2020-ųjų pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisija priėmė sprendimą dėl prestižinėje sostinės vietoje šešiasdešimt dvejus metus (nuo 1959 m.) stovėjusio sovietmečio rašytojo ir politinio veikėjo Petro Cvirkos paminklo iškėlimo, ir 2021 m. lapkričio 19 dieną jį išsivežė Vilniaus miesto tvarkymo įmonė „Grinda“, kol bus parinkta nuolatinė laikymo vieta.
Dabar laukia svarbesnis žingsnis – daugiasluoksne dėme paženklinto Antano Venclovos muziejaus, skirto Lietuvos pardavikui, juodžiausiam cenzoriui, ištrynusiam iš Lietuvos atminties šviesiausių, kilniausių, talentingiausių žmonių pavardes, veiklos pakeitimas. Jau anksčiau, bandant jį išgelbėti, buvo žengtas unikalus žingsnis, muziejus pervadintas Venclovų vardu ir įkeldintas gyvas eksponatas – Tomas Venclova, tačiau Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje Seimo nariai ir Vilniaus savivaldybės politikai ėmė rimčiau svarstyti, ar šiems asmenims skirtas muziejus tarnauja Lietuvai.
2022 m. gegužės 4 dieną įvyko Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdis, kuriame neigiamai apie muziejaus veiklą pasisakė daug svarbias pareigas einančių asmenų.
Visuomenei keliant vis daugiau klausimų, ir įtampai augant, 2022 m. birželio 9 dieną Vilniaus savivaldybė surengė Vilniaus rotušės kamerinėje salėje viešųjų intelektualų pokalbį apie Venclovų namų-muziejaus likimą [1]. Jį moderavo kultūros istorikas doc. dr. Aurimas Švedas, pateikęs pasiūlymą dalyvauti ir T. Venclovai. Kadangi jis viešėjo Prahoje, A. Švedas perskaitė daugiau nei prieš mėnesį (gegužės 2 d.) parašytą jo laišką Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui, išreiškiantį nepasitenkinimą viešu klausimo aptarinėjimu, apeinant jo asmenį ir sovietmečiu kvepiantį pageidavimą, kad diskusijos mintys nebūtų viešinamos :
„Susipažinęs su straipsniu „Delfi“ portale „Rusijos karo akivaizdoje – klausimai dėl muziejaus sostinėje: tikrasis rašytojo vaidmuo buvo nutylėtas“ [2] , sužinojau apie diskusiją Venclovų namų-muziejaus klausimu. Ligi šiol tikresnių žinių apie ją neturėjau. Manau, nėra korektiška mano atžvilgiu, kad šis jautrus klausimas viešai aptariamas be mano žinios. Tikiuosi, toliau diskusija nebus viešinama. Nors nebuvau pakviestas į diskusiją ir to, matyt, nenumatoma daryti, laikau reikalingu pasakyti keletą dalykų, paryškinančių mano poziciją.“
Kadangi muziejus ne privatus, o savivaldybės išlaikomas, T. Venclova pripažįsta:
„Pirma – ne aš Venclovų namus-muziejų steigiau ir atidarinėjau, ne man juos ir naikinti. Tai savivaldybės reikalas.“
Kiek anksčiau, išklausęs kraštutinai absurdišką istoriko Valdemaro Klumbio siūlymą: „Kadangi Tomas Venclova yra vienas žinomesnių poetų, muziejaus vadovybė galėtų žengti gudrų žingsnį – pavadinti T. Venclovos muziejumi, ir viskas tuo pasibaigtų“ [3] , taip pat Laimos Kreivytės „Homo cultus. Iš balkono“ (2022 05 12) laidoje [4] išsakytą buvusio kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko ryžtingą pageidavimą pervadinti muziejų Tomo Venclovos, žinomiausio lietuvio Europoje, vardu, kadangi Lietuva neturi jam prilygstančio tarptautiniu mastu atpažįstamo ženklo, neprarasdamas blaivaus proto likučių ir nepritardamas analogų demokratiniame pasaulyje neturinčiam reiškiniui, T. Venclova atsako:
„Pervadinti muziejų Tomo Venclovos muziejumi, kaip siūlo gerbiamas Valdemaras Klumbys, griežtai nesutinku. Gyviems asmenims muziejai nesteigiami. Net po mirties, jei norima tai padaryti, paprastai išlaukiama 10–15 metų. Galima būtų pavadinti muziejų, pavyzdžiui, literatūrinių ryšių muziejumi, kas esme atitinka jo specifiką.“
Toliau laiške prasideda netikslumai, peraugantys į netiesos sakymą. Griežtai protestuodamas prieš pono Stanciko demagogiškus tvirtinimus, kad A. Venclovos šeima užgrobusi butą Vilniuje, T. Venclova ima pasakoti, kad:
„Minėtosios vilos arba namo savininkas gydytojas Kiakszto, kaip tvirtinama lenkiškoje „Vikipedijoje“, nebuvo po Lietuvos sovietizacijos 1940 metais saugumo suimtas, kankintas ir ištremtas. O dar 1939-aisiais per sovietų–lenkų karą pateko į sovietų nelaisvę. Iš jos grįžęs, kaip dauguma Vilniaus lenkų išvyko į Lenkiją ir 1960 metais ten, Mazovijos Ožaruve, mirė.“
Tai aiškiai rodo, kad T. Venclova niekada nesiteikė savo muziejaus internetinėje bendravimo svetainėje perskaityti NAMO PAMĖNKALNIO G. 34 VILNIUJE IR JO STATYTOJŲ ISTORIJOS [5] , kur pasakojama, kad „Antoni Izydor Kiakszto (1884–1960 kartu su žmona Stanislawa Kiaksztowa (1884?–1941) inicijavo namo Uosto (ul. Portowo) gatvėje statybas ir buvo pirmieji jo gyventojai bei savininkai. <…>1940 m. A. Kiakszto buvo areštuotas už antisovietinę veiklą. <…> Gydytojas buvo nuteistas ir ištremtas į SSRS gilumą. Jo ,,buržuazinė“ praeitis – daktaras gimė tarnautojo šeimoje, imperiniu laikotarpiu turėjo armijos kapitono ir dvaro patarėjo rangą, lenkmečiu tapo pulkininku, 1929 m. lankėsi Paryžiuje, 1931 m. Londone Gydytojų chirurgų suvažiavimuose, karo metais kurį laiką gyveno Jogailos g. 7 namo 5 bute – apsunkino bylos eigą. Šių įrodymų pakako, kad gydytojui būtų paskirta bausmės atlikimo vieta Sibire, tačiau ,,nusikaltėlis“ sugebėjo pabėgti iš traukinio vagono, judėjusio į Rytus, grįžo namo ir įsidarbino Vilniaus I – os poliklinikos vedėju. 1943 m. rugsėjį A. Kiakszto nacių valdžios paskirtas dirbti Alytaus sovietinių karo belaisvių stovykloje, vėliau tapo šios ligoninės vedėju. 1944 m. dirbo Raudonajame Kryžiuje, tačiau į miestą grįžus sovietams, A. Kiakszto vėl pateko į KGB tardymo suolą, kur sugebėjo įrodyti savo nekaltumą ir, atsižvelgus į jo amžių ir sveikatos būklę bei įrodymų nepakankamumą, 1945 gegužės 4 d. buvo paleistas.
A. Kiakszto pateko į gen. Anderso kariuomenę, kurioje iš Gardino ir Vilniaus karo ligoninių gydytojų, kurių buvo 35, karą išgyveno tik keturi, tarp jų ir A. Kiakszto. 1948 metų Lenkijos Respublikos gydytojų sąraše randamas chirurgas A. Kiakszto, gyvenantis Ožarowe prie Varšuvos, Mickevičiaus g. 14-9[60]. Lenkijos nekrologų duomenų bazėje pažymėta ir gydytojo mirties data –1960 05 19.“
2016 metais Lenkijoje išleistoje knygoje apie lenkų žurnalistą, kultūros veikėją Leopoldą Tyrmandą, (Woźniak Marcel. Biografia Leopolda Tyrmanda. Moja śmierć będzie taka, jak moje życie.) yra Leszeko Zawiszos prisiminimai apie gyvenimą Vilniuje 1940 metais Antoni Kiakszto priklausiusiame name. Joje minima, kad savininkas – Lukiškių kalėjime.
Daktaro nelaisvės kelią rodo Londono Lenkų instituto ir Sikorskio muziejaus skaitmeninis dokumentų rinkinys. Viename iš sąrašų, kurie Lenkijos visuomenės ir politikos veikėjai turėtų būti paleisti pirmiausia, 13 numeriu įrašytas Vilniaus Komiteto pabėgėliams remti viceprezidentas – plk. Kiakszto Antoni, apie 50 metų, pulkininkas, Lenkijos karo gydytojas, areštuotas Vilniuje 1940 metais ir išvežtas į SSSR gilumą.
Medicinos daktaro Adamo Kielbinskio (1894–1975) prisiminimuose apie Anderso kariuomenę randame sakinį: „Iš Gardino ir Vilniaus karo ligoninių gydytojų, kurių buvo 35, karą išgyveno, tarnaudami Anderso kariuomenėje, tik keturi: Antoni Kiakszto, Czeslaw Ryll-Nardzewski, Ryszard Puszskewicz ir aš (t. y. Adam Kielbinski)“. O štai Vikipedijos straipsnis „1960 metai Lenkijos kariuomenėje“ skelbia, kad „tų metų gegužės 19 dieną Varšuvoje mirė pulkininkas gydytojas Antoni Kiakszto, buvęs Vilniaus Karo ligoninės komendantas, Vilniaus Komiteto pabėgėliams remti viceprezidentas, areštuotas 1940 metais ir išvežtas į SSSR gilumą.“ Šią mirties datą patvirtina ir internete skelbiama Lenkijos nekrologų bazė.
1940 metais per pirmąją sovietų okupaciją, vilos savininkui Antoni Kiakszto patekus į NKVD kalėjimą, jo namas buvo nacionalizuotas. Jame neilgai gyveno režisierius R. Juknevičius, aktorius R. Siparis ir lenkų rašytojas L. Tyrmandas. Po karo prašmatni vila buvo padalyta į du butus. 1946 m. (o ne 1947 m. kaip rašo T. Venclova) šio namo pirmajame aukšte sovietų valdžia suteikė gyvenamąjį plotą nomenklatūrininkui A. Venclovai, kuris, kaip laiške tvirtina T. Venclova, „apie Kiakszto net nežinojo“. Taigi baisių sapnų nesapnavo, tik turėjo tam tikrų ginčų gyvenamojo ploto klausimu [6] su antrame aukšte įkurdintu kitu partiniu funkcionieriumi Feliksu Bieliausku [7] ir sunkiai dirbo, tempdamas Lietuvos kultūrą ir švietimą ant sovietinio kurpaliaus.
Vasarodavo Venclovos brangiausioje Palangos vietoje, išskirtinės istorijos ir architektūros name (J. Simpsono g. Nr. 19), atimtame iš Lietuvos patrioto, antinacinio ir antisovietinio rezistento Gabrieliaus Milašiaus. Knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą“ T. Venclova prisimena:
„Vasaras paprastai leisdavome Palangoje. Ten rinkdavosi prieškario, taip pat pokario elitas, lankosi ir dabartinis. Pradžioje mes ten nuomodavomės butą, bet vėliau tėvas nusipirko kuklų vasarnamį (šiek tiek privačios nuosavybės buvo leidžiama turėti, tik ją reikėjo vadinti ne „privačia“, o „asmenine“).“[8]
Vasarnamio įsigijimo 1957 metais T. Venclova nevadina išskirtine sovietinio nomenklatūrininko privilegija ir laiške merui, klaidingai pateikdamas savininko pavardę, Gabrielių Milašių pavadindamas Mačiuliu, pareiškia, kad jo tėvo iš Palangos valdžios pirkta vila prieš tai tikrai priklausė sovietmečiu kalintam asmeniui, bet jo tėvas apie tai nežinojęs:
„Kaip dėl namelio Palangoje, jis tikrai priklausė Mačiuliui. Šį įkalinus, jis buvo nacionalizuotas. Ir žymiai vėliau Venclova, niekaip nesusijęs su Mačiulio įkalinimu ir taip nieko apie jį nežinojęs, tą namelį įsigijo iš Palangos valdžios.“
Laimė, išklausę neretai apie savo tėvą kartojamų netiesų [9] , galime pasiskaityti puikų Algirdo Vaserio straipsnį „Dukart nuteistas sušaudyti“ [10] apie šio namo savininką, Lietuvos patriotą, antinacinį ir antisovietinį rezistentą Gabrielių Milašių, kuris 1943 metais buvo pogrindinės Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos ryšininkas Palangoje. Tame name yra slapstęsis garsus visuomenės veikėjas, pedagogas Algirdas Vokietaitis, 1943-44 metais slapta per jūrą vykdavęs į Švediją ir vežęs pasauliui žinias apie Lietuvą, nes lietuvių pogrindžiui rūpėjo ryšiai su laisvuoju pasauliu, galimybė perduoti Vakarams informaciją apie padėtį okupuotoje Lietuvoje ar netgi sulaukti iš ten kokios nors pagalbos.
Hitlerininkų žvalgyba Gabrielių Milašių areštavo, uždarė Dimitrave, bet jam pavyko pabėgti. Nors raudoniesiems nebuvo prasikaltęs, bet buvo suimtas, o 1945 metų vasario 17 dieną nuteistas sušaudyti. Vėliau bausmė pakeista dešimčia metų kalėjimo lageriuose. 1957 metais, grįžęs iš Kolymos, nei „pasakų namelio“ Simpsono g. Nr. 19, nei daugybės vertingų knygų neatgavo. Žmona buvo nušauta, todėl pats augino sūnus, kurių vienas A. Venclovai net yra pasakęs, jog tai jo tėvo namas, bet šis tik ėmęs rodyti vaikui užsienietiškų pieštukų ir parkerių nuogybes [11].
Nors T. Venclova mini, kad Palangos viloje tėvas vasarodavo 1957-1970 metais, tačiau niekada neužsimena, kaip ji buvo naudojama vėliau, iki 1990-ųjų. Nemini ir 1983 metais, daugiau kaip dešimčiai metų praslinkus po A.Venclovos mirties, kieme pastatyto paminklinio akmens. Apie tai pasakoja jo motina, Eliza Venclovienė:
„Prieš mūsų Palangos namelį augo dvi milžiniškos žemai paskleidusios šakas pušys. Antanas visada gėrėdavosi šiuo gamtos stebuklu. Nė nenujautė, kad kada nors tarp tų pušų jo mylima Palanga pastatys jam paminklinį akmenį su bareljefu.
Vieną saulėtą popietę (1983 m. liepos 5 dieną) buvo paminklinio akmens atidarymas. Viskas atrodė labai šventiškai. Per garsiakalbį skambėjo Dvariono muzika. Paskui pasigirdo Antano balsas. Jis skaitė „Tėviškę“.[12]
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę šis akmuo buvo išgabentas, bet sužinojęs, kad jis „saugomas“ po Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus laiptais, T. Venclova, pernai pareiškė norą, kad bareljefas su tėvo atvaizdu būtų išpjautas ir pergabentas į Vilniaus Venclovų muziejų. Kol kas šis asmeninis noras neįvykdytas.
Savo namą Gabrielius Milašius atgavo tik 1990 m. rugpjūčio pradžioje, ir, kaip teigia Algirdas Vaseris, tik tuomet, kai E. Venclovienė sutiko jį atiduoti, iš savivaldybės išlupdama tokią pinigų sumą, kad tektų patikėti, jei muziejus pateiktų saugomus pirkimo dokumentus, jog A. Venclova, kurio „šykštumas visuomenėje buvo tapęs folkloru“ [13] ir kuris iš valdžios beveik viską gaudavo veltui, už jį – prieš 1961 m. pinigų reformą – buvo sumokėjęs beveik du šimtus tūkstančių rublių. T. Venclovos laiške merui ši grubiai apiplėšto ir kita pavarde įvardijamo žmogaus istorija perteikiama šaltai ir ciniškai:
„Mačiulis, grįžęs iš tremties, vėl gyveno Palangoje, tik kitoje vietoje. Po atgimimo pareiškė į namelį pretenzijas, jį atgavo ir pardavė.“
Klystama ir įvardijant naują pirkėją:
„Kiek žinau, dabar namelis priklauso žinomam politikui Karbauskiui. Taigi kalbos apie užgrobimus yra niekuo neparemtos.“
Iš tiesų, pirkėjas ne „valstiečių-žaliųjų“ pirmininkas, politikas Ramūnas Karbauskis, o jo brolis, režisierius Mindaugas Karbauskis, apie dvidešimt metų gyvenęs ir dirbęs Rusijos sostinėje Maskvoje ir 2017 m. įsigijęs šį itin retą, dar carinės Rusijos imperijos laikų didikų gyvenimą menantį namą prestižinėje ir brangiausioje Palangos vietoje. Tokių medinių namų su išskirtine istorija ir architektūra, įtrauktų į mūsų šalies Kultūros vertybių registrą ir saugomų valstybės, šiuo metu kurorte išlikę gal tik dešimt.
Visas šias klaidas ir abejingumą antrajam namo savininkui Gabrieliui Milašiui atperka didžiulis T. Venclovos domėjimasis pirmuoju namo savininku – Kruvinuoju Baronu Ungernu. 2011 metų vasarą, keliaudamas po Mongoliją, T. Venclova apsilankė barono Ungerno vadavietėje Ulan Batore ir aprašė tai savo dienoraštyje (2011-07-28) [14] :
„Taigi vėl vykstu ieškoti barono Ungerno vadavietės (pavyko rasti jos nuotrauką ir apytikres koordinates). Statinį nesunkiai aptinku – jis gana europietiškas, dabar jame karinė ligoninė. Lenkų rašytojas Ossendowskis, kuris buvo avantiūristas kaip ir pats Ungernas ir jį Mongolijoje matė, tvirtino, kad Ungernas gyveno jurtoje, o vadavietę turėjo kitoje vietoje, bet, pirma, Ossendowskiu tikėti nebūtina, antra, tie dalykai galėjo keistis, trečia, tai vis vien kažkur greta. Tolokai nuskrido vokietis iš estiškos Hiumaa salos. Sibire jis kovėsi baltųjų pusėje, užėmęs dalį Mongolijos nutarė atgaivinti Čingischano imperiją ir jos padedamas išvyti iš Maskvos bolševikus, bet Ungernui, deja, nepasisekė – buvo paimtas į nelaisvę ir sušaudytas (Bogdo Khanas liepė visiems mongolams melstis už jo sielą). „Deja“ čia gal ne visai tinkamas žodis: ta spalvingiausioji pilietinio karo figūra garsėjo ekscentriškumu ir beveik beprotišku žiaurumu – kažin ar Ungerno valdžia būtų buvusi geresnė už Lenino ir Dzeržinskio.“
Apie Kruvinąjį Baroną rašoma ir Venclovų muziejaus internetinėje bendravimo svetainėje (2020 m. balandžio 2 d.) :
„Baronas Romanas von Ungern-Sternberg (1886-1921), dar žinomas kaip Kruvinasis Baronas, kilęs iš garsios Pabaltijo vokiečių giminės, buvo baltagvardiečių generolas Rusijos pilietiniame kare. Vėliau, vedamas imperinių ambicijų, mėgino atkurti Mongolijos suverenitetą. Savo užmojais šiais laikais lyginamas net su Islamo valstybės ideologais, nors pats buvo priėmęs „taikiausia pasaulio religija“ vadinamą budizmą.
1921 m., vadovaudamas „Azijietiškajai raitajai divizijai” baronas Ungernas išstūmė Kinijos kariuomenės būrius iš Mongolijos ir atkūrė vyriausiojo lamos Bogdo Khano monarchinę valdžią. Bogdo Khanas (1869 –1924) buvo Mongolijos dvasinis lyderis, Tibeto budizmo hierarchijoje trečiasis svarbiausias asmuo po Dalai Lamos ir Pančen Lamos.
Penkis mėnesius trukusio Mongolijos valdymo metu, Ungernas sostinėje Urgoje (dabartiniame Ulan Batore) pagarsėjo žiauriu smurtu ir susidorojimais prieš savo oponentus, ypač bolševikų šalininkus. Tais pačiais metais Ungernas tęsė invaziją į rytų Sibirą, remdamas tariamus antibolševikinius sukilimus ir siekdamas užkirsti kelią Raudonosios armijos partizanų įtakai Mongolijoje. Tačiau po dviejų mėnesių pralaimėjo ir nepraėjus dar mėnesiui Novonikolajevske (dabartiniame Novosibirske) po šešių valandų teismo pripažintas kaltu, o 1921 m. rugsėjo 15 d. sušaudytas.
Pastatas barono Ungerno šeimai priklausė iki 1938 m., kol jį su sklypo dalimi nupirko Gabrielius Milašius. Naujasis savininkas namą rekonstravo – iki tol pastatas buvo be verandų, raudonų čerpių stogu. 1939 m. pastato šeimininkas su Palangoje esančios lentpjūvės (buvusios Vytauto ir Žvejų gatvių kampe) savininko A. Tamašausko pagalba įrengė verandas iš trijų pastato pusių ir papuošė jas medžio raižiniais. Manoma, kad tuomet ir pastato interjeras papuoštas medžiu. Projektui vadovavo tuo metu Palangos miesto vyr. architekto pareigas ėjęs Vadimas Lvovas.“
Laiške Vilniaus merui T. Venclova, tik sau pasilikdamas teisę žeminti iškiliausias Lietuvos asmenybes, išrėžia griežtą protestą Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei, išdrįsusiai pasakyti, kad, nepateikiant jokios alternatyvios informacijos, Venclovų namai-muziejus primena SSRS diktatoriaus Josifo Stalino muziejų Goryje, Sakartvele“[16] :
„Taip pat griežtai protestuoju prieš ponios Kuzminskienės tvirtinimą, kad Venclovų namai-muziejus lygintini su Stalino muziejumi Goryje. Kad ir kokios būtų A. Venclovos klaidos ir nuodėmės, gretinimo su Stalinu jis tikrai nenusipelnė, taigi toks tvirtinimas yra įžeidžiamas.“
T. Venclovai nepriimtina ir kelių žmonių pareikšta nuomonė, kad muziejų galėtų perimti, anot jo, istorinių klausimų nesugebantis spręsti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC):
„Prieštarauju muziejaus perleidimui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, nes ši įstaiga, kaip matyti iš pono Stanciko ir panašių tvirtinimų, vargu ar būtų pajėgi objektyviai nušviesti su juo susijusius klausimus.“
Šiems T. Venclovos teiginiams, 2022 m birželio 9 dieną Vilniaus savivaldybės surengtame pokalbyje pritarė tik prie prezidiumo stalo įsitaisę kviestiniai intelektualai, o sėdėjusieji salėje išsakė priešingą nuomonę, kadangi muziejai turi pagerbti kovotojus už laisvę, o ne laisvės naikintojus ir paminklai turi būti statomi didvyriams, o ne garbės neužsitarnavusiems.
Taigi, svarstymai tebevyksta, kadangi keičiant Venclovų muziejaus pavadinimą, iškart turėtų būti numatoma tolesnė jo veiklos kryptis. Tai padaryti nelengva, nes nepelnytai užmirštų, pagarbos ir atminimo nusipelniusių asmenybių sąrašas išties ilgas.
[1] Tomo Venclovos laišką ir visų pasisakiusiųjų mintis galima pasiskaityti Jurgitos Jačėnaitės straipsnyje „Intelektualai apie Venclovų namų pertvarkas: urbicidas, sovietmečio baimė, nekilnojamasis turtas.“
https://www.bernardinai.lt/intelektualai-apie-venclovu-namu-pertvarkas-urbicidas-sovietmecio-baime-nekilnojamasis-turtas-svarbiau-uz-kultura/ Laidos įrašą ir komentarus galima paskaityti Venclovų namų-muziejaus internetinėje bendravimo svetainėje https://www.facebook.com/venclovunamai (2022 06 09).
[2] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rusijos-karo-akivaizdoje-klausimai-del-muziejaus-sostineje-tikrasis-rasytojo-vaidmuo-buvo-nutyletas.d?id=90106915
[2] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rusijos-karo-akivaizdoje-klausimai-del-muziejaus-sostineje-tikrasis-rasytojo-vaidmuo-buvo-nutyletas.d?id=90106915
[4] https://podtail.com/en/podcast/homo-cultus-i-balkono/homo-cultus-i-balkono-ar-vilniui-reikia-literaturi/
[5] http://vilniausmuziejai.lt/venclova/Pamenkalnio_34_istorija.html
[6] http://www.dasein.lt/2017/04/kas-idomesnio-lukiskiu-kalejime-open.html
[7] Feliksas Bieliauskas (1914 – 1985) 1940–1942 m. ir 1944 m. sovietams okupavus Lietuvą LLKJS CK pirmasis sekretorius. 1942–1943 m. Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos politinio skyriaus viršininkas. 1944–1945 m. 50-osios lietuviškosios atsargos šaulių divizijos vado pavaduotojas politiniams reikalams ir politinio skyriaus viršininkas; 1945 m. pulkininkas. 1946–1950 m. LKP(b) Vilniaus miesto komiteto antrasis sekretorius. 1941–1976 m. LKP CK narys, 1950–1954 m. ir 1958–1963 m. LKP CK biuro narys. 1941–1946 m. ir 1954–1958 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos, nuo 1947 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Buvo vienas pretendentų į LKP CK pirmojo sekretoriaus postą, ir t. t.
[8] Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa. 2017, p. 139.
[9] Kaip vieną iš tėvo veiklos balinimų galima paminėti Tomo Venclovos tvirtinimą, kad mirštanti Salomėja Nėris visiškai nesielvartavo dėl cenzorių, kurių svarbiausias buvo A.Venclova, išdarkytos pakutinės jos knygos, nors visi aplankiusieji ligoninėje poetę, liudijo priešingai.
Monika Bertašiūtė. Tomo Venclovos mamai Elžbietai Račkauskaitei – 110.
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/tomo-venclovos-mamai-elzbietai-rackauskaitei-110-285-1540418?fbclid=IwAR2Pku2JlA-dSpQduIqDzTjePdw3xo1LXkfQA46Tesj9IyfyXA7xTC2AH1Y
[10] Algirdas Vaseris. Dukart nuteistas sušaudyti. Respublika, 1990 rugpjūčio 30 d.
Click to access 19900830-%5BA._Vaseris.%20Dukart%20nuteistas%20su%C5%A1audyti.%20%E2%80%9ERespublika%E2%80%9C,%201990.08.30%5D.pdf
[11] Algirdas Vaseris. Dukart nuteistas sušaudyti. Respublika, 1990 rugpjūčio 30 d.
Click to access 19900830-%5BA._Vaseris.%20Dukart%20nuteistas%20su%C5%A1audyti.%20%E2%80%9ERespublika%E2%80%9C,%201990.08.30%5D.pdf
[12] Atsiminimai apie Antaną Venclovą. Eliza Venclovienė. „Vagos“ leidykla, 1988, p. 395.
[13] Vitalijus Bernardas Litvaitis. Antanas Venclova ir jo sąžinė.
http://www.palangostiltas.lt/antanas+venclova+ir+jo+sazine,7,2,3581.html
[14] http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/718-2012-m-nr-05-06-geguze-birzelis/6951-tomas-venclova-tolimuju-rytu-uzrasai
[15 ]https://www.facebook.com/venclovunamai/photos/baronas-romanas-von-ungern-sternberg-1886-1921-dar-%C5%BEinomas-kaip-kruvinasis-baron/4428062037219637/