laikmetis.lt
Tai nėra tiksli Morkaus evangelijos eilutės citata, tačiau aiškiau išreiškia mintį. Taip rašau, svarstydama mūsų, katalikų, viešai išreikštą išankstinį požiūrį į Šeimos gynimo maršą.
Dabar, kai jis jau įvyko ir matėme jo vyksmą, kalbas ir žmonių pakilumą, kategoriškas atsiribojimas nuo jo tarsi „pakibo ore“. Tačiau kalbu ne apie tai, jog toks atsiribojimas buvo ar nebuvo pagrįstas, girdint ką ir kaip savo metu jo organizatoriai kalbėjo.
Taip, pagrindo abejojimui buvo. Tačiau, tuo reiškėsi labiau politinė maršui nepritariančiųjų pozicija. Suprantama, kad ją asmeniškai išsakė abu arkivyskupai, nes Šeimų gynimo maršas kaip protestas turėjo politinius reikalavimus, o Bažnyčia nėra politinė organizacija. Savo nepritariančią politinę poziciją iš anksto išreiškė ir partijos, kurios baiminosi ir dėl galimų susipriešinimų, bet ne mažiau dėl naujos neapibrėžtos politinės jėgos įsiveržimo.
Bažnyčia teigia ir gina šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą. Suprantama, jog remdamasi tikėjimu Dievo pagalba, Bažnyčia pirmiausia pakvietė maldos tiltui už šeimą, ir nemanykime, kad ši malda neturėjo įtakos. Daug kas meldėsi, nes jautė, kad arba dabar tauta išdrįs pareikšti savo konstitucinę valią, arba mūsų gyvenimą užvaldys politinės jėgos, kurių sprendimams daugelis nepritaria.
Bet kai pamatėme daugelio žmonių palaikymą, didžiule kolona vykstančiųjų sveikinimus nuo tiltų ir pakelėje, pačių maršo dalyvių veidus ir pasisakymus, santarvės ir ramaus tvirtumo liudijimą Vingio parke bei tam renginiui talkinusius policininkus, iškyla ir kitas klausimas. Partijos jį spręs savaip, bet kaip ateityje reaguoti Bažnyčiai? Ar gilus tikėjimas ir sutaikinantis vaidmuo, kurį Sąjūdžio pradžioje aiškiai išsakė kardinolas Vincentas Sladkevičius, tegali pasireikšti vien malda?
Tam, kad žmonės, kurių dauguma katalikai, nenusivylė Bažnyčios pozicija, padėjo kelių dvasininkų drąsa ir pasitikėjimas, jog galima pakviesti žmones savo poziciją reikšti pagarbiai – padėti patarimais, net buvusiomis raiškos klaidomis (br. Pauliaus Vaineikio OFM pernelyg drastiškas kalbėjimas moksleiviams, iššaukęs jų nepritarimą, galėjo būti ir perspėjimas organizatoriams valdyti savo retoriką), o taip pat ir palaikymu, kurį išreiškė vyskupas emeritas Jonas Kauneckas bei ne tiek tiesiogiai kardinolas Sigitas Tamkevičius (jų pogrindinio pasipriešinimo patirtis čia buvo svari). Ne vieną mūsų palietė tai, kad kariuomenės kapelionas Arnoldas Valkauskas atvyko į Vingio parką kaip kunigas, pakviečiantis dvasiniam atgimimui pradėti renginį paprasta malda, kad Jėzus galia ir ramybė mums talkintų.
Tuomet man ir suskambo tos Morkaus evangelijos eilutės, kur Jėzus, reaguodamas į mokinių išreikštą nepasitenkinimą, kad kažkas Jo vardu išvarinėja demonus, bet nepanoro eiti su jais, atsako: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 40) Gal mums reikėtų permąstyti šią situaciją ir Bažnyčios vaidmenį kiek plačiau, nei vien susitelkiant į maldą?
Pagarbus santykis, tikėjimo liudijimas, argumentai ir pagalba gali padėti žmonėms ne tik tvirtėti tikėjime, bet ir atsigręžti į jį, kai pasimetimas, nuovargis ir nepasitikėjimas juos „užveria“. Tai svarbu tiek asmeniniuose pokalbiuose, tiek ir viešajame gyvenime, kurio Bažnyčia neturėtų šalintis.
Žinote, jūs katalikai ar krikščionys, melskitės ir badaukite, nelįskite į politiką – jūs nesiveliate į šį purvą – tik vėliau nedejuokite ir nesiskųskite, kai ta visa vaivorykštinė publika atsisės jums ant sprando ir neleis jums net cyptelėti. Va tada tai galėsite sau ramiai sėdėti ir iš aukštumų žvelgti į ši niekingą ir nuodėmingą pasaulį. Atsibodo jūsų verksmingas zurzenimas. Reikia visiems suremti pečius, pernelyg svarbūs įvykiai numatomi.
Yra toks posakis, čia tiktų: atėjo išsivesti mano kaimyno žydo, tačiau aš juk ne žydas, todėl nekreipiau į tai dėmesio. Po to atėjo išsivesti mano kaimyno invalido, tačiau taip pat nieko nedariau, nes aš juk ne invalidas. Galiausiai atėjo išsivesti manęs – tik tada, deja, jau nebuvo kam mane užsistoti.
Mieželaitis rašė- ateina tas momentas kai visiškai nesvarbu kas Tu buvai- lietuvis,lenkas ,žydas ,rusas …krikščionis,musulmonas ar ateistas…konservatorius ar liberalas ar net fašistas-komunistas…svarbu ar buvai teisingas,doras žmogus ir ką gero padarei.
Vingio parke susirinkę ne dėl maldų,o dėl Lietuvos Šeimų.
Taip buvo sakoma po Kovo 11-osios ir kas iš to gavosi?
Apgailėtina tai,kad Lietuvos krikščionybėje,bažnytinės hierarchijos gretose taip pat,vis plačiau plinta,deja, liberalkrikščionybė.Klasikinis pvz.Seimo narys Andrius
Navickas…
Dvasininkai vadovai sudaro tik mažą dalį bažnyčios ir jie gal turėtų susilaikyti nuo politikavimo,bet ne nuo tiesos sakymo pagarbiu būdu ,bet kita didžioji dalis- paprasti tikintieji,kurie yra valstybės gyventojai,mokesčių mokėtojai ir gali be problemų išsakyti savo taikią pilietinę poziciją prieš; maršais,mitingais,politiniais dariniais ir kuo tik nori prieš vadžios jiems primetama ir į jų gyvenimus diegiama nuodėmingą pasaulėžiūrą.
https://youtu.be/SJbYnhYCXiQ
Deja, dalies inteligentijos pozicija, kaip ir „nesiveliančių į šituos politinius žaidimus“ krikščionių hierarchų, primena bolševikinio maro pradžią. tada irgi buvo tas pats – nesivėlė į tas „barbarų ir padugnių razborkes“. po to pas juos atėjo mužikai su triochlineikomis „eksproprijuoti prisigrobto proletariato turto“, o po to ir čekistai su naganais… nieko naujo po šia saule….
Nemalonu buvo stebėti bažnyčios ir dalies inteligentijos atsiribojimą. Ir ko tik jie neprigalvojo, kad save pateisinti. Dalis ir toliau sėdi ir ant tapinistinės adatos ir klausysis Oželytės sentencijų apie mūsų šuniškai katišką veisimąsi bei V.L. „poezijos”.Jų pasisakymai bažnyčiai nekliūna. Žiūrėjau per Sekmines į Grušą, kuris taip maloniai žvelgė į tuos pačius vatnikus, su kuriais į Maršą eiti atsisakė, ir galvojau, kad visai nenoriu gauti iš tokio tarno sustiprinimo, nes jo ir negausi, Šv. Dvasia per tokią parsidavėlišką ranką nenusileidžia. Jeigu esi tikrai tikintis – Ji nusileidžia ir paliečia kiekvieną ir be tokio tarno pagalbos.
„Tačiau, tuo reiškėsi labiau politinė maršui nepritariančiųjų pozicija. Suprantama, kad ją asmeniškai išsakė abu arkivyskupai,”
KUR ir KADA jie pareiškė nepritarimą ?
Informaciniame pranešime buvo tokie sakiniai
„Informuojame, kad kvietimus į aukščiau minėtą renginį gavę Vilniaus ir Kauno arkivyskupai jame dalyvauti neketina. Bažnyčia ir toliau nenuilsdama dės visas pastangas, kad mūsų šeimos liktų saugios ir galėtų netrukdomos gyventi, atsiliepdamos į savo pašaukimą.”
KUR MATOTE NEPRITARIMĄ ? ATSARGUMAS – TAIP. NEPRITARIMAS – NE