia „nukirsti medžio šaką“, bet jo tikroji prasmė yra „rūpesčių kėlėjas“.
Šiandien, liepos 18-ąją, savo devyniasdešimtąjį gimtadienį švenčiantis Nelson Mandela yra sukėlęs tiek rūpesčių, kad jų užtektų keliems gyvenimams. Jis išlaisvino šalį iš žiaurių prietarų sistemos ir padėjo suvienyti baltaodžius ir juodaodžius, engėjus ir engiamuosius taip, kaip niekad anksčiau. XX a. dešimtajame dešimtmetyje aš beveik dvejus metus dirbau su N. Mandela, padėdamas rengti jo autobiografiją „Ilgas kelias į laisvę“ (Long Walk To Freedom). Tiek laiko praleidęs jo draugijoje, aš jaučiau siaubingą netektį, kai knyga buvo parašyta; tai buvo tas pats, lyg saulė pasitrauktų iš mano gyvenimo. Bėgant metams mes retkarčiais susitikdavome, bet aš norėjau aplankyti jį galbūt jau paskutinį sykį ir leisti savo sūnums dar kartą su juo susitikti.
Taip pat norėjau su juo pakalbėti apie vadovavimą. Iš visų šios žemės gyventojų Mandela labiausiai panašus į sekuliarų šventąjį, bet jis pirmasis pasakytų, esąs kur kas labiau proziškesnė figūra – politikas. Tiksliai žinodamas, kada ir kaip atlikti kario, kankinio, diplomato ir valstybės veikėjo vaidmenis, jis nuvertė apartheidą ir sukūrė nerasinę demokratinę Pietų Afriką. Nemėgdamas abstrakčių filosofinių sąvokų, jis dažnai man sakydavo, kad tai buvo „ne principo, bet taktikos klausimas“. Jis yra didis taktikas.
Mandela nebesijaučia gerai, kada yra klausinėjamas ar kuomet jo prašoma paslaugų. Jis bijo, kad nebus pajėgus būti tuo, ko žmonės tikisi lankydami gyvą dievybę, ir yra pakankamai išdidus, kad nesirūpintų tuo, ar jie pagalvos, kad jis nusilpęs. Tačiau pasauliui niekada labiau nereikėjo Mandela talentų – kaip taktiko, kaip agitatoriaus ir, taip, kaip politiko, – nei jis vėl parodė Londone birželio 25-ąją, kuomet pakilo pasmerkti Zimbabvės prezidento Robert Mugabe barbariškumo. Amerikoje prasidedant istorinės prezidentinės kampanijos pagrindiniam etapui, abu kandidatus jis galėtų pamokyti daug dalykų. Tai, ką jūs tuojau skaitysite, aš visada laikiau Madiba taisyklėmis (Madiba – jo klano vardas ir taip jį vadina visi jam artimi žmonės); jos yra sulipdytos iš senesnių ir naujesnių mūsų pokalbių bei tyrinėjant jį iš toli ir iš arti. Jos yra daugiausia praktinės. Daugelis jų kyla iš jo asmeninės patirties. Visos jos sukurtos kelti geriausią įmanomą rūpestį – rūpestį, kuris mus verčia klausti, kaip galime pasaulį padaryti geresnį.
Nr. 1. Drąsa nėra būti bebaimiam – tai kitų įkvėpimas jos nepaisyti
1994 m. prezidento rinkimų kampanijos metu Mandela mažu motoriniu lėktuvėliu skrido į Natalio žudynių laukus sakyti kalbos savo rėmėjams zulusams. Aš susitariau susitikti su juo oro uoste, kur po jo kalbos tęstume darbą. Kai iki lėktuvo nusileidimo buvo likusios 20 minučių, sugedo vienas iš jo variklių. Kai kurie lėktuvo keleiviai pradėjo panikuoti. Vienintelis juos raminęs dalykas buvo žiūrėjimas į Mandelą, kuris tyliai skaitė laikraštį – lyg žmogus, rytiniu traukiniu važiuojantis į darbą. Oro uostas pasiruošė avariniam nusileidimui ir pilotas sugebėjo saugiai nutupdyti lėktuvą. Kai Mandela ir aš atsidūrėme ant galinės sėdynės jo neperšaunamame BWM, kuris turėjo mus nuvežti į mitingą, jis atsisuko į mane ir tarė: „Žmogau, ten viršuje buvau jau persigandęs!“.
Mandela dažnai bijojo būdamas pogrindyje, Rivonia teismo proceso metu, pasibaigusiu jo įkalinimu, būdamas Robben saloje. „Žinoma, kad bijojau!“ – vėliau jis man pasakys. Jo nuomone, nebijoti būtų buvę neracionalu. „Negaliu apsimesti, kad esu drąsus ir galiu nugalėti visą pasaulį.“ Bet būdamas lyderiu negali žmonėms leisti to žinoti: „Turi apsimesti.“
Ir būtent tą jis išmoko daryti: apsimesti ir, atrodydamas bebaimis, įkvėpti kitus. Tai buvo pantomima, kurią Mandela ištobulino Robben saloje, kurioje daug kas kėlė baimę. Su juo buvę kaliniai teigė, kad jiems padėjo ištverti vien stebėjimas, kaip Mandela tiesus ir išdidus vaikšto po kiemą. Jis žinojo esąs pavyzdys kitiems, ir tai jam teikė stiprybės nugalėti savo paties baimę.
Nr. 2. Vadovauk būdamas priekyje – bet nepalik rėmėjų užnugaryje
Mandela yra gudrus. 1985 m. dėl padidėjusios prostatos jam buvo daroma operacija. Grįžęs į kalėjimą, jis buvo pirmą kartą per 21 metus atskirtas nuo savo kolegų ir draugų. Jie protestavo. Bet, kaip prisimena jo ilgametis draugas Ahmed Kathrada, jis jiems pasakė: „Palaukite minutėlę, vaikinai. Iš to gali išeiti kažkas gero.“
Gerai buvo tai, kad Mandela pats pradėjo derybas su apartheido vyriausybe. Tai buvo nesuvokiama Afrikos nacionaliniam kongresui (ANK). Dešimtmečius teigęs, kad „kaliniai negali derėtis“ ir propagavęs ginkluotą pasipriešinimą, parklupdysiantį valdžią ant kelių, jis nusprendė, kad atėjo tinkamas laikas pradėti kalbėtis su savo engėjais.
Kai 1985 m. jis pradėjo derybas su vyriausybe, daugelis manė, kad jis pralaimėjo. „Mes manėme, kad jis parsiduoda“, – teigia Cyril Ramaphosa, tuomet buvęs galingas ir aršus Nacionalinio angliakasių susivienijimo lyderis. – „Aš nuėjau su juo pasimatyti, kad jam pasakyčiau – ką tu darai? Tai buvo neįtikėtina iniciatyva. Jis labai rizikavo.“
Mandela pradėjo kampaniją, siekdamas įtikinti ANK, kad jo pasirinktas kelias teisingas. Jo reputacija kabėjo ant plauko. Kalėjime jis lankė kiekvieną bendražygį, prisimena Kathrada, ir aiškino savo veiksmus. Jis juos įtikino lėtai ir apgalvotai. „Kartu su savimi pasiimi savo pagrindinius rėmėjus“, – sako Ramaphosa, kuris buvo ANK generalinis sekretorius, o dabar yra verslo magnatas. – „Pasiekęs desanto išsilaipinimo placdarmą, leidi žmonėms judėti toliau. Jis nėra „lyderis iš kramtomosios gumos“ – pakramtai ir išspjauni.“
Atsisakymas derėtis Mandela buvo taktinis, o ne principinis sprendimas. Per savo gyvenimą jis visada skyrė šiuos dalykus. Jo nesvyruojantis principas – apartheido panaikinimas, įgyvendinant sistemą, kurioje vienam žmogui tenka vienas balsas – buvo nepajudinamas, bet beveik viską, kas jam padėjo pasiekti tą tikslą, jis laikė taktika. Jis yra pats pragmatiškiausias tarp idealistų.
„Jis istorinis žmogus“, – teigia Ramaphosa. – „Jis galvojo daug toliau numatydamas į priekį nei mes. Jis mąsto apie būsimąsias kartas: kaip jie regės tai, ką mes padarėme?“ Kalėjimas jam suteikė sugebėjimą matyti į priekį. Jis privalėjo; kitoks žvilgsnis nebuvo įmanomas. Jis mąstė ne dienomis ir savaitėmis, bet dešimtmečiais. Jis žinojo, kad istorija yra jo pusėje, kad baigtis yra neišvengiama; klausimas tebuvo, kada ir kaip tai bus pasiekta. „Ilgainiui reikalai pagerės“, – kartais sakydavo. Jis visada lošė, numatydamas į priekį.
Nr. 3. Vadovauk būdamas užnugaryje – ir leisk kitiems tikėti, kad jie yra priekyje
Mandela mėgdavo prisiminti savo paauglystę ir tingias popietes ganant galvijus. „Žinai“, – sakydavo jis, – „gali juos vesti tik būdamas užpakalyje jų“. Tuomet kilsteldavo antakius norėdamas įsitikinti, kad supratau jo analogiją.
Kai Mandela buvo berniukas, didelę įtaką jam darė Jongintaba – jį užauginęs genties karalius. Kai Jongintaba rengdavo savo tarybos susirinkimus, vyrai susirinkdavo ratu ir karalius pradėdavo kalbėti tik visiems išsakius savo nuomonę. Vadovo užduotis, kaip teigė Mandela, yra ne pasakyti žmonėms, ką daryti, bet pasiekti konsensusą. „Neįsijunk į diskusijas per anksti“, – sakydavo jis.
Tuo metu, kai dirbau su Mandela, jis dažnai rengdavo savo patarėjų susitikimus savo namuose Houghton, žaviame sename Johanesburgo priemiestyje. Jis sukviesdavo pusę tuzino vyrų – Ramaphosa, Thabo Mbeki (dabartinis Pietų Afrikos prezidentas) ir kitus – prie valgomojo stalo ar kartais ratu kieme, prie įvažiavimo į garažą. Kai kurie kolegos šaukdavo ant jo – kad jis veiktų greičiau, kad būtų radikalesnis, o Mandela paprasčiausiai klausydavosi. Kai jis galiausiai tuose susitikimuose prabildavo, lėtai ir metodiškai apibendrindavo kiekvieno požiūrį ir tada atskleisdavo savo mintis, subtiliai kreipdamas sprendimą ta kryptimi, kurios norėjo, jo neprimesdamas. Vadovavimo triukas yra taip pat leistis būti vadovaujamam. „Išmintinga“, – teigė jis, – „įkalbėti žmones daryti dalykus ir įtikinti juos, kad tai buvo jų pačių idėja“.
Nr. 4. Pažink savo priešą – ir domėkis jo mėgstamu sportu
Jau XX a. 7 dešimtmetyje Mandela pradėjo studijuoti būrų kalbą (afrikansą), kuria kalbėjo apartheidą sukūrę baltieji Pietų Afrikos gyventojai. Jo kolegos iš ANK dėl to iš jo juokėsi, bet jis norėjo suprasti būrų pasaulėžiūrą; jis žinojo, kad vieną dieną su jais kovos arba su jais derėsis ir kad jo likimas buvo susijęs su jų.
Tai buvo paranku keliais atžvilgiais: kalbėdamas priešininkų kalba, ji galėjo suprasti jų stipriąsias bei silpnąsias puses ir į tai atsižvelgdamas parengti taktiką. Bet jis taip pat įgydavo savo priešo palankumą. Visiems – nuo paprasčiausių kalėjimo prižiūrėtojų iki P. W. Botha (Pietų Afrikos prezidentas 1984–1989 m., aršus apartheido šalininkas – vert. past.) – darė įspūdį Mandelos noras kalbėti būrų kalba ir jo žinios apie būrų istoriją. Jis netgi domėjosi regbiu, būrų mėgstamu sportu, tam, kad galėtų pasikalbėti apie komandas ir žaidėjus.
Mandela suprato, kad juodaodžiai ir būrai turi kai ką labai svarbaus bendro: būrai taip pat tvirtai tikėjo esą afrikiečiai, kaip ir juodaodžiai. Jis taip pat žinojo, kad būrai patys yra buvę prietarų aukomis: britų valdžia ir baltieji anglų naujakuriai juos niekino. Būrai kentėjo dėl kultūrinio nevisavertiškumo komplekso beveik taip pat kaip juodaodžiai.
Mandela buvo teisininkas ir būdamas kalėjime jis pagelbėdavo prižiūrėtojams išspręsti jiems kilusias teisines problemas. Jie buvau daug mažiau išsilavinę ir patyrę nei jis, ir jiems atrodė keista, kad juodaodis nori ir sugeba jiems padėti. Jie buvo „nuožmiausi ir žiauriausi apartheido režimo veikėjai“, – teigia puikus Pietų Afrikos istorikas Allister Sparks; ir jis „suprato, kad įmanoma derėtis net su blogiausiais ir šiurkščiausiais“.
Nr. 5. Laikyk savo draugus arti, o priešininkus – dar arčiau
Daugelis žmonių, kuriuos jis pakvietė į savo namus, pasistatytus Qunu, buvo žmonės, kaip jis man užsiminė, kuriais jis nevisiškai pasitikėjo. Jis juos vaišino pietumis; jis juos pakvietė, kad su jais pasikonsultuotų; jis jiems meilikavo ir įteikinėjo jiems dovanas. Mandela yra žmogus, pasižymintis neįveikiamu žavesiu – ir jis dažniau naudojo tą žavesį savo priešininkams nei savo sąjungininkams.
Būdamas Robben saloje, Mandela visada sau liepdavo bendradarbiauti su žmonėmis, kurių jis nei mėgo, nei kuriais pasikliovė. Vienas toks žmogus, su kuriuo jis suartėjo, buvo Chris Hani, audringas ANK karinio sparno štabo vadovas. Kai kurie galvojo, kad Hani rengia sąmokslą prieš Mandelą, bet Mandela įgijo jo palankumą. „Buvo ne tik Hani“, – teigia Ramaphosa. – „Buvo ir dideli pramoninkai, kalnakasių šeimos, opozicija. Jis pakeldavo ragelį ir jiems skambindavo per jų gimtadienius. Jis eidavo į jų šeimos laidotuves. Jis tai matė kaip galimybę.“ Kai Mandela išėjo iš kalėjimo, jis priėmė kalėjimo prižiūrėtojus į savo draugų būrį ir jį kalinusius vadovus paskyrė į savo pirmąjį kabinetą. Vis dėlto puikiai žinau, kad kai kuriuos iš šių vyrų jis niekino.
Būdavo akimirkų, kai jis atsižadėdavo žmonių – ir tokių atsitikimų, kai jis, kaip ir daugelis žmonių, pasižyminčių dideliu žavesiu, leisdavosi būti sužavėtas. Mandela iš pradžių buvo užmezgęs šiltus santykius su Pietų Afrikos prezidentu F.W. de Klerk, štai kodėl jis vėliau jautėsi taip išduotas, kai De Klerk jį viešai užsipuolė.
Mandela tikėjo, kad savo priešų apkabinimas yra tam tikras būdas juos kontroliuoti: jie buvo daug pavojingesni palikti vieni nei jo įtakos rate. Jis brangino lojalumą, bet nebuvo juo apsėstas. Kaip bebūtų, jis mėgdavo sakyti „žmonės veikia paisydami savo interesų“. Tai buvo paprasčiausias žmogiškosios prigimties faktas, ne yda ar defektas. Optimistams – ir jis toks yra – būdingas per didelis pasitikėjimas žmonėmis. Bet Mandela pripažino, kad geriausias būdas susitvarkyti su tais, kuriais nepasitiki, – neutralizuoti juos žavesiu.
Nr. 6. Išvaizda yra svarbu – ir nepamiršk šypsotis
Kai Mandela buvo vargšas teisės studentas Johanesburge ir vilkėjo savo vienintelį nudėvėtą kostiumą, jį nuvedė pasimatyti su Walter Sisulu. Sisulu buvo tikras nekilnojamojo turto agentas ir jaunas ANK lyderis. Mandela išvydo sofistikuotą ir sėkmingą juodaodį, kurio pavyzdžiu galėtų sekti. Sisulu matė ateitį.
Sisulu kartą man pasakė, kad XX amžiaus 6 dešimtmetyje didysis jo siekis buvo paversti ANK masiniu judėjimu; ir tada vieną dieną, kaip jis su šypsena prisimena, „masių lyderis įėjo į mano kabinetą“. Mandela buvo aukštas ir patrauklus, boksininkas mėgėjas, vaikščiojęs su karališka vado sūnaus veido išraiška. Ir jis turėjo šypseną, kuri buvo lyg debesuotą dieną pasirodžiusi saulė.
Mes kartais pamirštame istorinį ryšį tarp vadovavimo ir fizinės išvaizdos. George Washington buvo aukščiausias ir tikriausiai stipriausias vyras kiekviename kambaryje, į kurį įžengdavo. Dydis ir jėga labiau priklausė nuo DNR nei nuo vadovavimo žinyno, bet Mandela suprato, kaip jo išvaizda gali pagerinti jo padėtį. Būdamas ANK pogrindinio karinio sparno vadovu, jis reikalavo, kad būtų fotografuojamas su tinkama uniforma ir su barzda, ir visos savo karjeros metu jis rūpinosi, kad rengtųsi atitinkamai pagal savo statusą. George Bizos, jo advokatas, prisimena, kad pirmą kartą sutiko Mandela indų siuvėjo parduotuvėje XX amžiaus 6-jame dešimtmetyje; Mandela buvo pirmasis jo matytas Pietų Afrikos juodaodis, kurį siuvėjas matavo kostiumui. Dabar Mandela uniforma yra serija džiugiai spalvotų marškinėlių, deklaruojančių, kad jis yra džiaugsmingas modernios Afrikos senelis.
Per prezidento rinkimų kampaniją 1994 metais jis žinojo, kad simboliai yra tokie pat svarbūs kaip ir turinys. Jis niekada nebuvo puikus oratorius ir žmonės dažnai nebekreipdavo dėmesio į tai, ką jis sako, po pirmųjų penkių minučių. Bet žmonės suprasdavo ikonografiją. Būdamas tribūnoje jis visą laiką atlikdavo toyi-toyi, vietinį šokį, kuris buvo kovos simbolis. Bet daug svarbesnė buvo ta akinanti, palaiminga ir viską apimanti šypsena. Baltaodžiams Pietų Afrikos gyventojams šypsena simbolizavo tai, kad Mandela nejautė kartėlio ir reiškė, kad jis yra jiems palankus. Juodaodžiams rinkėjams ji teigė: „Aš esu laimingas kovotojas ir mes nugalėsime“. Visur kabėjęs ANK rinkimų plakatas paprasčiausiai buvo jo besišypsantis veidas. „Šypsena“, – teigia Ramaphosa, – „buvo žinia“.
Po to, kai jis išėjo iš kalėjimo, žmonės vis sakydavo, kad yra nuostabu, jog jis nėra piktas. Buvo tūkstantis dalykų, dėl kurių Nelson Mandela buvo piktas, bet jis žinojo, kad jam svarbiausia rodyti visiškai priešingas emocijas. Jis visada sakydavo: „Pamiršk praeitį“, bet aš žinojau, kad jis niekada nepamiršo.
Nr. 7. Niekas nėra tik juoda ar balta
Kai mes pradėjome mūsų interviu seriją, aš dažnai klausdavau Mandela tokių klausimų kaip šis: „Kada jūs nusprendėte sustabdyti ginkluotą pasipriešinimą, ar tai buvo dėl to, kad jūs supratote, jog nesate pakankamai stiprūs, kad nuverstumėte vyriausybę ar dėl to, kad žinojote, jog galite laimėti tarptautinį palankumą, pasirinkdami nesmurtinį veikimo būdą?“ Jis tuomet smalsiai į mane pažiūrėdavo ir tardavo: „Kodėl ne ir tas, ir tas?“
Aš pradėjau klausinėti protingesnių klausimų, bet žinia buvo aiški – gyvenimas niekada nėra arba arba. Sprendimai sudėtingi ir visada yra besirungiančių veiksnių. Žmogaus protas yra linkęs ieškoti paprastų paaiškinimų, bet tai neatitinka realybės. Niekas niekada nėra taip paprasta, kaip atrodo.
Mandelai patinka prieštaravimai. Būdamas politiku jis buvo pragmatikas, matęs pasaulį, turintį be galo daug atspalvių. Tam, esu įsitikinęs, turėjo daug įtakos juodaodžio gyvenimo patirtis apartheido sistemoje, pateikusioje kasdienį skausmingų ir sekinančių moralinių pasirinkimų režimą: Ar aš susitaikysiu su tuo, kad baltaodis bus mano viršininkas tam, kad gaučiau darbą, kurio noriu ir ar išvengsiu bausmės? Ar man nešiotis leidimą?
Kaip valstybės veikėjas, Mandela buvo nepaprastai lojalus Muammar Gaddafi ir Fidel Castro. Jie labai padėjo ANK tuomet, kad JAV vis dar buvo priskyrusi Mandelą teroristams. Kai aš paklausiau apie Gaddafi ir Castro, jis atsakė, kad Amerika yra linkusi matyti dalykus tik juodus arba baltus, ir jis man priekaištaudavo dėl to, kad aš nemačiau atspalvių. Kiekviena problema turi daugybę priežasčių. Nors jis neginčijamai ir aiškiai buvo nusistatęs prieš apartheidą, apartheido priežastys buvo sudėtingos. Jos buvo istorinės, sociologinės ir psichologinės. Mandela visada viską apskaičiuodavo taip: koks yra tikslas, kurio aš siekiu, ir koks yra praktiškiausias būdas to pasiekti?
Nr. 8. Išėjimas taip pat yra būdas vadovauti
1993 m. Mandela manęs paklausė, ar aš žinau, kokią nors valstybę, kurioje balsavimo amžius būtų mažesnis nei 18 m. Aš atlikau nedidelę paiešką ir pateikiau jam ganėtinai neišsiskiriantį sąrašą: Indonezija, Kuba, Nikaragva, Šiaurės Korėja ir Iranas. Jis linktelėjo ir ištarė savo didžiausią pagyrimą: „Labai gerai, labai gerai“. Po dviejų savaičių Mandela nuėjo į Pietų Afrikos televiziją ir pasiūlė balsavimo amžių sumažinti iki 14 m. „Jis bandė mus įtikinti“, – prisimena Ramaphosa, – „bet jis buvo vienintelis [rėmėjas]. Ir jis turėjo susitaikyti su realybe, kad jis nesulauks paramos. Jis tai priėmė su didžiuliu nuolankumu. Jis nebuvo pasipiktinęs. Tai taip pat buvo vadovavimo pamoka“.
Žinojimas, kaip atsisakyti nesėkmingos idėjos, užduoties ar santykių, dažnai yra sunkiausio pobūdžio sprendimas, kurį turi padaryti vadovas. Daugeliu atžvilgiu Mandelos, kaip Pietų Afrikos prezidento, didžiausias palikimas yra būdas, kurį jis pasirinko palikti prezidento postą. Kai jis buvo išrinktas 1994 m., jis tikriausiai būtų galėjęs reikalauti likti prezidentu visam gyvenimui – ir daugelis galvojo, kad už tiek metų, praleistų kalėjime, tai mažiausia, ką Pietų Afrika galėjo padaryti.
Per visą Afrikos istoriją buvo tik saujelė demokratiškai išrinktų vadovų, kurie savanoriškai paliko savo postą. Mandela buvo pasiryžęs sudaryti precedentą visiems, kurie bus po jo – ne tik Pietų Afrikoje, bet visame likusiame žemyne. Jis, priešingai nei Mugabe, buvo žmogus, sukūręs savo valstybę ir atsisakęs ją laikyti įkaite. „Jo užduotis buvo nustatyti kursą“, – teigia Ramaphosa, – „ne vairuoti laivą“. Jis žino, kad lyderiai vadovauja ir kažką darydami, ir pasirinkdami kažko nedaryti.
Galų gale, raktas bandant suprasti Mandela yra tie 27 metai kalėjime. Žmogus, kuris įžengė į Robben salą 1964 m., buvo jausmingas, užsispyręs, lengvai įsižeidžiantis. Žmogus, kuris išėjo, buvo ramus ir disciplinuotas. Jis nėra ir niekada nebuvo linkęs į savianalizę. Aš dažnai jo klausdavau, kaip žmogus, kuris išėjo iš kalėjimo, skyrėsi nuo užsispyrusio jauno žmogaus, kuris į jį įžengė. Jis nekentė šio klausimo. Galiausiai, vieną dieną susierzinęs pasakė „Aš išėjau subrendęs“. Nėra nieko retesnio – ar vertingesnio – nei subrendęs žmogus. Su gimimo diena, Madiba.
Parengta pagal žurnalą „Time“