Iki šiol su skausmu širdyje prisimenu senelio V. Kedžio žodžius, ištartus 2010-ųjų pavasarį, kuomet nė keturios savaitės nebuvo praėję po jo sūnaus Drąsiaus laidotuvių. „Ačiū, kad ginate mano šeimą“, – tarė žmogus į Garliavos Klonio akligatvį atvykusiems šiauliečiams, o vyro akyse sublizgo ašaros.
Nei tada, nei dabar nė akimirkai nesuabejojau – šitą šeimą ištiko baisi tragedija. Tik gal šiandien ateina suvokimas, kad sistema jai pavaldžių struktūrų represiniais „tankais“ traiško visus, kurie dar nešioja savyje gailestingumą ir pasiryžimą padėti silpnesniesiems, kurie dar turi valios suvokti neteisybę bei jai priešintis.
Ar pasielgčiau šiandieną taip pat, kaip ir prieš ketverius metus, kai jau žinau, kad visus, kurie taikiai priešinasi valdžios ir teismų savivalei nudažo violetine spalva, surikiuoja akligatvio patvoryje, metų metus tąso po teismus ir pagaliau ima formuoti Tautos priešų įvaizdį? Vienareikšmiškai – TAIP, nes dar nepamiršau vienos svarbiausių Sąjūdžio pamokos – ginti silpnesnį. O ar yra labiau pažeidžiamų už vaiką? Ar į aštuntą dešimtį įkopusius senjorus, auginusius bei mylėjusius mergaitę nuo gimimo? Tegul skaitantys šias eilutes prisipažįsta sau, kad anūkų nemyli labiau nei savųjų vaikų…
Prieš pradėdama rašyti šias eilutes, užsukau į seniai belankytus „Drąsos kelio“ partijos ir „Drąsiaus kelio“ visuomeninės organizacijos portalus bei Veidaknygės profilius, bandydama surasti iliustracijų vieno à la žurnalisto teiginiui, kad Garliavos šeimos gynėjai, antiskalūnininkai, žemės referendumo iniciatoriai ir Putino agresijos Ukrainoje rėmėjai yra vieni ir tie patys asmenys. Maniau, rašo vyriukas, matyt, turi informacijos, o ne vien struktūrų sukurtus modelius viešina.
Iliustracijų tokiems kliedesiams, kaip ir tikėjausi, neradau. Pavienių lietuviškųjų „tituškų“ ar tiesiog teisėtvarkos už ankstesnius nusikaltimus „pakabintų“ veikėjų yra įvairiausiose, net Seimo partijose, todėl nereikia batiuškos A.Lukašenkos užtarimo siekėjų statyti greta Algirdo Patacko, Aurelijos Stancikienės, Povilo Gylio ar kitų Garliavos skriaudžiamųjų gynėjų.
Protu galiu suprasti, kodėl Kauno pedofilijos istoriją vis dar reikia juodinti ar perrašinėti. Mergaitės gynėjus privaloma persekioti tol, kol ir jie patys, ir juos užjaučiantys pavargs, o pavargę pagaliau nustos net domėtis Garliavos bylomis. Ir apskritai – kad žmonės nebekreiptų dėmesio į valdžios savivalę, jos cinišką požiūrį į silpnesnį. O kad tokiomis juodosiomis technologijomis tik stiprinamas piliečių nusivylimas, nepasitikėjimas savo jėgomis, kam tas rūpi? Ar ne dažniau šiandien išgirstame: „et, nesikišiu, vis tiek nieko eilinis žmogus negali pakeisti?…“ Kam paranki situacija, kai piliečiai net mintyse praranda savo valstybę? Ar gali susigrąžinti Lietuvą asmuo, pametęs prigimtinį žmogiškumą kovose su arogantiška ir korumpuota valdžia?
Gal reikia ryžtis ir atvirai, ne tik virtuvėje penktąja kolona, kenkiančia Lietuvos Nepriklausomybei ir jos žemių vientisumui, vadinti tuos, kurie lėtai, metodiškai, bet užtikrintai atiminėja iš Konstitucinio suvereno – Tautos – galią ir valią spręsti savo bei savo valstybės likimą ar nuosekliai kiekvienam pilietiškam žmogui lipdo agento-priešo etiketę? Kviečiu prisiminti dainuojančios revoliucijos dienų galias – atsigręžkime veidu į šalia esančius silpnesnius ir nepaliaukime reikalauti bent skaipu parodyti seneliams Kedžiams jų anūkę Deimantę, žinoma, jeigu ji dar gyva. Ir neteisinkime savo nusišalinimo šioje istorijoje: neva tai ne mūsų, o anos šeimos, vienos šeimos reikalas. Visada prisiminkime, kad abejingumas gimdo abejingumą, kuris visu baisumu gali atsigręžti prieš kiekvieną, kai į jo butą ar kiemą įgrius 240 iki dantų ginkluotų pareigūnų bei antstolė su „kaldryte“… Nors kas galėtų paneigti, kad pastaroji vėl nepanaudota pagal paskirtį – juk kiek daug uoliai tiki tais, kurie tyčiojasi net iš mirusiųjų?
Ginti silpnesnįjį – garbingas poelgis, sutrypti jį – stalino-berijos pasirinkimas. Tai kas tada Lietuvoje penktoji kolona?