Eidama 65 metus Maskvoje mirė politikė, publicistė, žmogaus teisių gynėja ir visuomenės veikėja Valerija Novodvorskaja.
Valerija Novodvorskaja gimė 1950 m. gegužės 17 d. Baltarusijos mieste Baranovičiuose. 1977 metais studijavo užsienio kalbas Maskvos apskrities Krupskajos vardo pedagoginiame institute.
Būdama 19 metų V.Novodvorskaja organizavo pogrindinę studentų grupę, kurioje buvo svarstoma būtinybė ginkluotu sukilimu nuversti komunistinį režimą. Sovietų valdžia V.Novodvorskąją persekiojo, jos bute buvo nuolat atliekamos kratos, kelis sykius ji buvo uždaryta psichiatrinėse ligoninėse, buvo ne kartą suimta.
Visuomeniniame gyvenime V.Novodvorskaja aktyviai dalyvaudavo kaip politikė, prisidėdavo Maskvoje organizuojant nesankcionuotus mitingus.
1990 metų rugsėjį V.Novodvorskaja buvo kaltinama SSSR prezidento garbės ir orumo, o taip pat ir valstybės vėliavos įžeidimu.
1992 metų pabaigoje ji įkūrė politinę partiją „Demokratinė Rusijos sąjunga“.
Prezidentui Borisui Jelcinui pasirašius įsaką dėl Rusijos Federacijos Aukščiausiosios tarybos paleidimo, V.Novodvorskaja buvo pirmoji, viešai palaikiusi šį įsaką. Jos pastangomis buvo rengiami mitingai, palaikantys prezidentą B.Jelciną.
1994 metais Krasnajos Presnios prokuratūra pradėjo Valerijos Novodvorskajos veiklos patikrinimą, siekdama jai inkriminuoti nusikalstamą veiką pagal RF Baudžiamojo kodekso 71-ąjį ir 74-ąjį straipsnius (pilietinio karo propaganda ir nacionalinės neapykantos kurstymas).
Kaip Ekonominės laisvės partijos narė, V.Novodvorskaja dalyvavo 1995 metų gruodžio mėn. rinkimuose į penktojo šaukimo Valstybės Dūmą. Be to, žmogaus teisių gynėja buvo įregistruota Maskvos apskrities vienmandatėje rinkiminėje apygardoje Nr.197, tačiau rinkimus pralaimėjo.
V.Novodvorskaja parašė knygas „Mele ties bedugne“, „Mano Kartagina privalo būti sugriauta“, „Kitoje nevilties pusėje“, „Slavės atsisveikinimas“, „Poetai ir carai“ (rus. „Над пропастью во лжи“, „Мой Карфаген обязан быть разрушен“, „По ту сторону отчаяния“, „Прощание славянки“, „Поэты и цари“ – Tiesos.lt).
Už nuopelnus ginant Lietuvos interesus 2008 metais Valerija Novodvorskaja buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Riterio kryžiaus ordinu.
V.Novodvorskaja buvo krikščionė – pasikrikštijusi po Sovietų Sąjungos žlugimo ji priklausė Ukrainos autokefalinei ortodoksų bažnyčiai.
„Tai tiesiog pritrenkianti žinia. Juk mes visai neseniai matėmės. Žinote, sunku kalbėti praeituoju laiku. Tarp daugybės dviprasmiškų politinių pašlemėkų Novodvorskaja buvo neįtikėtinai įstabiu vientiso žmogaus pavyzdžiu. Ji buvo absoliučiai nepalaužiamo žmogiškojo tvirtumo pavyzdys.
Ji patyrė kankinimus, patyrė pažeminimus, patyrė ją kankinusiųjų patyčias. Priminsiu – sovietiniu laikotarpiu ji buvo laikoma Kazanės psichiatrinėje ligoninėje. O tai buvo kankinimai. Per visa tai ji perėjo ir sugebėjo išsaugoti šviesų intelektą. Ji buvo nepaprastai sąmojingas ir tobulai išsilavinęs žmogus. Ir ji buvo absoliučiai nepalenkiama. Valerija Novodvorskaja yra pavyzdys, neprilygstamas pavyzdys, beveik beprecedentis pavyzdys Rusijos politikoje – žmogiško vientisumo, principingumo, garbingumo pavyzdys, jūs jau man atleiskite už skambias frazes. Ji buvo sąžiningas žmogus. Šia prasme ji buvo tiesiog sąžiningumo etalonas.
Mes, Rusijos piliečiai, net nenutuokiame, kokio atskaitos taško netekome. Kažkuria prasme mes, žinoma, tą ataskaitos tašką ir įgijome, nes kuo daugiau laiko prabėgs nuo jos mirties, tuo turbūt aiškiau mes suvoksime šio žmogaus mastą. O dar – Valerijos Iljinyčnos Novodvorskajos asmenybė visiškai nepakartojama. Ji buvo politikė. Ji buvo griežtai ištikima savo įsitikinimams. Ir ji buvo sąžiningas žmogus. Ir dar bebaimis žmogus. Ir aš nemanau, jog šiandienos Rusijos politikoje būtų galima įvardyti žmogų, kuris visiškai atitiktų visus šiuos idealus.
Tebus jai mūsų amžinoji atmintis.
Manau, jog Rusija sulauks to meto, kuomet galės suvokti šią netektį.“
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas.