laikmetis.lt
Tai nėra tiksli Morkaus evangelijos eilutės citata, tačiau aiškiau išreiškia mintį. Taip rašau, svarstydama mūsų, katalikų, viešai išreikštą išankstinį požiūrį į Šeimos gynimo maršą.
Dabar, kai jis jau įvyko ir matėme jo vyksmą, kalbas ir žmonių pakilumą, kategoriškas atsiribojimas nuo jo tarsi „pakibo ore“. Tačiau kalbu ne apie tai, jog toks atsiribojimas buvo ar nebuvo pagrįstas, girdint ką ir kaip savo metu jo organizatoriai kalbėjo.
Taip, pagrindo abejojimui buvo. Tačiau, tuo reiškėsi labiau politinė maršui nepritariančiųjų pozicija. Suprantama, kad ją asmeniškai išsakė abu arkivyskupai, nes Šeimų gynimo maršas kaip protestas turėjo politinius reikalavimus, o Bažnyčia nėra politinė organizacija. Savo nepritariančią politinę poziciją iš anksto išreiškė ir partijos, kurios baiminosi ir dėl galimų susipriešinimų, bet ne mažiau dėl naujos neapibrėžtos politinės jėgos įsiveržimo.
Bažnyčia teigia ir gina šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą. Suprantama, jog remdamasi tikėjimu Dievo pagalba, Bažnyčia pirmiausia pakvietė maldos tiltui už šeimą, ir nemanykime, kad ši malda neturėjo įtakos. Daug kas meldėsi, nes jautė, kad arba dabar tauta išdrįs pareikšti savo konstitucinę valią, arba mūsų gyvenimą užvaldys politinės jėgos, kurių sprendimams daugelis nepritaria.
Bet kai pamatėme daugelio žmonių palaikymą, didžiule kolona vykstančiųjų sveikinimus nuo tiltų ir pakelėje, pačių maršo dalyvių veidus ir pasisakymus, santarvės ir ramaus tvirtumo liudijimą Vingio parke bei tam renginiui talkinusius policininkus, iškyla ir kitas klausimas. Partijos jį spręs savaip, bet kaip ateityje reaguoti Bažnyčiai? Ar gilus tikėjimas ir sutaikinantis vaidmuo, kurį Sąjūdžio pradžioje aiškiai išsakė kardinolas Vincentas Sladkevičius, tegali pasireikšti vien malda?
Tam, kad žmonės, kurių dauguma katalikai, nenusivylė Bažnyčios pozicija, padėjo kelių dvasininkų drąsa ir pasitikėjimas, jog galima pakviesti žmones savo poziciją reikšti pagarbiai – padėti patarimais, net buvusiomis raiškos klaidomis (br. Pauliaus Vaineikio OFM pernelyg drastiškas kalbėjimas moksleiviams, iššaukęs jų nepritarimą, galėjo būti ir perspėjimas organizatoriams valdyti savo retoriką), o taip pat ir palaikymu, kurį išreiškė vyskupas emeritas Jonas Kauneckas bei ne tiek tiesiogiai kardinolas Sigitas Tamkevičius (jų pogrindinio pasipriešinimo patirtis čia buvo svari). Ne vieną mūsų palietė tai, kad kariuomenės kapelionas Arnoldas Valkauskas atvyko į Vingio parką kaip kunigas, pakviečiantis dvasiniam atgimimui pradėti renginį paprasta malda, kad Jėzus galia ir ramybė mums talkintų.
Tuomet man ir suskambo tos Morkaus evangelijos eilutės, kur Jėzus, reaguodamas į mokinių išreikštą nepasitenkinimą, kad kažkas Jo vardu išvarinėja demonus, bet nepanoro eiti su jais, atsako: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 40) Gal mums reikėtų permąstyti šią situaciją ir Bažnyčios vaidmenį kiek plačiau, nei vien susitelkiant į maldą?
Pagarbus santykis, tikėjimo liudijimas, argumentai ir pagalba gali padėti žmonėms ne tik tvirtėti tikėjime, bet ir atsigręžti į jį, kai pasimetimas, nuovargis ir nepasitikėjimas juos „užveria“. Tai svarbu tiek asmeniniuose pokalbiuose, tiek ir viešajame gyvenime, kurio Bažnyčia neturėtų šalintis.