„Mūsų Raseiniams“ redaktorės skiltis
Praėjusį savaitgalį Kaune vyko Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje organizuotas seminaras regioninės žiniasklaidos atstovams. Jame dalyvavo ir „Mūsų Raseiniams“ žurnalistai.
Lietuvių atradimai – iki kosmoso
Renginys prasidėjo Santakos slėnio – Nacionalinio inovacijų ir verslo centro – veiklos pristatymu bei ekskursija po šį objektą.
1998 metais Kaune įkurto Verslo inkubatoriaus atstovai sugebėjo suburti mokslo bei verslo atstovų pajėgas ir viename moderniame pastate gimsta unikaliausi medicinos, elektronikos ir kt. išradimai, kuriuos perka garsiausios pasaulinės organizacijos. Tarp Nacionalinio inovacijų bei verslo centro [NIVC – oficialus sutrumpinimas – aut.past] klientų jau yra net NASA – JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija.
Seminaro dalyviams buvo parodyti unikaliausi NIVC mokslininkų jau patentuoti ir dar laukiantys savo eilės atradimai: galvos smegenų spaudimo bei traumų kontrolės neinvazinis aparatas, priešvėžiniai medikamentai, prietaisas, vadinamas „dirbtine nosimi“, kuris vos jį prilietus prie bet kokio mėsos produkto nustato jos šviežumą, žmonių skaičiaus nustatymo detektorius, kompiuterinė programa, padedanti suskaičiuoti, kiek ir kas domina įvairiuose internetiniuose portaluose apsilankančius skaitytojus, ir t.t., ir pan.
Kauno technologijos universiteto [KTU] mokslininkai, verslo atstovai puikias sąlygas darbui susikūrė gavę struktūrinį Europos sąjungos finansavimą. NIVC pastate veikiančiose moderniausiose laboratorijose dirba verslininkai, studentai, KTU bei įvairių šalių mokslininkai.
Akivaizdi ES paramos nauda
Taigi, regioninės žiniasklaidos atstovai turėjo unikalią progą susipažinti su konkrečios ES paramos Lietuvai praktiniu panaudojimu kuriant pasaulinio garso produkciją. Vienoje iš laboratorijų pasiteiravus apie čia dirbančiųjų atlyginimus, išgirdome, kad mažiausias centre įsikūrusios įmonės darbuotojo atlygis yra 1000 eurų. Ir tai – tik pradžia.
Nežinau, ar įmanoma visus skeptikus, keikiančius ES, nuvesti į tokius ar kitus sėkmingai veikiančius centrus, įkurtus ir tebefinansuojamus iš ES struktūrinių fondų. Tačiau bent jau važinėjantiems mūsų valstybės greitkeliais, rekonstruotais už ES lėšas, vertėtų sumažinti šio aljanso keiksnojimo decibelus ir paskaičiuoti, kiek žmonių turėjo darbo Lietuvoje bei kaip pagerėjo kelionių kokybė, ir pan.
Seminare dalyvavo Europos Parlamento narė Laima Andrikienė, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius bei Užsienio reikalų ministerijos Europos Sąjungos departamento direktorė Audra Plepytė. Kiekvienas jų įžanginiu žodžiu pradėjo diskusiją apie tai, kaip Lietuva matoma Europoje, kaip pati Europa spręs kylančius iššūkius, kokios Lietuvos perspektyvos.
Nuo gero nebėgama
Visi aukščiau išvardintieji prelegentai bei regionų žurnalistai karštai diskutavo apie tai, kodėl tiek daug negatyvios informacijos apie ES struktūrų sprendimus, kodėl toks didelis pasipriešinimas bendram visų 28 Sąjungos valstybių sugyvenimui.
Buvo manančių, kad ES direktyvos Lietuvoje pateikiamos gana iškreiptai, kai rekomendacinio pobūdžio dokumentai traktuojami kaip privalomieji. Todėl kiekvienas lengvai pritariantis įvairiausioms protesto akcijoms turėtų pamąstyti, kodėl tai vyksta.
Be to, matyt, nebus prieštaraujančių, kad didžiulis mūsų tautiečių srautas į kitas ES valstybes nėra lėkimas ten, kur blogiau. Žmonės važiuoja į aukštesnio ekonominio, kultūrinio išsivystymo šalis. Ne veltui turime posakį „Žuvis ieško, kur giliau, o žmogus, kur geriau“.
Vadinasi, ES teikdama paramą Lietuvai per vadinamuosius struktūrinius fondus, tikėjosi, kad šios Sąjungos naujokė steigs verslo objektus, kurs darbo vietas ir posovietinė mūsų valstybė pasivys Europos valstybių senbuvių gyvenimo lygį.
Jeigu lūkesčiai neišsipildė, ne ES keikti reikia. Geri europinio aljanso ketinimai atsitrenkė į mūsų nacionalinės valdžios „bradauskinę“ kompetenciją ir turime tai, ką turime, – emigracijos tėkmę, mažne prilygstančią evakuacijai iš bombarduojamos Sirijos bei … nueinančio Seimo desperatiškus bandymus palengvinti naktinę medžioklę buvusiam parlamento Biudžeto ir finansų komiteto vadovui.
Štai tokius mus, ko gero, ir mato Europa, kai jos direktyvos atsimuša į vietinių vadukų asmeninius interesus bei posovietinę kompetenciją.
ES investicijos į raseiniškių gerovę
Ar žinote, kokių keistų kuriozų šiandieną pasitaiko, kai iš inercijos imame viską neigti? Nusiritame iki tokio absurdo, kai vieno populiariausių sisteminių portalų vadovybė viešai pareiškia, kad pozityvas žiniasklaidoje – tai kažkas idiotiško. Tikrai keistu laikotarpiu gyvename, kai savo pykčiu, nepamatuota kritika išgujame iš savo kasdienos ir teigiamo herojaus portretą, ir bent pasidžiaugimą kokio nors reikalingo projekto realizavimu mūsų valstybėje.
Taigi, vargu ar kas nors, sustabdytas Raseinių gatvėje, galėtų pasakyti, kiek ir kokie objektai bus rekonstruoti už ES struktūrinių fondų lėšas, nors finansavimas iš subsidijų šaltinio baigsis jau 2020 metais? Objektyvi informacija paskęsta kasdienio totalaus negatyvo fone.
Todėl „Mūsų Raseiniams“ redakcija primena, kad milžiniškos ES lėšos jau investuotos [ar dar bus tai padaryta] šiuose objektuose:
– Raseinių kūno kultūros ir sporto centre;
– Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos, Šaltinio progimnazijos ir Viktoro Petkaus pagrindinėje mokyklose;
– Raseinių rajono kultūros centre;
– Miestų, miestelių ir kaimų bendruomeninės infrastruktūros ir gyvenamosios aplinkos gerinimo veiklose;
– Raseinių miesto centrinės miesto dalies sutvarkymui;
– Raseinių prekyvietės modernizavimui ir viešųjų erdvių, Raseikos parko atnaujinimui;
– Daugiabučių namų kiemų sutvarkymui Raseinių rajono teritorijoje;
– Vietinės autobusų stoties modernizavimui bei keleivių vežimo infrastruktūros patobulinimui [automobilių stovėjimo aikštelių, privažiuojamųjų kelių, pėsčiųjų takų sutvarkymui];
– Komunalinių atliekų sutvarkymo sistemos plėtrai.
Derėtų įvertinti gražėjančią aplinką bei suprasti, kad visuose šiuose procesuose dalyvauja žmonės, kuriems ES finansavimas padėjo išsaugoti turėtąsias darbo vietas arba sukūrė naujas.
Mieste prie Dubysos labai proporcingai išdėstytas europinių pinigų investavimas į neformalųjį bei bendrąjį ugdymą, kultūros, bendruomeninės aplinkos bei viešųjų erdvių sutvarkymą.
Ar norime būti pakarti po vieną?
Tačiau ne Europa kalta, jeigu koks nors projektas neįgyvendinamas tinkamai, nes struktūrinių fondų lėšų įsisavinimui vadovauja vietiniai vadukai, dar nejaučiantys griežtos visuomenininkų kontrolės. Todėl atėjo metas atsisakyti neracionalios VISADA ir VISKO kritikos, o telktis pilietinei atliekamų darbų ar jų finansavimo šaltinių patikrai.
Kodėl kviečiu tai daryti dabar? Lygiai po ketverių metų išseks ES struktūrinių fondų lėšos, kurių Lietuvai nereikia ir nereikės grąžinti, kurios buvo reali parama šaliai naujokei. O nuo 2021-ųjų numatomas naujas, kiek kitokio projektinio finansavimo fondas [apie 500 mlrd. eurų], veikiantis jau paskolų teikimo principu.
Tai tarsi aukštesnės pagalbos lygis Lietuvai, skatinantis mūsų valstybę lygiuotis į ES senbuves. Todėl reikalingas naujas požiūris į 28 Sąjungos valstybių tarpusavio sugyvenimą bei tų valstybių piliečių siekį būti tvirtame sambūryje. O tam, kad realistiškai įvertintume ES naudą valstybei ir sau asmeniškai, teks keistis patiems – į ES Parlamentą neberinkti ten tuščiai sėdinčių, o nacionalinėje Tautos atstovybėje darbo vietas „rezervuoti“ tvirtai piliečių interesus gebantiems ginti politikams.
Kad europinės direktyvos be visuomenės pasipriešinimo [realaus ar dirbtinai sukeliamo] būtų įgyvendinamos Lietuvoje, jos neturi deformuoti mūsų kultūrinio paveldo sampratos, žeisti religinių ar tautinių jausmų. Tiesiog kiekvienai ES direktyvai ar pan. reikia nacionalinio vertinimo didvyriškai atsisakius jau bendriniu tapusio „bradauskiškojo“ suvokimo modelio.
Pabaigoje, vertinant geopolitines Lietuvos realijas, pravartu pacituoti Kauno seminare regioninės žiniasklaidos atstovams europarlamentarės Laimos Andrikienės primintus JAV prezidento B.Franklino žodžius: „Arba mes būsime visi kartu, arba mus pakars po vieną.“
Jeigu ne visų trapioms sieloms tinka ši citata, pasikartokime chrestomatinę istoriją apie šluotos virbus… Kada lengviau juos sulaužyti – po vieną ar tvirtai surištus?