Pabaiga. Straipsnio pradžią skaitykite ČIA.
Toliau, pagal kaltinamajame akte išdėstytus kaltinimus Gintaro Banaičio ir Violetos Banaitienės atžvilgiu, chronologiškai išdėstomi pastebėjimai atitinkama tvarka:
Epizodų nagrinėjimas
Epizodas Nr.1 (2012-03-29,1 7.15 val.)
1. Prokurorė teigdama, kad Gintaras Banaitis 2012-03-29, „žinodamas, kad antstolė S. Vaicekauskienė yra saugoma policijos pareigūnų, o Stankūnaitės gyvenimas yra įslaptintas“ – taip klaidina teismą, nes tokių duomenų, apie Gintaro Banaičio ir jo sutuoktinės Violetos Banaitienės tokius žinojimus, byloje nėra. Byloje yra tik tyrėjos A. Gecevičienės atsakymas į kaltinamojo G. Banaičio klausimą: „Iš kur aš ir mano sutuoktinė V. Banaitienė galėjo sužinoti, kad antstolė S. Vaicekauskienė yra saugoma policijos, o Stankūnaitės gyvenimas yra įslaptintas?“ – A. Gecevičienė atsakė: „Iš viešos erdvės, iš feisbukų ir komentarų“. Byloje nėra jokių duomenų apie G. Banaičio ir V. Banaitienės kokį nors susirašinėjimą Feisbuke ar kituose soc. tinkluose, ar kitų portalų komentaruose, kaltinimuose, aprėpiančiame periode nuo 2012-03-29 iki 2012-05-27, nes soc. tinklais tuo metu net nesidomėjo ir neturėjo net paskyros, o kitokių duomenų byloje nėra. Taigi prokurorės teiginys yra nepagrįstas jokiais įrodymais, ir nebuvo teisinio pagrindo tai teigti kaip faktą.
Policijos patruliai Darius Brundza, Naurimas Zaveckas, Ramūnas Valiušaitis [2017-03-20 posėdžio protokolas], apklausti teisme, parodė, kad jie vykdė patruliavimą, palaikantį viešąją tvarką tame rajone.
Patruliavimas tai nėra asmens saugojimas ir tai nėra patrulių funkcija pagal jų veiklos reglamentą. Kodėl vienas patrulių, anot jų parodymo, būdavo antstolės kontoros viduje, G. Banaitis nežino ir negalėjo žinoti. Net ir po to, kai G. Banaitį patruliai patikrino, jie G. Banaičiui to nepranešė, kad, pavyzdžiui, esąs nepageidaujamas toje erdvėje ar panašiai. G. Banaitis būtų pasišalinęs be jokių debatų, kadangi yra buvęs kriminalinės policijos pareigūnas, dirbęs Aukščiausiosios tarybos pirmininko apsaugoje ir turintis profesionalias žinias apie reikalavimus piliečiams, saugant svarbius asmenis ar objektus. Jeigu policijos patruliai bet kokia forma apie tai būtų informavę G. Banaitį apie kokius nors „saugojimus“, ar „apsaugas“, dabar jis nebūtų teisiamas nežinia už kokią veiką.
Vyriausiasis patrulis R. Brundza į G. Banaičio klausimą teisme: „Kodėl manęs neįspėjo dėl kokių nors neteisėtų veiksmų?“ atsakė, kad jis nepažeidęs tvarkos, „patikrinom dokumentus, ir viso gero“ ir teigia, kad apie G. Banaičio patikrinimo faktą sustatė tarnybinį pranešimą, bet kur jį pristatė – tiksliai negalėjo nurodyti. Byloje tokio dokumento nėra, kas liudija apie abejotiną tokių policijos patrulių veiksmų teisėtumą apieškant G. Banaitį, atseit ieškant šaunamo ginklo. Be to, pats R. Brundza patvirtina (12 t. 48–49 p.), kad maždaug po pusvalandžio jis pakartotinai pamatė G. Banaitį važiuojantį ir sustojantį Smalinikų g. po draudžiamu ženklu ir nurodė iš ten nuvažiuoti. G. Banaitis tai atliko ne savo noru privalomai įvažiuodamas vienpusiu eismu į Nemuno g. ir ten sustodamas prieš 29 namą. Toliau sustoti negalima, nes yra troleibusų sustojimas, o kiemai yra pastoviai pilni automobilių. G. Banaičiui tokia pozicija buvo neparanki, nes ten stovint savo reikalais jau buvo susilaukęs policijos dėmesio, bet gi vėl iškyla logiškas klausimas: kodėl policijos patruliai G. Banaičio neinformavo dėl buvimo tame kvartale? Tam jie turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą – užkardinti galimai įtartiną veiką. Policininkai teigia, kad palaukė, kol G. Banaitis sustojo, ir po kiek laiko jam nuvažiavus, anot R. Brundzos, policijos patruliai taip pat išvyko.
Labiausiai prieštaringi R. Brundzos parodymai, kuriuose jis nurodo, kad tuo metu net neabejojo, kad G. Banaitis stebi antstolės kontorą. Tai rodo, kad pareigūnas R. Brundza, bendraudamas su G. Banaičiu 2012-03-29 Nemuno gatvėje, arba 2012-04-02, duodamas parodymus A. Gecevičienei, buvo nesąžiningas arba provokavo G. Banaitį tęsti galimai neteisėtus veiksmus, tarkim, ir toliau stebėti valstybės saugomą asmenį, apie ką R. Brundza teigė žinojęs, arba aplaidžiai vykdė pareigas, kas vėliau davė pagrindo G. Banaičio ir V. Banaitienės kriminaliniam persekiojimui. Pareigūno R. Brundzos liudijimas yra kontraversiškas, nelogiškas ir tokiu būdu vertintinas kaip tendencingas ir nekeliantis pasitikėjimo, kad suformuoti prieš teismą G. Banaitį menkinančią ir žeminančią nuomonę kaip apie asmenį, daug kartų ir tyčia pažeidusį įstatymus. Tai yra aiškus prokurorės neobjektyvumas ir šališkumas. Valstybės saugomų asmenų apsauga yra griežtai reglamentuota, ją vykdo ne patrulinė tarnyba, o policijos departamento speciali tarnyba ir visa tai atitinkamai įforminama. Prokurorės teiginiai apie policijos apsaugą S. Vaicekauskienei, neturi teisinio pagrindo. Faktiškai byloje yra policininkų parodymai apie šio asmens „saugojimą“, bet nėra dokumentų, nurodančių tokių veiksmų teisėtumą, vykdymo tvarką ir atsakomybę už tokios tvarkos pažeidimą. Pagal „policijos patrulių veiklos instrukciją“ tokios patruliavimo rūšies kaip „asmens saugojimas“ neegzistuoja ir todėl prokurorės R. Poškienės teiginys apie „policijos saugomo asmens“ persekiojimą jį stebint yra nekompetentingas. Byloje nėra duomenų apie policijos apsaugos skyrimą S. Vaicekauskienei ar L. Stankūnaitei, o jei tokie ir buvo – G. Banaičiui apie tai nebuvo žinoma ir tokių duomenų byloje nėra, išskyrus prokurorės išsigalvotą teiginį kaltinamajame akte. Kaltinimai yra pateikti kaip LT BK 167str., kur kalbama apie privataus asmens gyvenimą, bet ne apie valstybės paslaptį, ką ne kartą teigia prokurorė kaltinamajame akte ir savo kalboje. Tokių terminų apie menamus „slaptumus“, prokurorė neturėtų dėstyti savo kalboje nes to nėra tarp kaltinimų byloje. Tai gali būti skirta tik teismui padaryti įspūdį, kad menamai „galėjo būti ir sunkesni kaltinimai“. Tai prasilenkia su deklaruojama prokuroro etika ir savo neobjektyvumu ir šališkumu kenkiama kaltinamųjų teisei į teisingą teismą.
Byloje nėra jokio dokumento, nurodančio antstolės Sonatos Vaicekauskienės, kaip saugomo asmens, statusą. Kaltinamajame akte tokia formuluotė vartojama perkėlus ją iš pranešimo apie pateiktus įtarimus protokolo, kuriuos surašė vyriausioji tyrėja A. Gecevičienė. Tai ji patvirtino savo parodymuose 2018-03-27 8 lapas, teigdama – „manau, kad visi žinojo, kad Vaicekauskienė saugoma, o L. Stankūnaitės gyvenimas įslaptintas.“ Toks jos „manymas“ yra kaltinimo dalis Gintarui Banaičiui ir Violetai Banaitienei. Remiantis tokiais išsigalvojimais apie antstolės S. Vaicekauskienės „sekimus ir persekiojimus“, kaltinamajame akte sukeliama kažkokia isterija apie „išgąsdintą“ antstolę. Anot pačios antstolės parodymų teisme, ji „išsigąsta“ komentarų žiniasklaidoje ir prašo policijos apsaugos, po to „išsigąsta“ dėl tariamos žinutės „Facebooke“, apie ką duomenų byloje nėra. Po to ji „išsigando“ atsitiktinio praeivio būdama savo kontoroje, apsupta policininkų 2012-03-29 dieną 17:15. Vėl „išsigąsta“ 17:30 kai išvažinėjo iš kontoros su policijos palyda. Tiek kartų „išsigandusi“ antstolė apie tai pranešė policijai po trijų savaičių. 2012-04-20 (3 T. 155 p.). Tai kelia abejones dėl antstolės sąžiningumo reiškiant pretenzijas į nukentėjusiojo status ir civilinį ieškinį. Abejotini antstolės parodymai 2014-03-03, praėjus dviems metams, kai vėl duodama parodymus (3 t. 162–163 p.) apie A. Lobovą, parodymų pabaigoje vienu sakiniu „atsimena“: „mane ir mano judėjimą 2012-04-25 ir 2012-04-26 sekė tas pats vyras su tuo pačiu juodu džipu, jis mano kontorą ir buvusius asmenis sekė ir 2012-03-29. Jis mane sekė tiek man esant kontoroje, tiek man važiuojant į Kauno rajono savivaldybę bei vykstant darbo reikalais į kitas institucijas. Mačiau tą vyrą ir jo automobilį, tačiau jau į tai nekreipiau dėmesio, kadangi buvau saugoma pareigūnų. Prašau šio vyro atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto informacijos apie privatų mano gyvenimą rinkimo“. Šis prašymas yra pateikiamas 2014-03-03. Iškyla klausimas: kada Gintaro Banaičio atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas? 2014-03-03 S. Vaicekauskienės apklausos protokolas užpildytas pačios A. Gecevičienės, kuri buvo tyrimo grupės vadovė ir žinojo bylos eigą. Byloje yra apklausos protokolas, datuotas 2012-04-20 (3 t. 154–155 p.), kuriame A. Gecevičienė jau buvo apklaususi S. Vaicekauskienę, asmens parodymo atpažinti protokolas (3 t. 156–158 p.), datuotas 2012-04-20, foto lentelė (3 t. 159 p.), datuota 2012-04-20, ir nutarimas pripažinti S. Vaicekauskienę nukentėjusiuoju, datuotas 2012-04-20.
S. Vaicekauskienės apklausos ir kitų protokolų galimas klastojimas
Pagal protokolą Vaicekauskienė atpažino G. Banaitį 2012-04-20 iš nuotraukos, pagamintos VRM migracijos tarnybos 2013-03-04. Apie tai liudija 2016-04-04 paskirta užduotis nr. 40-U-631-(14.16) atlikti portreto tyrimą. 2016-04-13 specialisto išvadoje nr. 140-(1658)-IS1-2126 nurodyta, kad nuotraukos, esančios 2012-04-20 asmens atpažinti parodymo protokole ir 2013-03-04 Gintaro Banaičio prašyme Nr.20-AP3—8726 išduoti pasą, yra atspausdintos iš to paties pirminio šaltinio (čia ikiteisminio tyrimo 01-1-09918-16 medžiaga). Tai dokumentinis įrodymas, kad nuotrauka atlikta metais vėliau po atlikto atpažinimo iš nuotraukos. Prokurorė pati pateikė dalį ikiteisminio tyrimo 01-1-09918-16 medžiagos (43 t.), kur pateiktas Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro 2016-07-27 nutarimas 7 lape „aukštesnysis prokuroras pažymi, kad policijos pareigūnės A. Gecevičienės procesinėje veikloje yra akivaizdžiai nustatytas LR BPK 179 str. nuostatų pažeidimas, kurį ji pripažino, todėl inicijuotina tarnybinio (drausminio) nusižengimo tyrimo procedūra.“
Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad A. Gecevičienė, duodama parodymus (2018-03-27, 8 p.) pripažįsta, kad atpažinimas „galėjo būti ir 2014 m., ir 2013 m., bet tik ne 2012-04-20.“ Toliau ji pati tai vertina sakydama, kad tai „techninė klaida atpažinimo protokolo datos“. Gynyba, prevencijuodama galimas prokurorės insinuacijas ta tema, nurodo, kad pačio kaltintojo pateiktoje medžiagoje 43 t. 6 l. nurodoma, kad „nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad nutarimo pripažinti nukentėjusiuoju teisių ir pareigų išaiškinimo dalyje įrašyta ankstesnė data (2012-04-02 ) pripažinta technine klaida“. Kalbama apie 3 t. 161 l. esantį nutarimą pripažinti nukentėjusiuoju Sonatą Vaicekauskienę, nes bendrame pareiškime nurodžiau apie nurodytas dvi skirtingas datas tame nutarime. Šioje vietoje A. Gecevičienė klaidino teismą teigdama, kad visas ikiteisminis tyrimas 01-1-09918-16 nutrauktas motyvuojant technine klaida. Minėtas ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl galimo A. Gecevičienės piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento klastojimo nutrauktas, kaip „nenustačius didelės žalos požymio, veika vertintina kaip drausminis nusižengimas (nurodant kasacinę nutartį b/b Nr.2K-263/2010). Ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir patvirtintas neskundžiama Šiaulių apygardos teismo teisėjo Kalainio nutartimi 2016-12-05 Nr. IBPS 1.9-68189-316/2016 (6 l.) Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro nutarimas dėl pareigūnės A. fotolentelių paskirtis. Nurodomas ir ikiteisminio tyrimo bylos numeris 65-1-01240-11. Tai neatimama asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo dalis. Lentelės yra pildomos ta pačia procedūra ir lieka neaišku, kada tai atlikta iš tikrųjų. Jeigu A. Gecevičienė apklausė nukentėjusiąją S. Vaicekauskienę 2012-04-20, o atpažinimą padarė po 2014-03-03, kas jau yra nustatyta tyrimo, tai, vadinasi, jau 2014 metais ji, spausdindama kompiuteriu 2012 m. datą ant fotolentelių, tai darė tyčia ir tai suprasdama. To negalima vertinti kaip techninės klaidos ar kokio neatidumo, nesuvokiant, kokiu laiku gyveni ir ką kada darai. Tai jau tikrovės neatitinkančio dokumento pagaminimas ir naudojimasis juo. Tokie procesinių veiksmų fiksavimai, neatitinkantys tikrovės, negali būti naudojami kaip įrodymai teisme, nes tai prieštarautų viešai priimtam principui – iš neteisės negali kilti teisė. A. Gecevičienė pati save demaskavo duodama parodymus teisme. 2018-04-16 dienos posėdžio protokole 2 lape į kaltinamojo G. Banaičio klausimą atsakė: „Dėl klaidos buvo Šiaulių imunitete atliktas ikiteisminis tyrimas, praeitą posėdį viską paaiškinau. Atpažinimo protokole buvo padaryta klaida, o kituose tos dienos dokumentuose klaidos nėra“. Tyrimo metu A. Gecevičienė turėjo visas galimybes pripažinti, kad ir kiti protokolai surašyti po 2014-03-03, bet to nepadarė. Taip pat pasielgė ir 2018-04-16 šiame teisme. Tiek Šiaulių imuniteto tarnyboje, tiek atlikus tarnybinį patikrinimą darbovietėje Kauno AVPK (prokurorės pateikta medžiaga 43 tome 1–5 lapai) dėl teismo įpareigojimo svarstyti darbovietėje drausmės tvarka, ja buvo patikėta ir nuobauda netaikyta. Dabar iškyla klausimas: kada apklausta S. Vaicekauskienė (3 t. 154–155 l.), kada sudarytos dvi fotolentelės (3 t. 159–160 l.) ir kada S. Vaicekauskienė pripažinta nukentėjusiąja (3 t. 161 l.) ir yra pagrindas pateikus naujai atsiradusias aplinkybes, vėl kreiptis dėl tyrimo atnaujinimo arba naujo tyrimo pradžios.
Atpažinimo parodyti iš nuotraukos proceso pažeidimai
Be to, G. Banaičio asmens parodymo atpažinimo iš jo nuotraukos procedūra atlikta pažeidžiant ir kitas baudžiamojo proceso kodekso normas, t.y. G. Banaičio atpažinimas atliktas iš nuotraukos. Pagal BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatas atpažinimas gali būti daromas iš nuotraukos tik tada, kai negalima parodyti paties asmens. Užkertant kelią galimoms prokuroro insinuacijoms nurodytina, kad byloje nėra jokių duomenų apie kokią nors G. Banaičio keliamą tiesioginę grėsmę nukentėjusiajai Sonatai Vaicekauskienei, kad dėl to reiktų atlikti G. Banaičio atpažinimą iš nuotraukų. Jau buvo nustatyta, kad tikrasis atpažinimo iš nuotraukos laikas buvo po 2014-03-03, t.y. praėjus dviems metams po įvykių. G. Banaičio asmenybė buvo nustatyta 2012-03-29 policijos patrulių fiksuojant mano buvimo faktą Nemuno g., priešais socialinės paramos skyrių, 29 numeriu pažymėtą pastatą. Aš to neneigiau ir duodamas parodymus teisme nurodžiau aplinkybes, dėl ko ten buvau. Tuo metu ir iki dabar gyvenu deklaruotoje gyvenamoje vietoje, buvau ir esu pasiekiamas. Atpažinimas iš nuotraukų negalėjo būti daromas, todėl asmens parodymo atpažinti protokolas negali būti vertinamas kaip įrodymas šioje byloje ir dėl šios priežasties. Tokia atpažinimo iš nuotraukos atmetimo praktika nustatyta LR AT b/b Nr.2K-33/2014, teisminio proc. Nr. 1-88-1-01061-2010-9. Prokurorė R. Poškienė negali nežinoti LR BPK 192 str. reikalavimų, bet remiasi tokiais įrodymais, kurie neva surinkti. Kaip iš neteisės teisė negimsta, taip ir tokiu būdu surinkti įrodymai yra nepatikimi, aiškiai pritempiami prie G. Banaičio ir yra neobjektyvūs.
Pagal kaltinimą „stebėjus kontorą“ ir „persekiojimus“ Stankūnaitės ir Vaicekauskienės automobiliu
Prokurorė R. Poškienė kaltinamajame akte teigia, kad G. Banaitis „vaikščiojo apie kontoros langus ir stebėjo vidų“, o „vėliau persekiojo Stankūnaitės ir Vaicekauskienės automobilius ir surinktą informaciją perdavė Banaitienei, o ši perdavė tą informaciją Neringai Venckienei ir Audronei Skučienei.“
Tokie teiginiai yra išgalvoti bandant „pritempti“ G. Banaičio buvimą viešoje vietoje prie informacijos rinkimo „būdo“, kad G. Banaičio veiksmams būtų suteikti nusikaltimo sudėties požymiai, ir prieštarauja bylos medžiagai, nes liudytoja Nijolė Mickūnienė [B.t. XII 1-3p.], Naurimas Zaveckas [XII t. 50–51p.], nukentėjusioji Sonata Vaicekauskienė [III t.155p.], Nerijus Povilaitis [III t.152 p.], nukentėjusioji Laimutė Stankūnaitė teigė vienodai, kad G. Banaitį vienu metu matė penkiese „per žaliuzes“. Vadinasi, žaliuzės buvo užtrauktos ir ką nors matyti viduje, žiūrint iš lauko, vargu ar buvo įmanoma, ir tokie liudijimai turėtų būti vertintini kritiškai. Logiškai mąstant sunku įsivaizduoti penkis suaugusius asmenis vienu metu susispaudusius prie lango praeito amžiaus pradžios statybos name ir vienu metu matančius staiga praeinantį žmogų ar tą patį žmogų pravažiuojančiame automobilyje. Kritiškai vertintina tai, kad visi penki minėti asmenys teigia, jog matė tą patį asmenį, t.y. kaltinamąjį Gintarą Banaitį ir praeinantį pro langą, kas truktų sekundę kitą, ir pravažiuojantį automobiliu pro langus, kas vyktų dar greičiau, vienu ir tuo pačiu metu ir per tą patį langą, bet nė vienas iš vadinamųjų nukentėjusiųjų bei liudininkų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pakviestas G. Banaičio atpažinti, patys to neišsakė, o tyrimui vadovavusi prokurorė Rita Poškienė nedavė tokio nurodymo atpažinimui.
Kaltinime vartojamas „ašinis“ terminas – „vaikščiojo apie kontoros langus ir stebėjo vidų“ – vartojamas be jokio tam pagrindo, vadinasi, tyčia, nes byloje nėra nei vieno asmens parodymo, kad G. Banaitis betarpiškai žiūrėjo per langą į vidų. Visi liudytojai ir pati S. Vaicekauskienė teigė, kad „per žaliuzes“ G. Banaitį matydavo kitoje gatvės pusėje – šone. Policija taip pat teigė, kad G. Banaitį sulaikė kitoje gatvės pusėje už maždaug 40 m., brome, priešais G. Banaičio nurodytą pastatą Nemuno g. 29, kur G. Banaitis ir laukė jo ieškomo asmens. Vartodama tokius terminus prokurorė bando surasti nusikaltimo sudėtį, bandydama teismui įteigti, kad G. Banaitis, neva „žiūrėdamas vidun į antstolės kontorą“, „surinko“ menamus S. Vaicekauskienės privataus gyvenimo duomenis ir dar juos perdavė V. Banaitienei, o ši – N. V. ir A. Skučienei. Beje, kokie tai duomenys, kaltinime taip ir nenurodyta. Kokiu būdu V. Banaitienė perdavė vadinamus duomenis, byloje taip pat nenurodyta. Savo teiginių paremti kokiais nors faktais kaltinamajame akte prokurorė nesivargino ir apsiriboja deklaratyviais kaltinimais, ko neturi būti kaltinamajame akte, garsinama prokuroro kalboje, kas yra neobjektyvu ir šališka.
Toliau kaltinime seka prokurorės išgalvotas teiginys apie tai, kad G. Banaitis neva perdavė duomenis, apie privatų antstolės S. Vaicekauskienės ir L. Stankūnaitės gyvenimą ir judėjimą, V. Banaitienei, „budėjusiai Klonio g. 5, Teleičių km., Garliavos sen., Kauno raj. įrengtoje pasipriešinimo stovykloje. Tokiam teiginiui prokurorė neturėjo jokio teisinio pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų apie V. Banaitienės buvimą nurodytu adresu, nurodytu metu. Nėra jokių duomenų apie G. Banaičio ir V. Banaitienės pokalbių turinį tą dieną. Prokurorė R. Poškienė aiškiai klaidino teismą savo kalboje teigdama (201-11-21 prot. 11 l.): „Apie tai jis (policininkas D. Brundza) surašė tarnybinį pranešimą, kuris yra byloje, šio pranešimo pagrindu tyrėja A. Gecevičienė pradėjo tyrimą G. Banaičio atžvilgiu. Yra užfiksuoti G. Banaičio pokalbiai, padarytos šių pokalbių stenogramos. Užfiksuotas pokalbis, kai jis skambina A. Skučienei ir sako, kad stovi ant kampo ir seka Sonatos kampą.“
Atsakingai pareiškiame, kad jokio policijos pareigūno R. Brundzos tarnybinio pranešimo byloje nėra. Nėra byloje ir jokios pokalbio tarp G. Banaičio ir A. Skučienės stenogramos. Nėra jokių G. Banaičio kontaktų elektroninėmis ryšio priemonėmis nei su A. Skučiene, nei su kokiu nors kitu kaltinamuoju. Prokurorė dar turi galimybę nurodyti teismui tokius duomenis byloje, o nepateikus – teismą prašome tai įvertinti.
Nėra jokių duomenų apie G. Banaičio sutuoktinės V. Banaitienės pažintį su Neringa Venckiene ir Audrone Skučiene. Tokie nepagrįsti teiginiai kaltinamajame akte ir prokurorės kalboje pasitarnauja tik teismo klaidinimui bet kokia kaina siekiant apkaltinamoo nuosprendžio, bet ne teisingumo nustatymui.
Savo parodymuose V. Banaitienė nurodo (2018-03-05 posėdžio prot. 5–6 lapai), kur buvo ir su keliais asmenimis, kurie galėtų patvirtinti tai, bet prokurorui tai nerūpi nes aiškiai supranta, kad kaltinamojo buvimas kitoje vietoje griauna kaltinimą. Tyrėjos A. Gecevičienės apklausos metu V. Banaitienė paklausė, kodėl nenustatytas V. Banaitienės telefono pozicionavimas, kas parodytų jos buvimo vietą. A. Gecevičienė tiksliai atsakė, kad to nebuvo daroma. Tai buvo melagingas parodymas todėl, kad apie tai liudija bylos medžiaga: tarnybinis pranešimas (bylos tomas nr. 23, 60–62 p.). Jį surašęs A. Gecevičienės vadovaujamos tyrimo grupės narys ir pavaldinys vyr. tyrėjas Jaldis Hiijame savo redaguotame rašte nurodo G. Banaičio telefono, kuriuo asmeniškai naudojosi, pozicionavimą, t.y. buvimo vietą ryšio metu. Leidimas kontroliuoti elektronines ryšio priemones išduodamas asmeniui, įtariamam nusikalstama veika. Toks leidimas išduotas G. Banaičio atžvilgiu, o telefonas kuriuo naudojosi V. Banaitienė, abonentas x-xxx-xxxxx taip yra registruotas G. Banaičio vardu ir byloje tai nustatyta. Tikrai abejotinas operatyvinės tarnybos abuojumas nepasinaudoti įrodyminei bazei tokiais duomenimis. Matyt, kad tokie duomenys, be abejo, buvo gauti tik dėl jų „netikimo“ prie kaltinimo teorijos, jie nebuvo prijungti prie bylos. Abejotinas ir A. Gecevičienės pasakymas, kad tai – „tokia tyrimo taktika“. Nelogiška teigti apie tokią tyrimo taktiką, pagrįstą faktų ar versijų netyrimu. Tai jau vadinasi tarnybos pareigų neatlikimu.
Dėl išankstinio prokurorų „žinojimo“, kam bus perduota informacija
Šiame epizode kaltinamajame akte tyčia ir be jokio įrodymo nurodoma aplinkybė – kokiu tikslu G. Banaitis neva perdavinėjo kažkokią informaciją savo sutuoktinei Violetai Banaitienei: pasak kaltinimo, tai išankstinis G. Banaičio „žinojimas“, kad ji (V. Banaitienė) visa šią informaciją perduos grupės organizatorėms. Byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių tokį teiginį šiame ir kituose epizoduose. Šioje vietoje prokurorė išdėsto menamą situaciją, versiją, prognozę, bet tai neturi nieko bendro su LR BPK 219 str. reikalavimais kaltinamajam aktui. Tokių niekuo nepagrįstų teiginių, prokurorė neturėtų teigti ir savo kalboje.
Dėl vadinamosios informacijos apie L. Stankūnaitę
Kaltinamajame akte ir prokurorės kalboje nenurodoma konkrečiai apie kokią informaciją yra kalba šiame epizode, kadangi tam nėra jokių įrodymų, bet minimas L. Stankūnaitės atvykimas į antstolės kontorą 17 val. (Vaicekauskienės parodymai 3 t. 154 p. Povilaičio par. 3 t. 152 p.). 17.15 val. atvyksta L. Stankūnaitė, iš karto po to kažkas pajudina lauko durų rankeną ir per langą pastebimas nueinantis asmuo, kuris vėliau sutapatinamas su G. Banaičiu, kalbantis telefonu. (N. Mickūnienės par. 12 t. 2 p.) Mickūnienės parodymai: „tada kažkuri iš mano kolegų nuėjusi ir pasižiūrėjusi socialiniame tinkle „Facebook“ pamatė, kad informacija apie tai, jog L. Stankūnaitė yra pas mus kontoroje, jau patalpinta. Tą patį teigia antstolė S. Vaicekauskienė (3 t. 155 p.). Visai kitaip teigia liudytojas N. Povilaitis ir policijos patrulis N. Zaveckas (12 t. 51 p.). Jie parodo, kad „suskambo S. Vaicekauskienės telefonas“. Tai buvo po 6 min. atvykus Stankūnaitei ir buvo pranešta apie tai, kad „Facebook paviešinta valstybės saugomo asmens, kuriam gresia pavojus, buvimo vieta“. Melagingą kaltinimą palaikančių asmenų parodymai nesutampa, tačiau prokurorė R. Poškienė klaidina teismą savo kalboje sakydama, kad visi antstolės kontoroje buvę asmenys „patvirtina analogiškai“ (protokolo įrašas 2018-11-21_1 MP3 1:01:35 – 1:02:00) (2018-11-21 Teismo posėdžio protokolas 10 p.), o svarbiausia tai, kad visus juos apklaususi tyrėja A. Gecevičienė byloje niekur nepridėjo tos pačios medžiagos, t.y. informacijos iš „Facebook“ apie 2012-03-29 nukentėjusiųjų L. Stankūnaitės ir S. Vaicekauskienės buvimo vietą Nemuno g. 25 Kaune, antstolės kontoroje. Tokių duomenų nepateikė ir nurodytos nukentėjusiosios. Konstatuotinas faktas apie tai, kad byloje nėra pateikta pačios informacijos iš „Facebook“, kurios paskleidimu kaltinami Gintaras ir Violeta Banaičiai. Kyla klausimas apie tokios paskleistos informacijos egzistavimą apskritai.
Kaltinamajame akte buvo tik sudaroma opinija, tiesiogiai to neįvardijant, kad G. Banaitis neva pranešė apie L. Stankūnaitės buvimo vietą savo žmonai V. Banaitienei. 2018-11-21 posėdžio metu (protokolo 11 l. 19–21 eil.) prokurorė R. Poškienė savo kalbos dalies, skirtos G. ir V. Banaičiams, pačioje pabaigoje, kur jau buvo išdėstytas 6 epizodas, staiga sugrįžta prie 1 epizodo ir pareiškia, kad: „Jų kaltę įrodo ir tai, kad L. Stankūnaitei atvykus į antstolės kontorą, informacija apie tai nedelsiant atsirado „Klonio gatvės dienoraštyje“. „R.Ščiglinsko kompiuterio apžiūros metu rastos S. Vaicekauskienės nuotraukos. Iš G. Aiduko pokalbių su Varkala matyti, kad informacija pasiekusi ir jį, nes sako, kad L. Stankūnaitė šiuo metu randasi pas Vaicekauskienę. Manau, kad G. Banaitis ir V. Banaitienė įvykdė nusikalstamą veiką…“ Toks išgalvotas prokurorės teiginys atitinka nusikaltimo numatyto pagal LR BK 168 str. sudėtį, kuo Gintaras Banaitis ir Violeta Banaitienė dar nebuvo kaltinami iki šiol.
Tokiais duomenimis, kurių negalima patikrinti, prokuroras negali remtis kaltinamajame akte, o savo kalboje neturi teisės vartoti teiginių, neatitinkančių byloje esančios medžiagos.
Šitas epizodas yra paneigtinas net formaliai sugretinus įvykių laiką, užfiksuotą liudininkų ir nagrinėtinas tokiu būdu:
Byloje nėra jokių duomenų apie G. Banaičio ir V. Banaitienės kokius nors kontaktus su R. Ščiglinsku, jo kompiuterio turiniu, G. Aiduku ir J.Varkala ir kokiais nors pokalbiais tarp jų. Nėra jokių trečių asmenų pokalbių apie G. ir V. Banaičius. Tokios nuorodos, kurios pateikiamos kaip įrodymai ir jų pagrindu padaromos kaltinamosios išvados, yra arba prokurorės nekompetencijos, arba duomenų klastojimo požymiai.
G. Banaičio pirmas skambutis V. Banaitienei 2012-03-29 užfiksuotas 17:26 val. (23 t.60 p.), o štai bylos 17 t. 35 p. telefoninių pokalbių suvestinėje duomenys nr. 530 17:03:43 val. Audronei-Neringa – „Dabar Aidas iš darbo išvažinėja, Stankūnaitė pas Vaicekauskienę kontoroj atvažiavus“. Tampa aišku, kad L. Stankūnaitė buvo pas Vaicekauskienę gerokai anksčiau, ir tik kyla klausimas, kodėl nefiksuojamas tikras laikas. Visi vadinamieji nukentėjusieji ir pageidavę jais patapti (liudytojas Povilaitis, duodamas savo parodymus, prašė pripažinti jį nukentėjusiuoju) bei liudytojai buvo A. Gecevičienės apklausinėjami ir, matyt, tas laikas, kad 17:30 val. prasidėjo saugomos L. Stankūnaitės persekiojimas, inspiruojamas neatsitiktinai, o turint tikslą kaip nors pritraukti po G. Banaičio pirmo skambučio V. Banaitienei, t.y. 17:26, kad būtų sudaryta kažkokia chronologija, loginė seka, kaltinamajame akte dėstomų įvykių.
Bet kokiu atveju prokurorės palaikomi kaltinimai vis tiek lieka tik versija, surašyta kaltinamojo akto tekste, kaip dabar ir yra. Šie faktai tik patvirtina kaltinimų G. Banaičiui ir V. Banaitienei klastojimo chronologiją, prokurorė R. Poškienė ne tik nekreipė dėmesio į policijos tyrėjos fiksuotų duomenų neatitikimą oficialiems duomenims, bet ir nuslėpė tai ir, žinodama tikrą L. Stankūnaitės atvykimo pas S. Vaicekauskienę laiką, kaltinamajame akte, nurodo kitą laiką, dėl ko sudaromos aplinkybės teikti ir palaikyti kaltinimus G. Banaičiui ir V. Banaitienei. Tiesa, yra ir kitas vertinimas – tai prokurorės R. Poškienės nesugebėjimas aprėpti ir suvaldyti byloje esančių informacijos srautų, o tai kalba apie prokurorės sugebėjimų ar profesinio lygio neatitinkamumą.
Dokumentiškai ir logiškai yra aišku, kad Aidas yra Venckienės vyras advokatas, kad važiuodamas iš darbo apie 17 val., kas yra aiškiai normalu, matyt, atsitiktinai pamatė Stankūnaitę ir galbūt apie tai pasakė žmonai Neringai Venckienei. Ir tai yra, kiek akivaizdu, tiek ir normalu, nes jie buvo sutuoktiniai. Tai yra mano nuomonė. Byloje yra prijungta medžiaga apie eismą Kauno miesto senamiestyje iš kurios matosi, kad iš J. Gruodžio gatvės išvažiuoti galima tik viena kryptimi, toliau į Smalininkų g. iki galo ir stačiai atsiremiama į Nemuno g. 25, į antstolės S. Vaicekauskienės kontorą. Po to galima važiuoti tik dešinėn į Nemuno g. ir iki galo ja važiuojant atsiremiama į Birštono g., kur posūkis galimas vėl tik dešinėn. Kadangi A. Venckaus advokatų kontora randasi J. Gruodžio g. 31, tai jis priverstas kiekvieną kartą išvažiuodamas bet kur iš kontoros pravažiuoti pro S. Vaicekauskienės kontorą ir dėl to nėra kaltinamas, o G. Banaitis, turėdamas toje pat J. Gruodžio g. 5 a, 1305 kv. m. pastatą, turi teisintis prieš išgalvotus kaltinimus. Visiškai nenormalu, kad yra kaltinamas baudžiamajame procese dėl antstolės sekimo ar kokių nors duomenų apie asmeninį jos gyvenimą rinkimo, ypatingai kai ji randasi oficialioje darbo vietoje, t. y. viešoje vietoje. Tokiu būdu galima apkaltinti, bet kurį asmenį stovintį, einantį ar važiuojantį ta gatve pro antstolės S. Vaicekauskienės kontorą. G. Banaitis beveik kas dieną iki šiol tuo maršrutu važinėja, bet naujų įtarimų nesulaukia.
2012-03-29 d.17:30 val. epizodas
Tarnybiniame pranešime 2013-01-18 nr. 20-65-PR5 – 111 23 T. 63–66 l., kuriame yra išklotinė asmenų, kam skambino G. Banaitis 2012-03-29 ir jo telefono pozicija skambučių metu. Duomenys rodo, kad tarp 18 ir 19 val. G. Banaitis buvo tame pat kvartale ir tuo paneigiami išsimanymai apie „persekiojimus“ po miestą. Pastebėtina, kad kaltinamajame akte aprašomi nukentėjusiųjų „persekiojimai“ automobiliu. Kauno senamiesčio gatvėse po darbo valandų tokie nukentėjusiųjų nupasakoti „persekiojimai“ yra neįmanomi dėl eismo kamščių. Tai yra akivaizdu kiekvienam normaliam Kauno gyventojui. Neturėtų gi dabar G. Banaitis eilę metų, kovo 29 dieną, kartu su antstoliu skaičiuoti eismo intensyvumą Nemuno ir gretimose gatvėse Kaune, kad įrodytų prokuroro kaltinimų nepagrįstumą. Be to, jau nurodytose gatvėse yra tik vienos krypties eismas dažniausiai viena eile, nes kita skirta troleibusui. Net jeigu G. Banaitis ir važiavo keletą kartų Nemuno gatve, ką jis ir tvirtino savo parodymuose, tai buvo surišta su visai kitais jo nurodytais reikalais, bet ne su kažkieno dar judėjimu toje pat gatvėje. Tai yra bandymai pritempti G. Banaičio buvimą Nemuno gatvėje, t.y. viešoje vietoje, prie įvykių, apie kurių veiksmą jis nė nenutuokė, ir jam niekas nepranešė apie tai. Išgalvoti kaltinimai Gintarui ir Violetai Banaičiams yra nevykusio ir nekvalifikuoto ikiteisminio tyrimo ir jo prokurorinės priežiūros rezultatas, bandant prokurorui reabilituotis teisme, siekiant apkaltinamojo nuosprendžio nesiskaitant su priemonėmis. Tai matosi iš prokurorės pastangų savo kalboje pridedant aukščiau nurodytas išgalvotas aplinkybes, ko nebuvo net kaltinamajame akte. Toks prokurorės šališkumas patvirtinamas nekreipiant dėmesio į tą faktą, kad G. Banaitis buvo tame pat kvartale iki 21 val. Tai patvirtina duomenys tarnybiniame pranešime 2013-01-18 nr. 20-65-PR5 – 111 23 t. 63–66 l. Sekant tokia kaltinimo teorijos logika, kad buvimas toje vietoje yra nusikalstama veika, tai klausimas kyla, kodėl nėra kaltinimų už buvimo laiką ten pat – nuo 18:30 iki 21 val.? Savo parodymuose teisme, G. Banaitis nuosekliai ir logiškai paaiškino, kad jis ir toliau ieškojo nurodyto asmens, prižiūrėjo tvarkybos darbus J. Gruodžio 5 a. jam priklausančiame pastate ir dar daug kartų pravažiavo tuo maršrutu pro antstolės S. Vaicekauskienės kontorą, nes kitoks judėjimas iš J. Gruodžio gatvės neįmanomas.
Epizodas 2012-04-26
Epizode 2012-04-26 kaltinamas, kad nuo 09:20 val. iki 10:55 automobiliu „Toyota land Cruiser“, valst. Nr. XXX xxx G. Banaitis, važiuodamas paskui antstolei Sonatai Vaicekauskienei priklausantį automobilį, kuriuo policijos saugoma S. Vaicekauskienė važiavo iš savo darbo vietos Kaune, Nemuno g. Nr. 25, iki Kauno raj. savivaldybės, esančios Kauno m. Savanorių pr. 371 bei Kauno raj. savivaldybės automobilių stovėjimo aikštelėje ir Kauno raj. savivaldybės pirmojo aukšto fojė, stebėjo S. Vaicekauskienės veiksmus ir judėjimą, t.y. neteisėtai rinko informaciją apie privatų antstolės S. Vaicekauskienės gyvenimą ir visą sužinotą informaciją apie jos judėjimą telefonu perdavė sutuoktinei V. Banaitienei, kuri budėjo Klonio g. Nr. 5 Teleičių km. Garliavos sen. Kauno raj. įrengtoje pasipriešinimo stovykloje, žinodamas, kad ji visą šitą informaciją perduos grupės organizatoriams A. Skučienei ir asmeniui N.V., kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas.
Apie antstolės S. Vaicekauskienės judėjimus sekant ją G. Banaičiui 2012-04-26, byloje duomenų nėra, išskyrus pačios S. Vaicekauskienės parodymus, duotus tyrėjai 2014-03-03 (3t. 162–163 l.), praėjus dviejų metų laikotarpiui po įvykių. Tokių parodymų patikimumas kelia abejones, nes niekas S. Vaicekauskienei netrukdė tai padaryti iš karto po įvykių. Nei įtarimus pateikusi tyrėja A. Gecevičienė, nei kaltinimus pateikusi prokurorė R. Poškienė net nekreipia dėmesio į tai, kad neva nukentėjusioji S. Vaicekauskienė savo parodymuose teigia, jog buvo persekiota 2012-04-25 ir 26 – įtarimuose ir kaltinimuose, kurie taisyti tris kartus, yra nurodytos datos: 2012-04-26 ir 27 dienos. Iš to neaišku, už kokį laikotarpį reikia gintis. Visas kaltinamojo epizodo tekstas yra laisva prokuroro kūryba, nepagrįsta jokiais įrodymais, o tik G. Banaičio telefoninių pokalbių komentarais, padarytais pačios prokurorės R. Poškienės ir prijungtais prie kaltinamojo akto (21 t. 141–142 l.), t.y. prokurorės interpretacijos komentuojant G. Banaičio telefoninius pokalbius:
– Apie 67 įrašą, padarytą 2012-04-13. Nurodoma, kad „kalba apie antstolę (vadina ją kodu – kriugeris), kalba apie Saulių Skvernelį (vadina jį kodu – švarkelis)
– Apie 11-10 įrašą, padarytą 2012-04-26 09:31, kalba su V. Banaitiene. G. Banaitis pasakoja, kaip sekė S. Vaicekauskienės kontorą (vadina ją ačkarike). Įrašo stenogramoje (nėra jokių nuorodų, kad kalbama būtent apie Vaicekauskienę. Jos sutapatinimas su menama „ačkarike“ yra prokuroro fantazijos vaisius ir aiški insinuacija, taip pat kaip ir prieš tai padaryta nuoroda, kad ta pati S. Vaicekauskienė – tai „kriugeris“. Tokių insinuacijų nepagrįstumą patvirtina ir prokurorės nustatyta kita norma, kad Saulius Skvernelis yra „Švarkelis”.
– Kituose 2012-04-26 d. įrašų stenogramose (58–60 l.) niekur G. Banaičio ar V. Banaitienės nėra paminėta, ar antstolė, ar Sonata Vaicekauskienė. Kaltinamajame akte šis epizodas yra tiesiog sukurtas prokurorės remiantis jos pačios pateiktu, G. Banaičio ar V. Banaitienės pokalbio, vadinamu „iškodavimu“, išdėstytu 21 tomo 141–142 lapuose. Pabrėžtina, kad tokie „iškodavimai“ yra tik prokurorės R. Poškienės kūrybos vaisius, tačiau tai panaudota kaltinamajame akte. Prokurorės neobjektyvumą ir šališkumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ji, įrodinėdama nebūtus dalykus, nurodo ir kitus vadinamus „iškodavimus“, net nesusijusius su kaltinimais. Tai 1116 2012-04-26 10:52 pokalbyje V. Banaitienė nurodo „pravažiuoti pro chemiją“. G. Banaičiui tai reiškia – paimti drabužius iš cheminės valyklos, o prokurorė daro išvadą 142 lape, kad nurodyta važiuoti pro Chemijos pr., nes ten yra policijos pastatas. Taip pat 1115 2012-04-26 10:41 pokalbyje paminėta „išėjo ponia raudonu paltu“. Šalia – prokurorės komentaras: „čia apie antstolę, ji buvo su raudonu paltu“. Tai vėl prokurorė subjektyviai vertina, svetimas kalbas išaiškindama kaip, kad jos pačios būtų sakyta. Tame pokalbyje antstolė nebuvo minima. Byloje nėra jokios medžiagos, patvirtinančios apie antstolės aprangą tuo metu. Net minėdama antstolės apsirengimą prokurorė išsigalvoja, nes tokių duomenų byloje nėra.
Baigiamoje kalboje prokurorė R. Poškienė (10 l.) sakė: „Nors G. Banaitis teigė, kad nežinojo, kas yra S. Vaicekauskienė, privačių pokalbių su žmona metu, tyčiojosi iš S. Vaicekauskienės, L. Stankūnaitės, G. Černiausko, internete turi 34-35 S. Vaicekauskienės nuotraukas iš atskirų vietų, nes, kaip jis aiškino, „ji buvo žvaigždė“.
Dėl prokurorės nusišnekėjimo apie G. Banaičio galimybes „internete turėti“ S. Vaicekauskienės nuotraukas, nekomentuotina. Čia reikia koreguoti baigiamosios kalbos protokolą, jeigu prokurorė sugebės išreikšti savo mintį aiškiau. Savo parodymuose G. Banaitis teigė, kad surinko iš interneto antstolės S. Vaicekauskienės nuotraukas ir pateikė jas Šiaulių AVPK imuniteto skyriui dėl S. Vaicekauskienės plaukų kirpimo palyginimo, neatitinkant jos išvaizdai protokolo fotolentelėse, G. Banaičio atpažinimo metu ir jos nuotraukų žiniasklaidos portaluose, tuo pačiu metu, t.y. 2012 metais. Tokia medžiaga su nuotraukomis yra pridėta prie ikiteisminio tyrimo nr.01-1-09918-16, pradėto dėl G. Banaičio pareiškimo generaliniam prokurorui 2016-02-04. Neaišku, kuo prokurorė remiasi, teigdama apie savo žinias iš ikiteisminio tyrimo, su kuriuo ji negalėjo susipažinti. Vadinasi, ji teigia tai, ką G. Banaitis pasakė savo parodymuose teisme 2018 metais, bet iškraipydama savaip ir panaudodama toje savo baigiamos kalbos dalyje, kur dėstomos aplinkybės liečiančios 2012-03-29 dienos įvykius. Tokiu būdu prokurorė elgiasi neetiškai, šališkai bandydama teismui sudaryti iliuziją apie G. Banaičio domėjimąsi antstolės S. Vaicekauskienės asmeniu.
Šiame epizode, kaip ir ankstesniuose, nėra nurodyta, kaip G. Banaitienė perdavė kokius nors nevasurinktus duomenis, A. Skučienei ir N.V., bet tai prokurorės kategoriškai teigiama be jokio tam pagrindo ir remiantis subjektyviu prokuroro vertinimu.
2012-04-27 d įvykių epizodas
Kaltinimų epizode dėl įvykių 2012-04-27 d. kaltinamajame akte dėstoma:
„Be to, jis, tęsdamas organizuotos grupės veiklą, 2012-04-27 apie 8:30 val. Kauno m. Nemuno g. Nr. 25, kur yra įsikūrusi antstolei S. Vaicekauskienei priklausanti kontora, žinodamas, kad antstolė S. Vaicekauskienė yra saugoma policijos pareigūnų, stebėjo kontoros patalpas, t.y. neteisėtai rinko informaciją apie privatų antstolės S. Vaicekauskienės gyvenimą ir visą sužinotą informaciją apie S. Vaicekauskienės judėjimą telefonu perdavė sutuoktinei Violetai Banaitienei, kuri tuo metu budėjo Klonio g. Nr. 5, Teleičių km., Garliavos sen., Kauno raj. įrengtoje pasipriešinimo stovykloje, žinodamas, kad ji visą šią informaciją perduos grupės organizatoriams A. Skučienei ir asmeniui N.V“.
Iš esamos medžiagos galima suprasti, kad antstolės S. Vaicekauskienės tuo metu kontoroje net nebuvo. Nėra jokio loginio paaiškinimo apie informaciją, kurios nebuvo.
Šiame epizode G. Banaitis juokaudamas sako žmonai, kad neva jis yra Nemuno gatvėje. Kitokių faktinių duomenų byloje nėra. Nėra jokių kalbų apie tai, ką G. Banaitis mato tuo metu, bet prokurorė teigia, kad „jis duomenis perdavė“. Stenogramoje V. Banaitienė atsako, kad randasi „namučiuose ir geria kavą“ (21 t. 61 l.), o prokurorė R. Poškienė vėl „iškoduoja“ taip: „kuri tuo metu budėjo Klonio g. Nr. 5 Teleičių km. Garliavos sen. Kauno raj. įrengtoje pasipriešinimo stovykloje“. Iš išdėstyto yra aišku, kad faktai, užfiksuoti bylos medžiagoje, prieštarauja prokurorės teiginiams ir patvirtina ne kartą išsakytą prokurorės teiginių nepagrįstumą ir kaltinimų klaidingumą.
2012-05-25–2012-05-26 laikotarpio epizodas
Kalbant apie G. Banaičiui pateiktus kaltinimus 2012-05-25–2012-05-26 nenurodomas konkretus laikas ir sudaromas įspūdis, kad kalbama apie G. Banaičio nusikalstamą veiką, nenutrūkstančią apie dvi paras ištisai. Kaltinamojo akto tekstas: „Be to, jis, tęsdamas organizuotos grupės veiklą, laikotarpiu nuo 2012 gegužės 25 d. iki 2012-05-26, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Klaipėdos apskr., Palangos m., Jūros g. 48, nuo Kopų pusės, pasislėpęs už medžio, panaudodamas žiūronus, stebėjo per svetainės langą Laimutės Stankūnaitės advokatui Gintarui Černiauskui priklausančius namus, t.y. neteisėtai rinko informaciją apie privatų advokato Gintaro Černiausko ir jo šeimos narių gyvenimą ir visą sužinotą informaciją perdavė grupės organizatoriams Audronei Skučienei ir asmeniui N. V., kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas“.
Byloje nėra jokių duomenų, kad G. Banaitis stebėjo G. Černiausko namą. Visas šio epizodo tekstas yra perkeltas iš jau minėto prokurorės pridėto prie kaltinamojo akto, vadinamų „dekodavimų“ sąrašo, išdėstyto kaltinamojo akto 142 lape, kur prokurorė, nesiremdama pokalbių stenograma, pati įvardina nepaminėtus asmenis ir „iškoduoja“ jų nebūtus veiksmus. G. Banaitis apie savo pasakymą stenogramoje – „padarysiu geras korteles“ – parodymų metu paaiškina, kad ruošėsi nufotografuoti gamtos vaizdus, kad galėtų sumaketuoti su jais vizitines korteles savo sezoniniam verslui Šventojoje, tai prokurorė vis tiek savo kalboje nurodo, kad tai buvo ruošiamasi fiksuoti nukentėjusių judėjimus. Violeta Banaitiene duodama parodymus (43 t. 2018-03-05 prot. 5 l.) nurodė. apie ką galėjo kalbėtis su G. Banaičiu. Ji teigė, kad viskas buvo aprašyta spaudoje „alfa.lt“ portale, ir galėjo kalbėti tik apie tai, kas perskaityta. Jau ruošiantis gynybos kalbai, internete pavyko rasti tą straipsnį tai: „Šventosios miestelyje – gandų metas “(2012-05-23 14:42:31 Asta Aleksėjūnaitė).
Straipsnyje yra G. Černiausko namo nuotrauka su gyventojais, padaryta nuo kopų. Aprašyta, kad žurnalistai klausinėjo ten gyvenusį G. Černiausko kontoros darbuotoją. Žurnalistė teigia, kad G. Černiauskas pats davė interviu ir diskutavo apie tai, kaip jį persekioja nežinomi asmenys, Marijampolėje apibraižę automobilį, ir apie galimybę, kad L. Stankūnaitė galbūt apsilankys pas jį Šventojoje. Straipsnyje nurodoma, kad „žmonės vakarais mato degančią šviesą. Va, mano automobilis kieme stovi. Gal todėl ir sklinda tokios kalbos?“ – kalba Černiausko darbuotojas. Prokurorė kaltinamajame akte 142 lape panaudoja tuos pačius žodžius iš Banaičių pokalbio: „Šviesos dega ir mašina stovi“. Sudaromas įspūdis, kad tuo, ką žurnalistai atliko dirbdami savo darbą, bandoma apkaltinti G. Banaitį, kriminalizuojant jau žurnalistų atliktą veiklą.
Tokią A. Gecevičienės vadinamą „tyrimo“ taktiką, labiau reiktų vadinti klastojimo taktika. Tyrimas buvo vykdomas tokia tvarka: klausomasi telefoninių pokalbių ir po to modeliuojama galimo nusikaltimo epizodo situacija. Kaltinamojo akto pabaigoje, 141–142 p., G. ir V. Banaičių pokalbiai nėra atspausdinti tokie, kokie yra stenogramose. Jie yra išdėstomi atpasakojamuoju būdu su prokurorės nuorodomis, jos pačios vadinamomis „iškodavimu“ ir iš jos žodžių. Atpasakojime vartojami vardai, pavardės ir vietovardžiai yra tik prokurorės nuomonė ir kaltinamajame akte visiškai nesiremiama stenogramos protokolu. Būtent šis nuomonių konspektas ir pasitarnavo pranešimui apie įtarimus tekste ir kaltinamojo akto tekste.
Buitinį G. ir V. Banaičių pokalbį prokurorė savaip komentavo paversdama savo išmanymus kaltinamuoju aktu. Tarpusavio pokalbiuose G. ir V. Banaičiai nėra paminėję nei Černiausko, nei Stankūnaitės duomenų. Nėra nustatyta G. Banaičio buvimo vieta, nes net neaišku, apie kokią data kalbama.
Byloje yra duomenų, kad Gintaro Černiausko buvusi žmona pil. Rūta Černiauskienė, naudojanti nurodytą pastatą, teismo nustatyta naudojimo tvarka lygiom teisėm su buvusiu vyru G. Černiausku tyrimo nenustatytu metu matė kopose priešais namą stovintį aukštą vyrą. (G. Banaitis yra 177 cm. ūgio ir 125 kg svorio). Kada ji išėjo į lauką, tada tas vyriškis pasišalino. Savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu 2014-03-12 (12 t. 37 l.) R. Černiauskienė teigė, kad vyras buvo „gana aukšto ūgio, veido nemačiau“, „žiūronų nepastebėjau“. Kada tai buvo, datos nurodyti negali. G. Černiausko tuo metu nurodytu adresu nebuvo. Apklausos metu R. Černiauskienė pareiškė, kad to nesureikšmina ir niekam pretenzijų neturi.
Iš šito prokurorė R. Poškienė suformulavo kaltinimą G. Banaičiui apie tai, kad G. Černiauskui nesant bendro naudojimo pastate, jo buvusi žmona (svetimas žmogus) pamatė neaiškų vyriškį kopose, t.y. viešoje vietoje, ir todėl pretenzijų niekam neturi, o dėl to nukentėjo G. Černiauskas, nes įžvelgė grėsmę jau neegzistuojančiai šeimai ir dėl to pasijuto asmeniškai nukentėjęs dėl duomenų apie jį rinkimo. Savo parodymuose ( 4 tomas 74–75 l.), duotuose praėjus dviems metams, t.y. 2014-03-12 d. nurodo, kad buvusi žmona „laikotarpiu nuo 2012-05-20 iki gegužės pabaigos matė kaip mūsų namą stebėjo vyras”. Tyrėja A. Gecevičienė tokių parodymų pagrindu pripažino G. Černiauską nukentėjusiuoju.
Tai įrodo, kad pats Gintaras Černiauskas, net nebuvęs vadinamo įvykio vietoje, tyrėjai A. Gecevičienei pateikus neegzistuojančius duomenis, buvo suagituotas tapti nukentėjusiuoju ir juo pripažintas po apklausos. Tokiu būdu jis yra nesąžiningas nukentėjusysis. Tokiu būdu abi nesąžiningos pusės turi naudą: A. Gecevičienė didina „nusikaltimų išaiškinamumą“, advokatas G. Černiauskas – galimybę pasipelnyti iš civilinio ieškinio. Tokiu nukentėjusiojo ir tyrėjos bendradarbiavimu reiktų labai suabejoti dėl jo teisėtumo, nes kaip minėta, kad tyrime yra medžiaga patvirtinanti jog G. Černiauskui apie jo paties „nukentėjimą“ pranešė tyrėja A. Gecevičienė 2014-03-12. Tyrėja aiškiai žinojo visas žiniasklaidos informacijas, susijusias su šia byla, nes yra faktai apie dešimtis papildomai jos iškeltų bylų už komentarus. Tokiu būdu, matyt, buvo siekiama pateikti spaudoje paskleistą informaciją kaip „seklių grupės“ darbą. Minėto portalo žurnalistai nėra apklausti, o byloje su šiuo epizodu siejamas „nusikalstamos grupės siautėjimas“ po Šventąją ieškant L. Stankūnaitės ir A. Černiausko.
Remiantis G. Černiausko parodymais, tai tyrėja A. Gecevičienė melavo jam apie jo asmens sekimą automobiliais, nes tokie duomenys būtų byloje, tačiau taip nėra. Matyt, tai yra vienas iš daugelio „neišbaigtų epizodų“ sukurtoje sąmokslo teorijoje.
Prokurorės Ritos Poškienės insinuacijos dėl vadinamojo Gintaro Černiausko namo sekimo suvestos į nulį. Byloje nėra jokių duomenų apie Gintaro Banaičio buvimą prie apkalbamo namo. Nesugebėta net pateikti aiškaus kaltinimo, kada, kokie sekimai buvo ir kas tai vykdė. Ikiteisminiame tyrime neištirtos visos aplinkybės. Nėra aišku, kokią informaciją ir apie kokį asmenį G. Banaitis surinko ir kaip, kam, kada konkrečiai ir kokiu būdu ją perdavė.
Byloje yra visi duomenys, rodantys, kad G. Černiausko sekimo epizodas inspiruotas tyrėjos A. Gecevičienės: G. Černiauskas ir R. Černiauskienė apklausti praėjus dviems metams po įvykių, t.y. 2014-03-12:
– G. Černiauskas patvirtino, kad jam apie jo sekimus pranešė policija, o kadangi jį apklausinėjo A. Gecevičienė, darytina išvada, kad tai padarė ji. Teismo posėdžio 2016-12-13 protokole 6 l. į kaltinamojo Gintaro Banaičio klausimą, kaip G. Černiauskas sužinojo, kad buvo sekamas, atsakė: „Kriminalinės policijos pareigūnai stebėjo įtartinus asmenis, jų aplinką, jų judėjimus, tai remiantis tais duomenimis kreipėsi į mane, klausė, ar nepastebėjau, kad mane seka. Aš atsakiau, kad nepastebėjau. Po to pats klausiau, ar mane sekė. Jie pasakė, kad buvo pastebėta, kad tam tikrą atkarpą įtartinas automobilis važiavo iš paskos, kad jis važiuoja ten, kur aš važiuoju. Pareigūnų darbas aiškintis, kieno automobilis“.
Toks tyrėjos apklausos metodas rodo, kad ji tiesiog išprovokuoja asmenį tapti nukentėjusiuoju, ypatingai kai šis yra patyręs advokatas ir nepraleidžia progos tapti nukentėjusiuoju, pretenduojančiu į 100 000 litų civilinį ieškinį.
– Rūta Černiauskienė 2017-01-09 posėdyje (9 l.) teigia „Aš sužinojau, kad sekamas namas iš tyrėjos“, „G. Černiauskas yra pasakojęs apie sekimą“.
Į adv. A. Blaževičiaus klausimą: „Ten yra praėjimas. Aš nesupratau, kad sekamas. Tai sužinojau iš buvusio sutuoktinio.“
Jeigu tikėtume G. Černiausko parodymais, tai tyrėja A. Gecevičienė melavo jam apie jo asmens sekimą automobiliais, nes tokie duomenys būtų byloje, o taip nėra.
Tyrėja A. Gecevičienė prokurorės Ritos Poškienės buvo kviesta liudyti teisme tik tam, kad „patvirtintų“ jos pačios vykdytų apklausų teisingumą ir teisėtumą. Paminėtina ir posėdžio metu vykusios R. Ščiglinsko apklausos vaizdo įrašo peržiūra. Visi proceso dalyviai aiškia girdėjo tyrėjos A. Gecevičienės klausimą R. Ščiglinskui iš už kadro: „Ar jums dabar yra įremtas pistoletas į galvą?“ Tokius tyrėjos veiksmus reikia tirti, o ne jų rezultatais remtis kaltinamajame akte. Po to ekrane pasirodė Marija Milinienė ir, laisvai judėdama po kabinetą, uždavinėjo klausimus R. Ščiglinskui. Beje, tuo metu atsiklausus prokurorės buvo priimtas sprendimas toliau neklausyti apklausos įrašo, nors tai tik buvo pradėta daryti. Tokiais metodais išgautais parodymais negalima remtis.
Byloje esantys liudijimai dėl tyrėjos A. Gecevičienės neteisėtų veiksmų
Byloje yra daug liudijimų, kuriuose yra teigiama, kad tyrėja A. Gecevičienė apklausų metu rodydavo asmenų nuotraukas, įvardindavo juos ir klausdavo, ar nepažįsta apklausiamasis.
Tai:
– Vitalijus Keršys 2016-10-11 posėdžio pr. 11 l. – į kaltinamojo G. Banaičio klausimą, „Aš negaliu atsakyti, ar mačiau tave Klonio gatvėje. Tyrėja daug nuotraukų man rodė, aš negaliu atsakyti, ar rodė jūsų“.
– Liudininkė Jūratė Noreikaitė 2017-04-24 parodymuose teisme (40 t. prot. 6 l.) teigė: „M. Milinienė kaišiojo po nosimi lavonų nuotraukas… buvo daugiau psichologinis spaudimas“.
– Liudytojo A. Klimo parodymai (2017-09-19 posėdžio prot. 9 l.): „Man tyrėja rodo nuotrauką, pasakydavo pavardę ir klausdavo, ar pažįstu“. Liudininkas S. Martinavičius 2017-06-27 parodymuose teisme (pos. prot. 6 l.) „Šioje apklausoje, be tyrėjos, gal du kartus buvo M. Milinienė, kadangi apklausa vykdavo ilgai, tai užeidavo. M. Milinienė kažką tyrėjai pasakydavo, kažką man. Tiesiogiai apklausoje nedalyvavo. Iki Klonio įvykių kai kuriuos pažinojau iš salės. Daugumos gal tik vardus žinojau, duomenys surašyti ne mano. Ten leisdavo susipažinti su medžiaga, rodydavo nuotraukas, nelabai galėjau apsirikti. Tyrėja parodydavo nuotrauką, pasakydavo vardą ir klausdavo, ar pažįstu. Ji pavardes nurodydavo. Aš pavardžių ir šiandien neprisimenu. Tų nuotraukų iš tų visų įvykių buvo masė“.
Pabrėžtina, kad visi išvardyti liudytojai, buvo kviesti į teismą kaltinimo iniciatyva. Taigi jų parodymai turėtų būti vertinami pilnai ir ne tik šios bylos apimtyje. Tokie duomenys aiškiai turi piktnaudžiavimo tarnyba požymių ir yra tirtini.
Matant tokią medžiagą apie tyrėjos A. Gecevičienės aiškiai neteisėtus veiksmus, darytina išvada, kad jos protokoluoti parodymai nėra teisingi ir jais nereikėtų remtis, o juo labiau atmestini šios tyrėjos atlikti procesiniai veiksmai, kurie jau yra prokuroro ir apygardos teismo įvertinti kaip atlikti pažeidžiant LR baudžiamojo proceso kodekso 179 str. reikalavimus.
Dėl LR BPK 154 str. panaudojimo
Šioje byloje aiškiai matomas pagrindinis faktorius, įgalinantis prokurorą vis dar palaikyti kaltinimų versijas remiantis telefoninių pokalbių interpretacija. Ruošiantis gynybai buvo kruopščiai išstudijuota visa byloje esanti medžiaga ir pastebėtinas faktas, kad galimai Gintaro Banaičio telefoninių pokalbių kontrolė buvo atlikta neteisėtai. Tai liudija tokie dokumentiniai įrodymai:
Byloje yra prokurorės Ritos Poškienės prašymas (23 t. 78–79 l.) Kauno rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui datuotas 2012-04-12, kuriuo prašoma leisti nuo 2012-04-12 iki 2012-07-12 klausytis Gintaro Banaičio naudojamo mobilaus ryšio telefono Nr. x-xxx-xxxxx telefoninių pokalbių bei daryti jų įrašus. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 154 str.1 d. Jame sakoma:
Kai pagal prokuroro prašymą yra priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą arba apie nesunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje, 1982 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 1 dalyje, arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos.
Prašyme nurodyti vykdomo ikiteisminio tyrimo Nr.65-1-01240-11 pagrindai yra LR BK 154 str. 155 str. (nustojęs galioti) ir 167 str.1 d.
Prokurorė savo prašyme aiškiai nurodo Gintaro Banaičio veiką, dėl ko prašoma leidimo klausytis telefonų pokalbių, tai „2012-03-29 bandė sekti antstolės S. Vaicekauskienės kontorą ir iš jos išėjusią l. Stankūnaitę, kas atitinka LR BK 167 str. 1 d. Tokiais pat pagrindais Kauno rajono apylinkės teismas 2012-04-12 nutartimi (23 t. 81 l.) tenkino prokurorės R. Poškienės prašymą.
Pabrėžtina, kad prokurorės prašymo ikiteisminio tyrimo teisėjui tekstas, identiškas kitam, kito policijos pareigūno tekstui (bylos tomas 16 lapai 10–11). Jame Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus vyresnysis tyrėjas kreipiasi į savo tiesioginį viršininką Daivą Galdikaitę tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodoma, kad yra tikslinga gauti teismo nutartį leisti klausytis 20 asmenų telefonų pokalbius.
Tokio policijos pareigūnų tarnybinio pranešimo Gintaro Banaičio atžvilgiu byloje nėra. Konstatuotina, kad prokurorė R. Poškienė kreipėsi į teismą savo iniciatyva ir tai yra jos atsakomybė. Tai negalėjo būti kokia nors „techninė klaida“ ar jos suklaidinimas iš policijos pusės.
Manytina, kad prokurorės prašymas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis galiojantiems įstatymams. Ikiteisminio tyrimo nutartis buvo priimta taip pat prieštaraujant LR BPK 154 str., ir todėl tokia ikiteisminio tyrimo surinkta medžiaga, kuri negalėjo būti gaunama prieštaraujant įstatymui, neturėtų būti vertintina šiame teisme, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.
Dėl tokių pažeidimų kaltinamasis Gintaras Banaitis kreipsis atskiru skundu į Generalinę prokuratūrą ir Seimo teisėtvarkos bei kriminalinės žvalgybos komitetus.