Grafas Rinkevičius, Stepas Visockas, JAV ambasados darbuotoja Giedra Gurevičiūtė-Demereckienė, Josifas Tyčina, Svetlana Novopolskaja, JAV lietuvių visuomenės veikėjas Rimantas Dirvonis, JAV kariūnė Lena, 2012 m.
Sausio 27-oji Vokietijoje – nacionalsocializmo aukų pagerbimo diena
„Varpas“ Nr. 3. | 2016 m. kovas
1945 m. sausio 27 d. Pirmojo ukrainiečių fronto kariai išvadavo Osvencimo (Aušvico) konclagerius. Ši diena Vokietijoje yra nacionalsocializmo aukų atminimo diena. Nuo 1996 m. tą dieną Bundestago plenarinių posėdžių salėje vyksta aukų atminimui skirtas renginys. Minėjime kalba įvairių tautų atstovai. 2011 m. sausio 27-ąją, Nacionalsocializmo aukų atminimo dieną, Bundestage pirmą kartą istorijoje kalbėjo romų atstovas – Coni Veisas (Zoni Weisz), holokaustą išgyvenęs Nyderlandų sinti romų atstovas.
Visi Coni Veiso artimieji – tėvai, broliukai, sesutės, tetos, dėdės ir tolimesni giminės žuvo koncentracijos stovyklose.
Veisas kalbėjo apie „pamirštąjį romų holokaustą“, nes žiniasklaida jam beveik neskiria dėmesio. Holokaustas sunaikino pusę milijono romų, bet visuomenė iš istorijos nepasimokė, „nes priešingu atveju ji su mumis elgtųsi atsakingiau“.
Antisemitizmas ir antičigonizmas Vokietijoje negalėjo likti nepastebėti. Pirmieji čigonai atsidūrė konclageriuose 1933 m. Prieš 1936 m. olimpines žaidynes Berlynas turėjo būti išvalytas nuo čigonų. Čigonus gaudė gatvėse ir gabeno į internuotųjų stovyklą Marcano priemiestyje, kur jie gyveno baisiomis sąlygomis.
Nacionalsocialistinės gydytojų sąjungos žurnale dr. Kurtas Hannemannas 1938 m rašė: „Žiurkės, blakės ir blusos yra taip pat gamtos reiškiniai, kaip ir žydai bei čigonai. […] Visas gyvenimas yra kova. Todėl pamažu turime išnaikinti visus šiuos kenkėjus.“
Persekiojimas romams nebuvo kažkas naujo. Per šimtmečius jie buvo persekiojami ir išskiriami iš kitų. Pogromai vykdavo reguliariai.
Coni Veiso šeimą suėmė 1944 m. mažame Nyderlandų miestelyje. Vienas pažįstamas policininkas stoties šurmulyje Coni padėjo pabėgti. Osvencime čigonai buvo kalinami liūdnai pagarsėjusiame „Čigonų lageryje“. Po sukilimo lageryje 1944 m. gegužės mėnesį vyrus perkėlė į kitus lagerius, kur jie nežmoniškomis sąlygomis dirbo požeminėse ginklų gamybos įmonėse ir žuvo nuo išsekimo. Čigonų vaikai taip pat tapdavo baisiausių medicinos eksperimentų aukomis.
Kartu su Veisu norėtųsi paklausti, kodėl pusės milijono romų išžudymas vis dar yra „pamirštasis holokaustas“. Veisas pažymėjo, jog reikia nuolat priminti šį holokaustą.
Jis pats yra Nyderlandų romų sąjungos ir Tarptautinio Aušvico komiteto narys. Dažnai mokyklose susitinka su moksleiviais. Prisidėti prie to, kad romų tragedija niekada nebūtų pamiršta, – tai Veisas laiko pareiga visai išžudytai savo giminei.
Istorinė data romų gyvenime buvo 1982 m. kovo 17 d. Tą dieną Vokietijos romų centro tarybos delegaciją priėmė federalinis kancleris Helmutas Šmidtas. Nacionalsocialistų nusikaltimą romų atžvilgiu jis pavadino genocidu, kuris buvo vykdytas rasiniu pagrindu. 1985 m. genocidą romų atžvilgiu patvirtino Helmutas Kohlis.
12 milijonų romų – tai yra didžiausia tautinė mažuma Europoje. Romų šaknys senojoje Indijoje, o kalba, romanes, yra artima sanskritui. Istoriniai šaltiniai rodo, kad jau XV a. daugelyje Europos šalių būta romų.
Veisas kalbėjo apie tai, kaip romų bendruomenėje dar šiandien aiškiai jaučiami Antrojo pasaulinio karo padariniai. Ne tik antroji, bet ir trečioji romų karta jaučia istorijos naštą. Jie buvo palikti likimo valiai. Šimtmečių stigmatizavimas, išskyrimas kartojosi. Išgyvenę karą romai patys turėjo kurti naują gyvenimą. Daugelis buvo netekę nuosavybės. Palaipsniui jie vėl galėjo įsigyti muzikos instrumentų, galvoti apie verslą.
Veisas dar jaunystėje suprato išsilavinimo svarbą. Jis studijavo daržininkystę, sodininkystę, floristiką, landšafto architektūrą ir meno istoriją, daugiausia vakarais arba kursuose.
1962 m. Amsterdame Coni Veisas atidarė savo gėlių parduotuvę, vėliau – parodų ir renginių organizavimo firmą. Kaip floristas, jis aptarnavo keturias Nyderlandų karaliaus rūmų kartas, jo darbas įvertintas garbingais apdovanojimais.
Kalbėdamas apie romų padėtį dabartinėje Europoje, Veisas negailėjo kritikos žodžių. Daugelyje šalių jie yra seniausios tautinės mažumos atstovai, bet su jais elgiamasi ne kaip su žmonėmis. Jų amžiaus vidurkis daug mažesnis negu „normalių“ bendrapiliečių.
Vėl yra restoranų su užrašais „Čigonams įeiti draudžiama“. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse, kaip antai Italijoje ir Prancūzijoje, romai vėl diskriminuojami, priversti gyventi getuose nežmoniškomis sąlygomis. Daugelį romų grąžina į jų kilmės šalis, bet juk jie gyvena šalyse, kurios priklauso Europos Sąjungai. Juk mes esame europiečiai, turime turėti tas pačias teises kaip ir bet kuris europietis. „Juk negali būti, kad iš šimtmečiais diskriminuojamos ir persekiojamos tautos šiandien, XXI amžiuje, atimama bet kokia galimybė dorai susikurti geresnę ateitį“.
Bundestago pirmininkas prof. dr. Norbertas Lammertas priminė nacionalsocializmo aukas: „Šiandien prisimename žydus, romus, ligonius, neįgaliuosius, persekiotuosius politiniais ar religiniais motyvais, homoseksualius asmenis ir visus tuos, kurie tapo nacionalsocialistinio režimo ir iš Vokietijos kilusio naikinančio karo aukomis.“ Jis taip pat pažymėjo, kad siaubingi romų persekiojimo mastai ilgai buvo už viešosios sąmonės ribų. N.Lammertas pripažino, kad ilgai nebuvo priimti įstatymai dėl nuosavybės grąžinimo šiai aukų grupei.
2012 m. Berlyne netoli nuo Reichstago buvo atidengtas paminklas nacionalsocializmo metais nužudytųjų romų aukoms. Kiek atminimo lentų primena Lietuvos romų gyvenimo pėdsakus, kiek akmenų įamžino buvusių taborų vietas? Kuriuose istorijos vadovėliuose paminėtas čigonų naikinimas Lietuvoje? Kada Lietuvos Seime nacionalsocializmo aukų vardu kalbės romų bendruomenės atstovas? Galima būtų ir reikėtų kelti daug klausimų ir iš atitinkamų institucijų reikalauti atsakymų, nes romai neturi savo valstybės, į kurią galėtų kreiptis ir kuri gintų jų interesus.
Autoritetingi žydų katastrofos tyrinėtojai Henry Friedländeris ir Raulis Hilbergas teigia, kad romų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui. Bet Lietuvos romai neturi savo teisininkų, neturi savo lobistų. Tik nedaugelis žinome, jog Panerių muziejuje kabo dokumentas, kuriame rašoma, kad 1942 m. liepos 13 d. Lietuvoje čigonų nelikę. Išgyveno laimingieji, radę prieglobstį pas vietinius gyventojus. Tik vienintelis Lietuvos istorikas Ilja Lempertas viešai drįsta pasakyti, jog nacionalsocialistų ideologai buvo atrinkę sunaikinti dvi tautas. Bet žinoma buvo tik apie vieną tautą, o kita telpa į būdingą dar sovietinių vadovėlių frazę „ir kiti“. Jis taip pat primena, jog romų aukos minimos pasaulio holokausto muziejuose, tik ne Lietuvoje.
Romų holokaustas Trečiojo Reicho okupuotos Lietuvos teritorijoje ignoruojamas ir valstybiniu lygmeniu. 2010 metais tuometis Lietuvos romų bendrijos „Čigonų laužas“ prezidentas Josifas Tyčina oficialiais raštais kreipėsi į Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, į Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos, Jungtinės (Liberalų ir centro sąjungos ir Tautos prisikėlimo partijos) frakcijos, Liberalų sąjūdžio frakcijos narius prašydamas Seimą priimti papildymą, kad 2011 metai būtų pavadinti ne tik žydų, bet ir čigonų holokausto metais. Seimas šio dokumento net nesvarstė.
Kalbėdami apie pamiršto romų holokausto atminimo gaivinimą, turėtume įsidėmėti, kad romų genocidas laikytinas nuožmiausiu holokaustu, nes romai neturi ne tik savo valstybės, bet ir geografiškai apibrėžtos istorinės tėvynės, o tai juos išskiria kaip ypatingą, ypatingos globos nusipelnusią tautinę mažumą.
Kada kartu prisiminsime visas nacionalsocializmo aukas (žydus, čigonus, neįgaliuosius, politiniais motyvais įkalintus ir nužudytus, nužudytuosius žydų gelbėtojus, Zimano banditų apiplėštus ūkininkus, kurie nebegalėjo vokiečiams pristatyti prievolių ir už tai buvo sušaudyti)? Gal tą sausio 27-ąją, kai Osvencime buvo išvaduoti tūkstančiai įvairių tautybių žmonių? Dabar tą datą Lietuvoje kažkodėl pasisavino tik viena nuo nacionalsocializmo nukentėjusi tauta. Tereikėtų, kad Seimas pasektų Vokietijos pavyzdžiu.