Po vasario pirmosios patirčių Šiaulių apygardos teisme, pasižadėjau sau apie Tėvynės teisėsaugą bei teisėtvarką rašyti labai švelniai. Taip, kaip sisteminė žiniasklaida rašo. Galvojau – gal pagaliau pavyks prisitaikyti…
Tačiau pasitarusi su įvykių liudininkais ir prisiminusi jau nepriklausomos Lietuvos rezonansinių bylų „puokštę“ supratau – ir vėl nepavyks.
Visa daugiatiražė žiniasklaida skaitytojams, žiūrovams ir klausytojams jau įkalė į galvas, kad Lietuva garantuotai turi vieną mafijozą ir žudynių užsakovą – Henriką Daktarą, vieną etatinį pedofilą – Ervydą Čekanavičių, vieną išaiškintą šnipą – Eugeniją Joniką [dar pamenate dovanėlę VSD vadovo gimtadienio proga?]. Sistema labai stengėsi sukurti ir vieną teroristę – net su svetimos, mums nedraugiškos valstybės saugumiečiais bendradarbiavo, be jokių skrupulų laužė jaunos merginos Eglės Kusaitės gyvenimą. Neapsikentusi visuomenė apgynė maksimalistę iš pajūrio – teismai išdrįso nepaklusti beveik suformuotai viešajai nuomonei: girdi, ir mūsų Tautoje esama teroristų…
Dabar atėjo laikas sukurti ir vieną „perversmininkų gaują“. Ir, žinoma, pavyzdingai nuteisti. Ši užduotis patikėta Šiaulių apygardos teismui.
Tačiau šis jau antrą kartą iš eilės vis nepradeda nagrinėti bylos iš esmės. Sunki dalia teko teisėjams Raimundui Jurgaičiui [pirmininkas, pranešėjas], Virginijai Žindulienei, Nijolei Matuzevičienei, tačiau jiems, bent jau kol kas, pavyksta konstruktyviai dirbti. Net tada, kai koks nors bylos dalyvis nori paklausti ir kelia – tarsi mokykloje – ranką, R.Jurgaitis visada suteikia žodį.
Priminsiu – šioje vadinamojoje „perversmininkų gaujos“ byloje Lietuvos piliečiai kaltinami mirusiojo atminimo niekinimu, neteisėtu informacijos apie privatų gyvenimą rinkimu ir naudojimu, šmeižimu, piktnaudžiavimu tarnybinėmis pareigomis, grasinimu nužudyti ir net grasinimu… smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą. Visa ši puokštė kaltinimų skirta vienuolikai mažos mergaitės gynėjų: Audronei Skučienei, Ramintai Baltuškienei, Tatjanai Borovec, Gediminui Aidukui, Dariui Kaminickui, Vitalijui Keršiui, Rimantui Stanislovui Rinkevičiui, Gintarui Banaičiui, Violetai Banaitienei, Andrejui Lobovui bei Renaldui Ščiglinskui.
Kita vertus, nebūtus dalykus skleisti visai nesunku: apie Garliavos pedofilijos bylą parašyta, regis, net trys knygos ir šimtai straipsnių periodikoje, ne ką mažiau parengta ir publicistinių televizijos bei radijo laidų. O jei dar priskaičiuotume „tautosaką“, skleidžiamą iš lūpų į lūpas, ypač tų, kurie Klonio akligatvyje net nebudėjo, drąsiai galime visi urmu šioje byloje „liudyti“ – ko gero, Lietuvoje nėra nė vieno piliečio, kuris neturėtų ką apie tai pasakyti…
Šį kartą į Šiaulių apygardos teismą sugužėjo visi kaltinamieji. Pirmajame posėdyje nedalyvavęs R.Ščiglinskas atsiprašė teismo už tai, kad neatvyko aną kartą, ir informavo teismą negavęs pranešimo. Be to, paprašė į teismą iškviesti medikus, kad suleistų vaistų – dėl smarkiai padidėjusio kraujospūdžio jis prastai jautėsi. „Galėjau kreiptis į gydytojus Kaune ir tikrai būčiau gavęs pateisinamąjį dokumentą, bet jūs būtumėte galvoję, kad vengiu teismo“, – atvirai paaiškino R.Ščiglinskas.
Byla, kaip ir buvo galima numanyti, atidėta dar kartą – niekas nesugebėjo paaiškinti, kur pradingo kaltinamojo Vitalijaus Keršio advokatas Petras Labanauskas: apie savo nedalyvavimą posėdyje jis nepranešė ir laikinai tapo nepasiekiamas net mobiliuoju telefonu.
Beje, į Šiaulius nesiteikė atvažiuoti ir nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys – šioje byloje tokių yra dešimt.
Byla ir vėl atidėta – iki vasario 26 dienos.
Tačiau būtent tai – atidėti posėdžiai ir nepradėtos nagrinėti bylos – tikra atgaiva ir penas sisteminei žiniasklaidai. Tiesiog vėl ir vėl yra pretekstas kartoti tai, kas vis dar padeda formuoti viešąją nuomonę – tegul net apie „gaują“, kuri, girdi, kėsinosi į valstybės pamatus.
Akivaizdu ir kitkas: nenuteistieji jau dabar kalti, o jų avansu nepasmerkiantys nesisteminės žiniasklaidos atstovai Šiaulių apygardos teisme – podukros vietoje. Tuo įsitikino ir šių eilučių autorė, kai baudžiamųjų bylų skyriaus sekretorė Raimonda Katiliūtė atsistojo posėdžių salės tarpduryje. Kaip ir dera, pirma ji įleidusi posėdžio dalyvius, o po to – ir sisteminės žiniasklaidos atstovus, tačiau į klausimą, ar kiti apie šią bylą rašantieji jau gali įeiti į salę, ji nieko neatsakė. Tačiau lyg niekur nieko – nesitraukė, matyt, „laikė frontą“.
Nebeliko nieko kito, kaip tik kreiptis į Šiaulių apygardos teismo spaudos atstovą Vytautą Jončą, kaip įprasta rezonansinėse bylose, pasirodžiusį prie posėdžio salės: ar išties šią bylą stebėti galės tik daugiatiražė žiniasklaida? Žinoma, jis patikino, kad įleidžiami visi, ir tada pasigirdo akiplėšiškas sekretorės teiginys: „Tai kad ji veržiasi į salę…“
Iki šiol suku galvą: ar išvis gyvenime esu kur nors veržusis… Man labiau patinka stebėti. Ir šiuo aprašomuoju atveju gėrėjausi sekretorės elgesiu, bendravau su greta stovėjusiais posėdžio stebėtojais ir svarsčiau, kad kadaise net su žirgais gražiau apsieidavo – jei kas nežinote, Šiaulių apygardos teismo rūmai įrengti grafo Zubovo arklidėse.
Aišku tik viena: kol šitaip elgiasi net teismų sekretorės, nė vieno nors kiek kritiškiau mąstančio neturėtų stebinti net tai, kad senųjų Kedžių namo kieme šturmo dieną stovėjusieji ir Tautišką giesmę giedojusieji apkaltinti… pasipriešinimu, o iki dantų ginkluoti, „bananais“ vyrams tarpukojus daužiusieji įvardyti… nukentėjusiaisiais…
Įdomu: kas mūsų laukia vasario 26 dieną? Spėju, į Garliavos bylos svarstymus ateisiančius nesisteminius jau prie paradinių durų lauks… valytoja ir joks Šiaulių apygardos teismo spaudos atstovas nebeužtars…
Ir visi žinosime savo vietą. Ir Lietuvoje taps iškart švariau.
Daugiau apie šią bylą skaitykite kitoje Tiesos.lt publikacijoje:
Irena Vasinauskaitė. Garliava – paminklas pamynusiems Lietuvos Respublikos Konstituciją