Šiaulių miesto senosios, arba Talkšos, kapinės yra paveldosauginis objektas, tačiau nė vienas jose apsilankęs to neįtartų – tokios jos apleistos. Puspenkto hektaro plotą užimanti Amžinojo poilsio vieta, istorikų skaičiavimais, įkurta beveik prieš 190 metų, tačiau paveldo sargai ant antkapių yra aptikę ir įrašą 1801 m. – laidojimo datą, liudijančią, kad Talkšos kapinės jau senokai skaičiuoja trečiąjį šimtmetį.
Visų Šventųjų vakarą važiuodama pro senąsias Šiaulių kapines, mačiau žvakių skeidžiamas atminimo liepsneles. Nuo 1965 m. jose draudžiami laidojimai, tačiau čia atgulusių miestelėnų nepamiršta giminės, įvairios organizacijos, tvarkančios Saulės miesto kūrėjų, kunigų, Lietuvos gynėjų kapus. Už pastarųjų priežiūrą kadaise žmones persekiojo okupacinė saugumo struktūra, tačiau savanorių karių, lakūnų kapeliai buvo lankomi, todėl ne tik Vėlinių dieną, bet ir kadaise draudžiamų Nepriklausomos valstybės švenčių progomis čia sumirksėdavo žvakių liepsnelės.
Net okupuotoje Lietuvoje darbštūs miesto gyventojai saugojo istorinę atmintį, slapčia atnaujindavo karių, savanorių kapelius žyminčius kuklius cementinius kryželius.
Niekada nepamiršiu disidento Alberto Špoko žodžių, ištartų 1988-ųjų vasarą, kai šurmuliuojanti minia koneveikė sovietinę valdžią ir tarėsi, ką reikia daryti, kokios veiklos imtis. „Ateikite padėti sutvarkyti savanorių kapus nerėkavę. Švento darbo visada buvo ir yra…“
Apie Tautos kultūrą sprendžiama pagal tai, kaip sutvarkytos kapinės ir turgūs
Šiauliuose tokio sprendimo taikymas akivaizdžiausiai iliustruotų, kad valdžioje esantiems pareiga rūpintis Tautos kultūra – ne šio pasaulio dimensija: turgūs privatizuojami arba jų visai nebelieka, nes naujieji savininkai keičia įsigytų objektų veiklos paskirtis bei rūšis arba sukelia teikiamų paslaugų kainas, o laidojimo vietų mieste jau senokai trūksta.
Tačiau 20 a. įkurtose K.Donelaičio gatvės ar Ginkūnų kapinėse dar galima rasti Amžinojo poilsio vietelę šeimos kape ar išsimaldauti plotelį tiesiog ant tako, o štai Talkšos kapinėse per pastaruosius dvejus metus tik du kartus ryžtasi suteikti specialius leidimus: artimųjų rūsyje buvo palaidota Lietuvos rašytojų sąjungos narė, poetė Janina Jovaišaitė, šeimos kape – garsaus advokato, pirmojo Šiaulių burmistro Kazimiero Venclauskio dukra, Šiaulių miesto Garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė.
Kad senosios Šiaulių kapinės ir Lietuvos istorijos atspindys, įsitikina kiekvienas po jas pasižvalgęs: čia ilsisi miestą ir Lietuvą garsinę poetai, kunigai, Tėvynės gynėjai (daugiau apie tai skaitykite ČIA, ČIA, ČIA ir ČIA).
Atskiri plotai skirti įvairių konfesijų atstovams. Čia plyti ir didelė teritorija, kurioje beveik sunykę kapų kauburėliai, kasmet apdengiami storu medžių lapų sluoksnių, kuris dažniausiai lieka nenugrėbtas dar ir dėl to, kad baigia apželti krūmynais, trukdančiais retsykiais pasirodantiems talkininkams sutvarkyti seniausias laidojimo vietas.
Kitokios Vėlinės…
Šiemet Vėlinių išvakarėse senasias Šiaulių kapines tvarkė kone šimtas Nevyriausybinių organizacijų konfederacijos talkininkų, kurių gretose buvo nemažai jaunimo. Pabaigus darbus pritarta konfederacijos vadovės Vidos Pociuvienės siūlymui – Talkšos kapines tvarkyti du kartus metuose. Ne tik prieš Visus Šventus ar Vėlines, bet ir pavasarį, kai bus galima pasitelkti kitokius įrankius ir išrauti kapų kauburėlius „okupuojančius“ šabakštynus.
Kai kasmet, artėjant mirusiųjų pagerbimo dienai, tvarkome savo artimųjų kapus, dažnas pasijuntame taip, tarsi būtume ir pabendravęs su išėjusiais. Toks keistas jausmas – pabūti kartu, nesimatant…
„Tarsi susitikau Šiaulių praeitį“, – pamaniau prieš talką pasivaikščiojusi po senąsias Šiaulių kapines. Mačiau senelių porą, aiškinusią anūkams, kad čia ilsisi tie, kurie kūrė Saulės miestą. Nežinau, ar vaikams kilo minčių ir kokių dairantis po gana apleistą kultūros paveldo objektą, bet man pasidarė tikrai nejauku.
Tik rašyti šias eilutes dar neramiau: o jei šie mano žodžiai paskatins miesto merą Artūrą Visocką ir administracijos direktorių Antaną Bartulį imtis tik jiems vieniems suprantamo „tvarkymo meno“? Paskutiniai Talkšos kapinių medžiai, nors ir atlaikę stiprią šiemetinę vėtrą, būtų suguldyti pirmiausia…
Verčiau jau būtų atėję į visuomenininkų paskelbtą talką ir kaip visi bendram labui padirbėję, o paskui uždegę per šimtą žvakelių ant pačių seniausių, mažne susmegusių kauburėlių – žvakelės ant jų gal nevirpėjo jau kelis dešimtmečius…
