Kažkaip spontaniškai parašiau pavadinimą ir sustojau. Žiūriu į šią antraštę kompiuterio ekrane ir mąstau, kaip jį supras skaitytojai. Tie, kurie prieš 28 metus važiavo į Baltijos kelią ir yra išgyvenę Lietuvos atėjimo iki jo istoriją, tikėtina, ją supras vienaip, tie, kuriuos vadinu Nepriklausomybės vaikais, – gimę jau po 1990-ųjų kovo 11-osios arba rugpjūčio 23-ąją M-12 magistralėje į pasaulį nustebinusią akciją žiūrėję nuo tėvo pečių, ją, ko gero, išgirs kitaip.
Karta, bent iš savo tėvų liudijimų, prisimenanti slaptųjų Molotovo-Ribentropo protokolų pasirašymą, kuriais du diktatoriai – Hitleris ir Stalinas – pasidalijo Europą milijonus žmonių pasmerkdami mirčiai ar nepakeliamoms fizinėms ir dvasinėms kančioms, jau traukiasi. Mažėja gretos ir tų, kurie 1989 metais važiavo į Baltijos kelią, kad kartu su estais ir latviais susiimtų už rankų ir vieningai paliudytų, jog smerkia slaptuosius diktatorių kėslus ir nori būti laisvi.
Bent trims lietuvių kartoms Baltijos kelias visad bus didingas išsivadavimo kelias iš fizinės bei dvasinės vergijos – drąsių, ryžtingų žmonių veiksmų kryptis. Jų žygiams atminti Juodojo kaspino diena buvo pavadinta Baltijos kelio diena ir Trispalvės nusirišo gedulo ženklus.
Kai Lietuva sugrįžo į Europos tautų šeimą, rugpjūčio 23-oji trečią kartą pakeitė pavadinimą. Dabar ši istorinė data vadinama Europos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena.
Tačiau pati esmė liko nepakitusi – suvokimas, kad Tauta savo valstybingumą turi saugoti sutelkusi į vieningą veikimą du PP – piliečius ir jų rinktus politikus. Valstybė tvirta ir nepriklausoma išlieka tik tuomet ir tik tiek, kiek piliečiai pasiryžę prireikus ją ginti, o politikai turi tiek nuovokos, kad savo sprendimais užtikrina laisvo, laimingo žmogaus gyvenimą gimtojoje šalyje bei taikų sugyvenimą su kaimyninėmis valstybėmis. Tik tada žmogaus neokupuoja ne mažiau plėšrus okupantas – beviltiškas pyktis ant visų ir dėl visko: skurdo, neteisingumo. Dvasinę okupaciją išgyvenantys valstybės laisve nesidžiaugia, jos nevertina.
Mano amžininkams ši diena – nuostabiausi prisiminimai. Ir nuostaba, kad esame vienas kitam reikalingi, kad visiems šiame kelyje yra vietos. Kad ir viena detalė – ir kelyje į akciją, ir grįžtant iš jos nebuvo jokių autoįvykių, nors eismas vyko viena kryptimi keturiomis eilėmis – per visą kelio perimetrą. Tuomet niekas nevartojo žodžių „tolerancija“ ar „korektiškumas“, tačiau kiekviename žingsnyje būtent taip ir elgėsi.
Nepriklausomybės vaikams, apie Baltijos kelią skaičiusiems istorijos vadovėliuose ar klausiusiems tėvų prisiminimus, tačiau nepajutusiems nesumeluotos žmonių vienybės, šie mano pasakojimai, ko gero, tvoskia naftalinu. Ir tokia reakcija visai galima – juk kasdienė patirtis vis patvirtina: tebegyvename fasadinės demokratijos sąlygomis. Be pasekmių sau kritikuoti gali tik neįtakingus, kitų likimo nelemiančius žmones, bet pabandyk viešai pasakyti, ką galvoji apie korumpuotą valdžios atstovą, šališką teisėją ar žurnalistą-manipuliatorių, patekusį į Lietuvos įtakingiausiųjų dešimtuką, pakliūsi į tokią mėsmalę, kad jau niekas nebesulaikys šioje valstybėje…
Kol savo donkichotiškoje pilietinėje kovoje esi vienišas, kol nesuburi bendraminčių, tol esi visiškas NULIS tam, kuris nors ir stovėjo Baltijos kely, iš jo sugrįžo toks, koks buvo, taip ir nesuvokęs, kur jis buvo.
Ir, skaudžiausia, jau nebesusivoks: paniręs į savo vartotojišką kasdienybę, nuvertinęs padorumą, pagarbą, meilę artimam savo toks šios žemės gyventojas, užuot padavęs kitam ranką ir stojęs šalia ginančiojo vaiką ar užstojęs šmeižiamą partizaną, geriausiu atveju – tiesiog nusigręš, kitu – atvirai pasityčios.
Manau, jau laikas nustoti apsimetinėti – sutikę valstybės ar asmeninio turto vagį elkimės su juo kaip su vagimi, pajutę, kaip iš mūsų ar kito tyčiojasi, ginkime savo ir kito orumą. Tai nereiškia, kad turime būti netaktiški, neetiški ar netolerantiški. Tiesiog vadinkime daiktus ir reiškinius tikraisiais vardais. Gal tai būtų dar vieno, tik jau dvasinio Atgimimo pradžia ar gairė tikrojo Baltijos kelio link?
Aš esu idealistė, todėl manau, kad būsime vergai tol, kol nepaskelbsime Nepriklausomybės savo sieloje. Nuo visokio blogio. Abejingumo kito skausmui. Baimės.
Tik tada nusidrieks Baltijos kelias ir per širdis. Ir per tų, kurie net netiki, kad galėjo taip būti, kaip liudija tie naftalininiai pasakotojai.
SU BALTIJOS KELIO VILTIMI…
Trumpai apie autorę: Irena Vasinauskaitė buvo Šiaulių miesto Sąjūdžio tarybos Baltijos kelio renginių organizacinės komisijos narė
Nuotraukos: Romo Jurgaičio, Antano Gudelevičiaus, Andriaus Petrulevičiaus, Kęstučio Svėrio.