Ką pagalvojote į viešumą prasiskverbus pirmosioms žinioms apie arsenu užterštą Ražaitėlių bei Šienlaukio vandenviečių vandenį? Manau, panašiai, kaip mano „feisbuko“ draugai, kuriuos apklausiau privačiomis žinutėmis. Vieni piktinosi – „kaip tai valdžia daleisti galėjo“, kiti sakė, kad, matyt, tas skandalas buvo kažkam reikalingas, treti domėjosi, ar tiekiamas kokybiškas geriamasis vanduo tiems vartotojams, kurie naudojasi minėtų vandenviečių paslaugomis, ir t.t., ir pan.
Pirmoji man į galvą šovusi mintis buvo pasidomėti, kas atsitiko, kad Raseiniai taip nuskambėjo respublikinėje žiniasklaidoje, ir paieškoti sąmokslo teorijų, kam tai naudinga. Tačiau tai – antraeiliai dalykai. Šioje istorijoje svarbiausia yra tai, kad Raseinių vandenys pirmieji Lietuvoje atliko tokius išsamius tyrimus bei, geriamajame vandenyje radę toksinių medžiagų perviršius, įspėjo vartotojus. Be to, paaiškėjus, kad Ražaitėlių bei Šienlaukio vandenviečių tiekiamame vandenyje gerokai viršijama arseno norma, Raseinių savivaldybėje iš karto pradėtas profilaktinis darbas padėčiai normalizuoti bei šio sunkiojo metalo atsiradimo geriamajame vandenyje priežastims nustatyti.
Anot tyrimus atlikusios bendrovės „Grota“ vadovo Antano Marcinonio, Lietuvoje dar 2005 metais buvo nustatyta „Požeminio vandens išteklių aprobavimo tvarka“, pagal kurią savivaldybių vadovai iki 2009 metų turėjo paruošti informacijas apie esamą padėtį vandenvietėse bei nurodyti, per kiek laiko atsiradusios problemos bus pašalintos. Ne kanceliarine kalba tariant, Lietuvos savivaldybės yra įpareigotos nuolat stebėti tiekiamo vandens kokybę, teikti informaciją apie jo pokyčius bei būti pasiruošusioms ekstremalioms situacijoms. A.Marcinonio teigimu, nė viena Lietuvos savivaldybė to nėra padariusi. Tik Raseiniai. Todėl ir kilo toks ažiotažas, nors visa nacionalinė ar vietinė žiniasklaida privalėjo klausti kiekvienos Lietuvos savivaldybės vadovo, ar jie žino savo teritorijoje tiekiamo geriamojo vandens kokybę, ar gali patvirtinti, kad jo sudėtyje nėra pačių baisiausių D.Mendelejevo cheminių elementų lentelės elementų.
UAB „Grota“ vadovo teigimu, mūsų valstybėje gyventojams tiekiamame vandenyje tokių neleistinų toksinų vis dėlto yra – tai boras, floridas, arsenas. Sunkiųjų metalų vandenyje vartotojai nemato, nejaučia jų skonio, tačiau jie turi labai pavojingą savybę kauptis žmogaus organizme tol, kol susergama pavojingomis ar neišgydomomis ligomis.
A.Marcinonis Raseinių savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos pasitarime informavo, kad, pavyzdžiui, dėl geležies, mangano ir kt. medžiagų kiekių keičiasi vandens fizinės savybės – skonis, kvapas, spalva, tačiau gyviesiems organizmams jie mažiau pavojingi.
Ražaitėlių ir Šienlaukio vandenviečių vartotojams tiekiamas švarus geriamasis vanduo
Prie abiejų vandenviečių yra prisijungusios 40 vartotojų sodybos. Žmonės įspėti centralizuotai tiekiamo vandens maistui nevartoti. Anot Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento Raseinių skyriaus vedėjos Jovitos Endrikės, arsenas, patekęs į žmogaus organizmą, ne pasišalina, o kaupiasi. Tai gali būti daugelio ligų priežastimi.
Šiuo metu aiškinamasi, kaip į tiekiamą vandenį pateko gerokai leistiną dozę viršijanti arseno koncentracija. Į aplinką arsenas patenka iš farmacijos, chemijos, elektronikos, energetikos, trąšų ir kt. pramonės įmonių. Nemenka tikimybė, kurios neneigia ir aplinkosaugininkai, kad minėtų vandenviečių vanduo užterštas senais pesticidais.
„Raseinių vandenų“ paslaugomis naudojasi per 23 000 vartotojų
Per pirmąjį šių metų pusmetį žmonėms patiekta 476 298 kubiniai metrai geriamojo vandens. Eksploatuojamų vandenviečių ir vandentiekio skirstomojo tinklo bei vartotojams priklausančių pastatų vidaus čiaupų vanduo yra tikrinamas pagal planą, suderintą su Raseinių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba.
Ražaitėlių ir Šienlaukio vandenvietės, kuriose rasta padidėjusi arseno koncentracija, vartotojams tiekia tik 0,26 proc. viso kitiems gyventojams tiekiamo vandens kiekio.
Raseinių savivaldybėje dirba Ekstremalių situacijų komisija
Iki praėjusio savaitgalio Raseiniuose susidariusią situaciją dėl geriamojo vandens kokybės tyrė bei pasekmių likvidavimo veiklas modeliavo už vandens tiekimą atsakingi asmenys. O susirinkusi Ekstremalių situacijų komisija, anot jos vadovo administracijos direktoriaus R.Ačo, išklausė informaciją apie „atliktus namų darbus“, t.y., kas padaryta, kad po neatsakingų žiniasklaidos pranešimų nekiltų panika ir žmonėms būtų atvežamas kokybiškas geriamasis vanduo. Be to, aptarta, ką privaloma padaryti, kad būtų nustatyti taršos šaltiniai ir pašalintos visos pasekmės. Nutarta kitą Ekstremalių situacijų komisijos posėdį kviesti po mėnesio, kai jau bus atlikti tyrimai ir bus paaiškėję, kaip arsenas pateko į Ražaitėlių bei Šienlaukio vandenviečių tiekiamą vandenį. Būtina išsiaiškinti toksinių metalų atsiradimo kilmę: ar į geriamąjį vandenį jie pateko nuo paviršinių taršos objektų, o gal kalta vandentiekio tinklų sistema ar ir giluminis – gruntinis – vanduo jau užterštas. UAB „Raseinių vandenys“ direktorius Stanislovas Bartkus įsipareigojo atlikti didžiąją dalį būtiniausių darbų, kad ateityje vartotojus pasiektų tinkamas geriamasis vanduo.
Vis dėlto, derėtų nepamiršti, kad ir Butkiškių bei Didžiulių vandenvietėse atlikti geriamojo vandens tyrimai rodo, jog balansuojama ant leistinos užterštumo arsenu ribos.
Be to, aplinkosaugininkai jau aptiko seną, buvusį sovietinių cheminių trąšų sandėlį, esantį apie 70 metrų nuo Ražaitėlių vandenvietės, ir jame besimėčiusių chemikalų pakuotes su rusiškais užrašais atidavė tyrimui.
Kur dingo sovietmečiu naudoti seni pesticidai? Ar tebenaudojamas šis nuodas mūsų valstybėje šiandieną?
Vienas mano „facebooko“ bičiulis raseiniškis prisiminė, kad pačioje Nepriklausomybės pradžioje, gana netoli nuo Ražaitėlių ir Šienlaukio, Sujainių kaime, vienai ūkininkei iš karto krito dvylika karvių, besiganiusių krūmokšniais apaugusioje pievoje. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad galvijai prisilaižė pakrūmėse išbarstytų pesticidų, nes taip šio nuodo prikaupusieji gudročiai nemokamai „utilizavo“ jiems nereikalingas atsargas.
Baigdama prisipažinsiu: kai sužinojau apie Raseinių vandenvietėse arsenu užterštą geriamąjį vandenį, pagalvojau apie senus pesticidus. Antra mintimi pagerbiau specialistus, atlikusius šiuos tyrimus ir, svarbiausia, paviešinusius rezultatus. Štai šį teigiamą Raseinių precedentą turėtų „pasigauti“ ir kiti Lietuvos regionai bei išsitirti vandenviečių, artezinių gręžinių, metų metus naudojamų vienkiemių šulinių vandenį. Gal jau reikėtų pamiršti tyrėjų ir aplinkosaugininkų nuolat kartojamą mantrą vien apie nitratais užterštą geriamąjį vandenį? Tai, žinoma, irgi blogai, nes, kaip ir sunkieji metalai, besikaupiantys organizmuose, veikia mūsų Tautos genofondą.
Nepriklausomybės pradžioje, iširus kolūkiams, viskas, kas tiko privačiam ūkiui, buvo pasidalinta ar „prichvatizuota“, tačiau sandėliuose sukauptų nuodingų medžiagų niekam nereikėjo. Pamenate, Seimo ir Vyriausybių biurokratai buvo visokių taisyklių prigalvoję, kad pesticidus reikia laikyti saugiai užrakintus, vėliau pavojingų atliekų tvarkymo ėmėsi uždaroji akcinė bendrovė „Toksika“. Pastarosios kūrimosi istorija, kol ji tapo tokia, kokia šiandien egzistuoja, tiek datų, tiek dislokacijos vieta – įvairi: pirmosios bendrovės atsirado 1992 m., kitos steigėsi 1993, 1995, 1997, 2004, 2000, 2003metais. Tačiau tik 2004-ųjų liepos pradžioje įsteigta pagrindinė Lietuvos Respublikos bendrovė „Toksika“, turinti licenciją rinkti, tvarkyti, saugoti, naudoti pavojingas atliekas. O kas ir kaip iki tol jas saugojo, rinko, tvarkė ir naudojosi, ko gero, tik vienam Dievui aišku. Įvairių politinių perturbacijų laikotarpiu ūkyje bei ekonomikoje visada būna chaoso. Ir kol apie tai nežinome ar tai neatsiliepia žmonių sveikatai ir gyvybei, tol tokiems sutrikimams paprastai būname atlaidūs. Bet toks „supratingas“ požiūris problemų nesprendžia, tik jas kaupia.
Pasidomėjau, kaip su tuo „palikimu“ tvarkėsi kitur. Paaiškėjo, kad Latvijoje visus senus nuodingus chemikalus supirkinėjo valstybė ir juos centralizuotai sunaikino. O Lietuva? Net ir dabar norintiems atsikratyti pavojingų atliekų UAB „Toksika“ tenka mokėti nuo 10–150 eurų už toną. Žiūrint, ko norima atsikratyti. Štai todėl nedori žmonės ieško tuokart, regis, pigesnių atsikratymo būdų, deja, kartais jie net kelia grėsmę gyvybei.
Beje, vieša informacija pavojingų atliekų tvarkymo temomis – labai skurdi. Tačiau 2002 metais buvo skelbiama tokia oficiali žinia, kad Lietuvoje yra 2000 tonų pasenusių pesticidų, laikomų 185 sandėliuose. Ir kad mūsų šalyje kūrėsi firmos firmelės, neva vežusios pesticidus naikinti į užsienį, ir kad ne visada nuodingos medžiagos pasiekdavo kelionės tikslą. Vienos „atgulė“, kaip Sujainiuose, pakrūmėse, kitos buvo laikomos sandėliuose, o šiuose kildavo gaisrai, trečios dirvožemį bei gruntinius vandenis užteršė kitokiais būdais. Lietuvoje vien suskaičiuotų gaisraviečių plotai užėmė 5137,66 kubinius metrus dirvožemio.
Tačiau gamta teršiama ne tik senais pesticidais. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2008–2012 metais įvežamų naujų pesticidų kiekis padidėjo nuo 414 tonų iki 2902 tonų per metus. Nors mokslininkų teigimu, kenkėjus naikina tik 1 proc. iš panaudoto pesticidų kiekio, kiti 99 proc. patenka į aplinką, nusėda dirvoje, vandenyje, yra sugeriami gyvų organizmų ir kenkia jų sveikatai. Dėl besaikio pesticidų naudojimo pasaulyje nyksta bitės ir niekas nekreipia dėmesio į Alberto Einšteino perspėjimą „Išnykus bitėms, žmonės išgyventų tik ketverius metus.“
Moralas toks: vietiniams gyventojams geriau žinoti, kur ir kokiuose objektuose kas buvo kaupiama, saugoma, o po to „netikėtai“ prašapo ar pan. Padėkime valdžiai ir vienas kitam – dalinkimės informacija, kad vanduo – gyvybės šaltinis – netaptų ligų ar net mirties priežastimi.