Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.
Antrasis Meškuičių gimnazijos socialinės pedagogės Indrės Antulienės tarnybinis pranešimas direktoriui greičiau panašus į detektyvą nei į informaciją apie profesinius pažeidimus ar prasižengimus. Ką tai galėtų reikšti: kerštas kolegoms, nesistengiantiems jai patikti, ar pagalba Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyboms?
Pati I.Antulienė susitikime kelis kartus kartojo, kad nesikalbės su Tiesos.lt portalo autore, vis dėlto kone 25 bendravimo minutes skyrė man.
Kaip „sukurti“ kriminalą?
Skaitant socialinės pedagogės tarnybinius pranešimus, prašymus gimnazijos vadovui Algirdui Kontrimui, pasikalbėjus su pradinukų tėvais, aiškėja keista tendencija – judrias vaikų „patirtis“ mokykloje I. Antulienė „pastebi“ tik Lietuvos Švietimo darbuotojų Meškuičių profsąjunginės organizacijos vadovės Ilonos Tiknienės bei jos vyro Virginijaus Tiknio klasėse. Kitų dviejų pradinukų klasių mokytojos – D. Š. bei E. V. – yra socialinės pedagogės vadovaujamo Švietimo darbuotojų profsąjunginio susivienijimo narės, todėl galimai jų klasėse mokinukai pertraukų metu mezga ar šiaip tarsi stabo ištikti ramiai stovi, kad tik ko netyčia neužkliudytų ar pan.
Antrojo tarnybinio pranešimo klampuma
Antrasis socialinės pedagogės Indrės Antulienės tarnybinis pranešimas „gimė“ tarsi atbuline tvarka, po to, kai dėl pačios socialinės pedagogės elgesio į gimnazijos direktorių A. Kontrimą kreipėsi mokytoja I.Tiknienė, A.S. [neva nukentėjusio berniuko mama] ir J. V. [vadinamojo skriaudiko mama]. Jos 2018 m. lapkričio 21 d. įvykius gimnazijoje paaiškino taip: A. S. papasakojo, kad po pamokų namo grįžęs sūnus buvo linksmas, niekuo nesiskundė, pasakė, kad mokykloje jam tądien sekėsi puikiai.
Tuo tarpu I.Antulienės tarnybiniame, parašytame po mamų skundo gimnazijos vadovui, gana klampiai kuriama mažne kriminalinė istorija: neva A. S. sūnų taip „sumušė“ J.V. vaikis, kad I.Antulienė jau norėjo ir greitąją pagalbą, ir policiją į mokyklą kviesti. Iš tarnybiniame skunde pateikiamų faktų sunku suprasti, kada berniukai nesutarė – prieš savaitę ar 2018 m. lapkričio 21 dieną. Aišku tik viena, kad vaikai susistumdė fizinio lavinimo pamokoje, o pastarąją vedė …Virginijus Tiknis. Beje, J. V. berniukas yra I. Tiknienės mokinys. Ideali situacija įkalbinėti mamą A.S. įskųsti abu Tiknius vienu skundu ir galimai įrodyti, kad tik šie per trisdešimt metų su pradinukais dirbantys pedagogai nesusitvarko su judriais auklėtiniais.
A.S. atsisakė rašyti skundą, kviesti medikus ar policiją, nes prisiminė savo sūnaus atsakymą į klausimą, kaip sekėsi mokykloje. Ir garbieji skaitytojai, galimai, dar nepamiršo – berniukas gyvai šūktelėjo: „Puikiai“.
To kuriamo incidento metu mokykloje pradinukų mokytojos jau nebebuvo, o vadinamojo skriaudiko mama J. V. neva neatsiliepė ir nereagavo į socialinės pedagogės siunčiamas žinutes.
Tai buvo ar nebuvo informuotos klasės auklėtoja ir mamos?
Narpliojant šį detektyvu vos netapusį mokinių pasistumdymą fizinio lavinimo pamokoje, paaiškėjo, kad nei J. V., nei pradinukų mokytoja I.Tiknienė jokių pranešimų apie konkrečią situaciją nė akyse nebuvo regėjusios. I.Tiknienės iš mobiliojo operatoriaus gauta išklotinė liudija, kad I. Antulienė… apie informavimą dėl jos auklėtinio elgesio meluoja.
O kas, kam ir ką pranešė, aiškinimasis jau prasidėjo Šiaulių rajono policijoje, nes jai skundą pateikė I. Antulienė, o dėl pastarosios sistemingo įvairių fantazijų skleidimo užtarimo pas Angelus sargus suskato ieškoti ir pradinukų mokytojai Virginijus Tiknis ir Ilona Tiknienė.
Gimnazijos direktorius tampa sekliu ir taikytoju
Pirmuose dviejuose Meškuičių gimnazijos socialinės pedagogės Indrės Antulienės tarnybiniuose pranešimuose aprašytus atvejus ėmėsi tirti ir direktorius A. Kontrimas. Jis išklausė mokinių, jų tėvų ir pedagogų paaiškinimus, stebėjo Virginijaus Tiknio vedamas kūno kultūros pamokas ir liko patenkintas atmosfera klasėje. Beje, norėdamas paįvairinti užsiėmimus ir suprasdamas, kad ne kiekviena šeima gali tiek visokių sporto reikmenų savo vaikams parūpinti, mokytojas didžiąją dalį sportinio inventoriaus yra įsigijęs iš savo lėšų.
Tačiau jo kolegei I. Antulienei vis negerai – tarsi kas būtų užsakęs stebėti V. Tiknio pamokas, o po to tarnybiniuose pranešimuose fantazijomis dalintis.
Vykdama į Meškuičius norėjau pasikalbėti su socialine pedagoge, o kadangi jau buvau skaičiusi Šiaulių savivaldybėje sukurtos komisijos išvadas, magėjo išsiaiškinti vieną detalę, labai jau panašią į sąmoningą I. Antulienės melą bei V. Tiknio apšmeižimą. Bet ši, kaip jau minėjau, tarsi medituodama vis kartojo, kad su manimi nesikalbės.
O man rūpėjo išsiaiškinti didžiausią nerimą kėlusią detalę iš pirmojo tarnybinio pranešimo. Todėl tiesiai šviesiai ir paklausiau, kas prieš pradinukų klasę aiškinantis incidentą, aprašytą viename pirmųjų tarnybinių, pavadino mergaitę skundike: mokytojas ar bendraklasiai. Ir I. Antulienė tvirtai ištarė: „Mokytojas“.
Tai išgirdusi net suglumau: tai buvo taip įžūlu.. Mat I. Antulienė dar nežinojo, kad aš jau žinau, jog pati mergaitė atsakiusi priešingai…
Kaip jau sakiau, ši socialinės pedagogės skundo detalė man nedavė ramybės, todėl prieš susitikdama su I. Antuliene užsukau pas Meškuičių gimnazijos direktorių A. Kontrimą pasiteirauti, kaip jis vertina susiklosčiusią situaciją. Jis ir papasakojo, ką jam pavyko išsiaiškinti iš pokalbio su M.Z. ir jos tėvu. Šis norėjo sužinoti, kas atsitiko, o direktorius, pasinaudodamas proga, mergaitės pasiteiravo, kas iš tiesų ją išvadino skundike: mokytojas ar klasiokai? M.Z. nė nemirktelėjusi išpyškino, kad vaikai…
Tai, kad šis galimai „nekaltas“ I. Antulienės melas – joks atsitiktinumas, rodo ir kitų tarnybinių pranešimų rašymo istorijos.
Ką sufleruoja raktiniai žodžiai?
Nori nenori kyla klausimas, kodėl socialinė (!) pedagogė taip stengiasi sukompromituoti profsąjungos aktyvistus Iloną ir Virginijų Tiknius, kad ji galimai „pritempinėja“ faktus? Turi kokių nesuvestų sąskaitų?.. O gal moterį kas nors skatina vis įsipainioti į jai visiškai nenaudingas, nervų sistemą alinančias istorijas?
Kodėl taip rašau?
Per dvidešimties minučių pokalbį su mokytoja Indre vis girdėjau: melas, šmeižtas, kerštas… žinoma, ne jos, kitų… Klausytis, kaip tokiais „raktiniais“ žodžiais socialinė pedagogė, nepateikdama jokių įrodymų, „atrakina“ viską, kas vyksta jos gyvenime ir profesinėje bei visuomeninėje veikloje, buvo nejauku. Juk jei šie žodžiai, ką ir paaiškina, tai tik galimai charakterizuoja asmenybę ir apibūdina paties žmogaus elgesį, ypač prisiminus paprastą mokyklinę, vaikų sugalvotą taisyklę: „Kas ant kito sako, ant savęs pasisako“…
Tačiau tarnybinių pranešimų rašymo istorijoje „dar ne viskas, dar ne galas, dar ne pabaiga“. Šį kartą Indrė Antulienė galimai pranoko save – trečiąjį tarnybinį pranešimą parašė tokį įslaptintą, kad jis buvo prieinamas tik jį tyrusiai Meškuičių gimnazijos steigėjai Šiaulių rajono savivaldybei, tačiau nei Tikniai, nei mokyklos vadovas A. Kontrimas, nei kiti suinteresuoti asmenys to dokumento net nematė.
Šiuo I.Antulienės „šedevru“ ir jo nagrinėjimo istorija susidomėjo ir Lietuvos Respublikos Seimo Kontrolierių įstaiga – ji ir privertė Šiaulių rajono savivaldybę trečiąjį tarnybinį Meškuičių gimnazijos socialinės pedagogės I.Antulienės pranešimą … išslaptinti. Todėl, tikėkimės, sužinosime, kas „melavo, šmeižė ar keršijo…“ Ir, svarbiausia, kodėl.
O gal mūsų visuomenėje plinta nauja informacijos rinkimo Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyboms forma, kuomet ugdymo institucijose renkami duomenys, keistai modeliuojamos konfliktinės situacijos, o psichologinis spaudimas tėvams tampa pirmuoju postūmiu į „Pozityvios tėvystės“ kursų plėtrą bei globotinių „tiekimą“ plačiajai laikinų ar nuolatinių globėjų kastai?
Laukite tęsinio.