Bernardinai.lt
I.
Japonų kultūroje yra sena patarlė „Trys protingos beždžionės“. Mizaru sako: „Nieko blogo nematau.“ Kikazaru: „Nieko blogo negirdžiu.“ Ivazaru: „Nieko blogo nesakau.“ Vakarų pasaulyje tai neretai suprantama kaip moralinės atsakomybės trūkumas, nusisukimas nuo kažkur kažkam daromo blogio, jo apskritai kaip reiškinio ignoravimas. Šiandien vis daugiau žmonių tokią „beždžionių“ laikyseną priima labai asmeniškai, vis daugiau pasaulio piliečių nebenori nieko girdėti, nieko matyti, nieko kalbėti. Tai kas gi jiems nutinka? Ir kas tai: prabanga ar nuodėmė?
Man norisi sutikti su citata iš Dano Browno knygos „Inferno“: „Neigimas yra kritinė žmogaus išgyvenimo mechanizmo dalis. Be jos mes visi kiekvieną rytą pabustumėm, bijodami visų būdų, kuriais galime numirti. Tad mūsų protas užblokuoja egzistencines baimes ir susifokusuoja į stresus, kuriuos galime kontroliuoti – kaip nuvykti į darbą ar laiku sumokėti mokesčius.“
Ką gero į kasdienį milijonų gyvenimą atneša žinia, kad susprogdintas Stambulo ar Briuselio oro uostas, Paryžiaus centras, Nicos ar Tuniso kurortas? Taip, mes esame informuojami, kad geriau atšaukti atostogų planus ir susisiekti su ten gyvenančiais ar keliaujančiais draugais ir giminaičiais. Tačiau to negana. Esame priversti apžiūrėti kruvinus kūnus, išklausyti statistiką apie žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių, amžių, tautybę… Ir staiga patys virstame aukomis, esame asmeniškai įtraukiami į tragediją, kuri atrodo yra toli ir gal prieš valandą ar dvi mes neturėjome su ja nieko bendra, o dabar esame jos dalis. Drauge gedime, kartu meldžiamės, apsidairome ir kitaip įvertiname savo namus, vaikus, šeimas… Dėkojame Dievui ir likimui, kad šį kartą visa tai atsitiko ne mums ir ne mūsų artimiesiems.
Katastrofos ir teroro aktai mus suvienija. Ne tik tautas ir šeimas, bet apskritai visus niekuo dėtus žmones – prieš bloguosius. Nepaisant to, kiek mes apie vieną ar kitą tragediją žinome, esame lygūs ir bejėgiai, tačiau bent jau nesijaučiame vieniši. Bet ar tikrai visam pasauliui to reikia?
Tarkim, kas būtų, jeigu teroro aktai būtų visiškai neviešinami? Jeigu kaip šimtai ir tūkstančiai nelaimingų atsitikimų visame pasaulyje jie teliktų asmeninėmis tragedijomis, o ne iššūkiu kovoti, jei ne kovoti, tai viešai kentėti ar viešai nekęsti? Kas būtų, jei suimtų, susisprogdinusių, ieškomų teroristų vardai, jų grupuočių, organizacijų ir partijų, iš esmės neegzistuojančių kažin kokių valstybių pavadinimai liktų visiškoje nežinioje, užmarštyje ir niekam nežinomi, nesureikšminti, jeigu visi teroristai ir pavieniai išsigimėliai būtų laikomi psichopatais, ligoniais, padugnėmis, nevertais niekieno dėmesio ar nuomonės, neapykantos ar baimės, domėjimosi jų dievais, jų tikėjimais, jų pasaulio suvokimo versijomis?..
Žmonės gyventų kaip gyvenę. Rizikuotų skrisdami atostogų, nes lėktuvas gali ir šiaip nukristi. Vakare ar naktį rizikuotų būti užpulti, gal net nužudyti kokio nors pamišėlio gatvėje. Jei gyvenimui ir toliau darytų įtaką mums įgimtas savisaugos jausmas – neigimas, gal ir teroristai liautųsi galvoti, kad mus kontroliuoja, kad mes esame jų aukos, kad mes verti jų bombų ir jų ginklų, ir jų neapykantos?
Suprantu, kad ne viskas taip paprasta. Abejingumas ir tyla galbūt įžeistų ir išprovokuotų dar daugiau tragedijų, tuo pačiu tikriausiai įskaudintų tuos, kurie jau nukentėjo ar dar nukentės. Tačiau taip norėtųsi apsisaugoti, apsaugoti save ir savo vaikus nuo kasdienio siaubo. Anot senovės japonų išminties, nematyti, negirdėti, nekalbėti…
II.
Baimė, šokas, negalėjimas patikėti tuo, ką girdi ir ką matai, pasąmonės nesugebėjimas suvokti, suprasti, ar, kaip įprastai sakoma, „suvirškinti“ iš televizijos, radijo, interneto plūstančios informacijos, naujų niekada nepatirtų jausmų antplūdis, kaulus persmelkiančios ir tarsi virusas kiekvieną ląstelę užkrečiančios emocijos, viso tavo pasaulio sustingimas viename taške, vienoje siaubingoje akimirkoje, ir visus šiuos jausmus susumuojantis žodis „karas“… Ne tas karas, kuris kažkada vyko ir kažkur vyksta, bet tas, kuris čia pat, kuris dabar, ir kurio dalyvis esi tu ir tau brangūs žmonės.
Aš karą pirmą kartą pajutau prieš 15 metų dirbdama nedidelėje kavinėje vakariniame Atlanto krante, kai taip netoli, vos už keliasdešimties kilometrų, o kartu, kaip tuomet atrodė, visu pasauliu nutolusiame Niujorke degė dvyniai dangoraižiai. Tyla, kuri apima tą akimirką, kai minioje pasijunti vienas, kai net nematydamas kraujo ar negirdėdamas sprogimų, mirštančiųjų šauksmų, vis tiek jautiesi taip, tarsi milžiniška šiurkšti svetima ranka traiškytų tavo širdį.
Karas yra didelis ir piktas žodis, bet kitokio apibūdinti tam, kas šiandien vyksta Europoje, rasti nepavyksta. Madridas, Briuselis, Paryžius, Nica, Stambulas… Visur paprasti žmonės, kaip aš ir jūs, ir visur – ginklai, bombos, piktos, kaukėtos, žiaurios pabaisos… Pasipriešinti mes galime kuo?.. Smurtą stengiamės nugalėti užuojauta ir maldomis. Apsisaugoti bandome atsiribodami nuo kitų ir kitokių nei mes. Bet teroristai kaip pabaisos spintoje šiandien mums vaidenasi visur. Saugumas savo paties šalyje, savo namuose, jau virto miražu.
Ar karas tikrai prasidėjo tada, prieš 15 metų, Rugsėjo 11-ąją, sunku pasakyti. Bet nuo tos dienos daug kas pasikeitė. Tas yra tiesa.
Ar karas prasidėjo pernai kovo mėnesį Paryžiuje? O gal prieš kelias dienas Nicoje? Ne. Tas žodis teroristiniams išpuoliams kol kas nevartojamas. O kaip tuomet vadinti teroristinių išpuolių maratoną? Vis mažėjančius taikos tarp jų laikotarpius? Vis daugiau memorialinių datų ir laidotuvių? Vis stiprėjančią apsaugą oro uostuose? Vis didėjantį atšaukiamų skrydžių, kelionių ir atostogų skaičių? Augančią baimę dėl vaikų ateities, dėl šalies, miesto, namų, mokyklų, darbo, masinių susibūrimų, švenčių vietų, viešojo transporto saugumo?
Prieš 15 metų, kai prasidėjo mano, kaip pasaulio pilietės, gyvenimas, galimybės atrodė beribės, o mes, nedidukės Lietuvos laisvi piliečiai, nebebuvome kažkokie antrarūšiai nematomos šalies piliečiai. Kad ir kaip nelengva būtų, šiandiena džiaugiuosi, kad mačiau dar nesusprogdintus Niujorko dangoraižius, iš Eifelio bokšto mačiau ramiame saulėlydyje paskendusį Paryžių, mažais šuniukais vedinas ponias Nicos Anglų promenadoje ir absoliučiai taikų mažutėlaitį Briuselio Manneken Pis…
Va tik ilgai planuotą ir svajotą kelionę į Stambulą ir Grand Baazarą dabar tikriausiai reiks atidėti ilgam. Neretai pagalvojant – tai kaipgi vadinti laiką, kuriame gyvename?