Pirmasis maršas įkvėpė žmones, įkvėpė visiems jėgų ir tikėjimo, įkvėpė kūrybai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau visa tai išsikvepia. Kaip Jūs manote kodėl? Kas vyksta?
Nedaug laiko praėjo nuo gegužės 15 dienos, bet žmonės tikrai šiek tiek pasikeitė. Atsirado maža viltis, kad mes visgi galim vienytis ir pastovėti už savo vertybes ir laisves. Būtent už tai mes esame dėkingi „Didžiajam Šeimos Gynimo Maršui“ ir jo lyderiams. Tai buvo pirmoji reali dvasinė banga, galėjusi pakeisti šiandienos gyvenimo spalvas, atnešdama reikšmingas permainas į mūsų dabartį.
Galingiausia Lietuvoje visų laikų tautos organizacija, po trisdešimt metų, sutelkusi savyje nubudusius, neabejingus ateičiai žmones, apjungusi daugybę patriotiškų ir pasiaukojančių asmenybių, staiga sustojo ir nutilo, leisdama šiandien tai didžiulei protesto bangai užgesti.
Kas gi tokio įvyko per tą nepilną pusmetį?
Aš nedalyvavau šios organizacijos vidinėje veikloje, tik viską stebėjau iš šono. Bendraudavau su lyderiais, išsakydamas savo mintis apie jų daromas klaidas, bandydavau patarti.
Štai, mano nuomone, kelios jų esminės klaidos. Po birželio 15-17 dienų teatralizuotų akcijų, kurios daugiau buvo panašios į draugų laiko praleidimą Vilniuje, o ne į protesto mitingus prieš valdžią, buvo sukurtas Lietuvos Šeimų Sąjūdis (LŠS). Sulipdytas jis buvo ne iš žmonių, kurie pasiaukojančiai dirbo Maršui, ne iš Maršo koordinatorių, o tiesiog iš savos bičiulių kompanijos. Beatodairiškai buvo atsisakoma pačių darbščiausių ir ištikimiausių žmonių, kurie buvo tiesiog pašalinti iš LŠS gretų.
Mitingas, įvykęs rugsėjo 10 dieną, akivaizdžiai parodė, kad LŠS atsitraukia ir, su gero pusvalandžio malda scenoje, bėga nuo atsakomybės. Kalbėti nuo scenos galėjo ne visi, kažkokiu keistu algoritmu buvo išbrokuoti net patys didžiausi nūdienos autoritetai. Kodėl reikėjo rinkti žmones iš visos Lietuvos protestui Katedros aikštėje, o paskui juos užliūliuoti malda, siekiant ramaus išsivažinėjimo? Niekas tada net neįtarė, kad toks ir buvo tikrasis paskutinio mitingo scenarijus.
Šiandien LŠS pritilo. Valdžia jų rezoliucijų reikalavimus, ant minkšto popieriaus, panaudojo tinkamai. Tik keletą reikalavimų buvo perkelta į seimo rudens sesiją. Jie, žinoma, bus svarstomi vėliau ir greičiausia priimti, nebesulaukus jokio rimtesnio tautos pasipriešinimo.
Naujausiomis žiniomis, LŠS jau yra užmezgęs puikius santykius su Afrika. Džiaugiamės iki ašarų ir laukiame naujos tarptautinės veiklos. Planuose kažkokios, patyliukais skelbiamos, nepaklusnumo akcijos, visuotinis streikas… Bet ar žmones bepatikės, ar eis paskui šiuos vedlius, gaišdami savo brangų laiką, eikvodami pinigus automobilių kurui ir maistui Vilniuje.
Nežinau. Pasimelsti galima ir vietos bažnytėlėje, tyliai, ramiai ir be šarvuotų prievaizdų priežiūros. Kartaus nusivylimo yra labai daug.
Praeis kiek laiko ir istorija dar tiksliau įvertins „Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ nuopelnus, pergales ir nuodėmes prieš Lietuvą. Dabar mums belieka tik laukti ir stebėti, kas pagriebs šią priešpriešų blaškomą vėliavą ir vėl surinks pakilusią tautą. Meldžiu, kad ji vėl neužmigtų.
Kodėl išsiskyrė Jūsų ir „Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ keliai?
„Didysis Šeimos Gynimo Maršas“ ir „Lietuvos Šeimų Sąjūdis“ – tai du skirtingi dariniai su tais pačiais vadovais. Vienas buvo panaikintas, kad jo vietoje atsirastų kitas. Niekada nebuvau Maršo koordinatoriumi, nei tarybos nariu. Mus siejo tik kilnus, tvirtas ir teisingas noras pakelti žmones kovai už ateitį ir prieš prarajišką valdžios politiką. Tam buvo skirta ir daina „Kelkis, Lietuva!”, kurią iki šiol dainuoja žmones su ašarom akyse, prisimindami didžius jausmus Vingio parke.
Dabar aš nenoriu ir negaliu eiti su žmonėmis, kurie veda mus į nežinią, aplinkkeliais ir neišklausydami kito nuomonės. Šitie viražai, kuriuos paskutiniu metu išdarinėjo LŠS man nepriimtini. Jie gali privesti prie visiškos veiklos tragedijos. Širdyje turi būti tiesa, atvirumas ir nuoširdumas. Šiais principais visada stengiuosi vadovautis ir pats. Noriu, kad mane vestų žmonės, turintys savyje tą patį.
Dalyvavote „Petys už laisvę“ asociacijos suvažiavime, kaip vertinate šią iniciatyvą?
Pagaliau pradedame suprasti, kad vienas lauke ne karys. Džiaugiuosi, kad tas supratimas įgauna realias ir labai reikalingas formas. Žiūrint iš šono, pakanka vieno, savo darbą, šeimą, verslą ir darbuotojus mylinčio, žmogaus, ir apie jį pradeda telktis tokie pat žmones. Tuoj pat randama bendra kalba, bendri tikslai, ir šis naujas traukinys juda į priekį, savo kelyje, gąsdindamas ir šluodamas į šonus stovinčius valdžiažmogius, su niekiniais pasais rankose.
Aš labai tikiu, kad tas lokomotyvas, mielu pavadinimu, „Gustuko picerija“, prisikabinęs dar daug vagonų (jau apie 200 įmonių) ir atsistojęs „Petys už laisvę“ kelyje, pasieks savo geidžiamą stotį, palikdamas po savęs ant bėgių sutraiškytą laikinosios valdžios svajonę „Galimybių pasą“.
Kokias dar iniciatyvas žinote, palaikote ir kitiems rekomenduotumėte prisijungti?
Neseniai Kaune vyko konferencija skirta buvusio žemės referendumo iniciatoriaus ir organizatoriaus Pranciškaus Šliužo atminimui. Renginį organizavo dvi puikios ir aktyvios moterys Danutė Jasilionienė ir Erika Švenčionienė. Klausimas didžiosioms dabartinio referendumo žvaigždėms, signatarui Zigmui Vaišvilai ir Nendrei Černiauskienei, – kur buvote jūs? Kodėl nematėme jūsų, negirdėjome jūsų uždegančių kalbų?
Iki šio renginio su pagarba stebėdavau jūsų karštas spaudos konferencijas, kvietimą pasirašyti referendumo parašų rinkimo lapuose, raginimą jungtis ir burtis, nežiūrint į nieką. Kokios juodos katės dabar perbėgo jūsų kelią į šitą garbų ir labai reikalingą renginį. Ar tik nebus tai tas pats lietuviškas bruožas, gražiai kalbėti, o veikti priešingai, randant nors menkiausią priežastį tyliai nusisukti. Jūs, Zigmai ir Nendre, praradote mane, kaip vieną savo fanų, bet aš jau niekada neprarasiu tikėjimo tautos pasirinkimo įrankiu – referendumu.
Ar visa pandeminė situacija nenuvaikė mūzų? Ar lieka laiko ir ar norisi kurti?
Stengiuosi niekada nepasiduodi panikai. Beveik neskaitau komentarų, nes žinau, kad yra žmonių, tarp jų netgi labai gerai žinomų asmenybių, kurie turi silpnybę lįsti į internetinę erdvę ne visai adekvatūs. Kartais labai aiškiai jų komentaruose matosi alkoholio ausys.
Aš nemanau, kad pas mus siaučia pandemija. Visi, net ir suklastoti statistiniai duomenys rodo, kad tai ne pandemija, o epidemija. Bet mūsų „laikiniesiems“ būtinas būtent tas pavadinimas ir tos ekstremalios sąlygos, kad lengvai galėtų pateisinti prislėptą korupciją ir šalies griovimą.
Kasdien sugalvojama labai daug priežasčių nieko nedaryti, užsisklęsti ir laukti galvos sprogimo nuo nepakeliamos vidinės įtampos ir baimės būsenos. Aš bandau rasti priežastį nežiūrėti ten, kur gali išdegti mano akys. Todėl ir kūrybos aš neatsisakiau, viskas vyksta pagal mano kūrybinius planus, tiesa kiek lėčiau negu norėtųsi.
Tik gaila, kad parodyti tai kas nauja, kuo gyveni ir ką sukūrei, ne visada yra kur ir kam. Valdžioje sėdinčios žmogystos labai nori, kad niekas ir niekada neišvystų to, ką mes dabar sukuriame, išgyvename ir stengiamės išsaugoti. Lengva ranka jie mus nardina į „pandeminį ledą“, kad kuo ilgiau liktume sukaustyti neveiklos, sąstingio ir košmariško miego. Tik mūsų darbai, mintys ir svajonės jame jau niekada nebeužšals ir nežus.
Kur semiatės stiprybės kai būna sunku?
Gyvenimas ir išgyvenimas šiame pasaulyje tapo ekstremalus.
Akivaizdus melas tapo tiesa, o tiesa virto nemadinga našlaite, kurią būtinai reikia išvyti iš šito pasaulio. Amžiais gyvavusios tradicijos ir papročiai išjuokiami ir niekinami. Būti budeliu savo tautai dabar jau tapo norma. Naikinama viskas, nuo paprastos žmogaus ramybės iki konstitucijos.
Įrankių ir priemonių pasirinkimas, neišeiti iš proto, šiandien nedidelis. Svarbu suprasti, kuo tu tiki. Vieni tiki mokslu ir skiepijasi neaiškiais marmalais, kiti tiki sveiku protu ir laukia kas bus toliau… Dar yra tokių, kurie tiki, kad pas juos vietoj smegenų yra auksas. Jie taip pat kažko laukia. Turbūt tos išganingos valandos, kada visi nesusibadę išmirs patys.
Sunku tam, kurio smegenys virsta auksu. Į auksą nepatenka kraujas. Nešiotis virš kilogramo sveriantį aukso gabalą galvoje, turbūt labai nepatogu. Nepatogu, bet gal naudinga.
Aš irgi kažko laukiu. Laukiu tiesos iš kalbančios dėžės, laukiu kada pagaliau nutils mūsų valdžios marazmatikai, kada mūsų gyvenime nebeliks senų nukaršusių, istorinių patarinėtojų su abejotina praeitimi…
O labiausiai turbūt laukiu momento kai, drąsiai žvelgiant į „neužklijuotas“ šypsenas ir atvirus žmonių veidus, sudainuosiu pačias geriausias savo dainas.
Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, Lietuvos ateities vizija?
Pranašo misija labai sunki ir nedėkinga, todėl ir nesiimu nieko pranašauti, spėlioti ar kurti vizijas. Tiesiog reikia kiekvienam iš mūsų pabandyti išsiugdyti matymą per rūką. Verta dažniau pastebėti objektus ir reiškinius, kurie vyksta čia pat už kampo, nes tai gali būti mūsų artimiausia ateitis, kuriai reikia kuo skubiau ir rimtai pasiruošti.
Mes net nespėjome pastebėti, kaip greitai Australija ir Kinija pavirto į konclagerius. Tai nutiko staiga ir niekas mums iš anksto nepranešė jokios blogos vizijos.
Reiškia mes praeityje kažką svarbaus ir žūtbūtinio praleidome pro savo akis ir ausis, kažką kas gali jau tuoj atslinkti ir iki mūsų namų, paversdamas mus tokiais pačiais konclagerio gyventojais.
Viliuosi, kad politiniai krūmai ir bunkeriai su kiekviena diena taps vis labiau permatomi. Slėptis nebebus kur, tapsime visiškai aiškūs ir ryškūs, kas su savo niekšybe ir gobšumu, kas su šviesa ir kova prieš tamsą.
Įsivaizduokite, kad esate transliuojamas visam pasauliui ir kiekvienas žmogus Jūsų klausosi, tačiau turite galimybe pasakyti tik vieną sakinį. Ką pasakytumėte?
To padaryti negaliu. Aš net negaliu apibūdinti kas yra laimė ar meilė. Gal tik mirštantis žmogus paskutinę gyvenimo minutę tai supranta ir pajaučia. Norėčiau kuo ilgiau to nežinoti.
Dėkoju už pokalbį.