1996 metais Gražuolių kaime, Kužių seniūnijoje, Šiaulių rajone esančią sodybą įsigijo Galina ir Mykolas Kačinskai. Jie džiaugėsi, kad atokiai nuo triukšmingos civilizacijos galės ramiai darbuotis bei draugiškai sugyvens su kaimynais. Tačiau idilė tęsėsi neilgai. Kol M.Kačinskas tarnavo Lietuvos karinėse pajėgose, dalyvavo tarptautinėse misijose, viena sodyboje likusi žmona augino nepilnametį sūnų ir ant savo trapių pečių laikė visus keturis trobos kampus, 2012 metais vienas labai Šiaulių rajono savivaldybės vadų mylimas Kačinskų kaimynas, ūkininkas Petras Barista suarė vietinės reikšmės kelią, vedantį į kario šeimos sodybą.
Namus nuo vaiduoklių saugo Kryžius
2015-aisiais išėjęs į atsargą Mykolas Kačinskas faktiškai neberado kelio namo. Tiesa, kad ir kaip P.Baristos samdiniai stengėsi surinkti visus, net mažiausius akmenėlius, kad neliktų ženklų, liudijančių kelio buvimą, tačiau ir dabar, akivaizdžiai, ne tik planuose ir kituose dokumentuose, bet ir realiai į konflikto vietą atvykusiems matyti – kelias buvo.
Lietuvoje jau įprasta, kad vadinamieji kelių ar kapinių artojai nė už ką neprisipažįsta, kad suniokojo Amžinojo poilsio ar susisiekimo objektus. Todėl nieko nebestebina, kad tiek laiko vyksta G.Kačinskienės susirašinėjimas su valdžios institucijomis bei teismai, Lietuvos kario šeimai jau kainavę daugiatūkstantines sumas.
Nei dokumentai, nei liudytojų žodžiai teismuose Petrui Baristai bei jo fanams Šiaulių rajono savivaldybėje ar giminaičiams, besidarbuojantiems Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriuje ne argumentai, kad legalų kelią į Kačinskų sodybą galimai neteisėtai sugriovė ūkininkas duonkepys.
Ne šiauliečiams paaiškinu, kad ponas Petras Barista ne šiaip sau vietinės valdžios numylėtinis, valdantis šimtus hektarų žemės. Jis dar ir duonos, pyragų bei kitų delikatesų kepėjas, nuolat laimintis Šiaulių rajono savivaldybėje rengiamus viešųjų pirkimų konkursus. Ar ne dėl to, valdžios vyrų bei moterų maitintojas tiek galių įgijo, o Lietuvos kario šeimos nuoskaudos išarto kelio akmenėlio nevertos?
Vietinių gyventojų, Gražuolių kaimo senbuvių, pasakojimai byloja, kad Kačinskų įsigytoje sodyboje kadaise siautėjo dvasios. Yra menančių, kad apie vaiduoklius dar 1936 metais žinota. Anapusinės jėgos nurimo ir trobesius paliko 1942-aisiais, kai tuometiniai šeimininkai pastatė Kryžių. Dievas tos vietos gyventojus saugojo bene 70 metų, kol sodybą įsigijusius Kačinskus nuo pasaulio atskyrė kelią į ją išaręs ūkininkas Petras Barista. Matyt, šio pasaulio siaubūnų, kuriems padorumas ir sąžinė yra ne šio pasaulio dimensija, nesustabdo nei Kryžius, nei nepilnametį vaiką auginusios trapios moters prašymai neardyti kelio namo, kuriuo iš tarnybos Lietuvai turėjo grįžti šeimos galva.
Apie ką byloja dokumentai?..
Kokių tik valdžios sekamų pasakų neprisiklausė Kačinskai, kol įrodinėjo, kad pirkdami sodybą, dokumentuose regėjo valstybinį vietinės reikšmės gruntkelį esant. Jis, beje, iki šiol tebėra pažymėtas savivaldybės specialiajame susisiekimo plane. Bendras to kelio ilgis, vedantis į atsargos kario šeimos sodybą, – 540,34 metrai. Ne tik Kačinskai tokie akylūs, dokumentus analizuodami. Tuos pačius specialiuosius planus, matyt, regėjo ir Europos Sąjungos Komisija, skyrusi Šiaulių savivaldybei lėšas vietinės reikšmės valstybinių kelių remontui. Manau, kuo ilgesnis visų kelių kilometražas, tuo daugiau euriukų į valdžios kasą nubyra.
Tačiau ši informacija pamąstymui, antraeilė, palyginus su tuo, kuo virto nuo pasaulio atskirtos šeimos gyvenimas.
Taigi, ūkininkas Petras Barista – puikus privačios nuosavybės puoselėtojas, ėmė ir padalijo 540,34 metrų valstybinį vietinės reikšmės kelią į tris dalis. Patį jo viduriuką, 207,83 metrus, suarė ir taip „organiškai sujungė“ abipus kelio plytėjusias savo žemes. Tie pora šimtų vietinės reikšmės valstybinės nuosavybės kelio natūraliu būdu „įsimontavo“ į privačią B.Baristos nuosavybę, kuri, kaip žinia, Lietuvoje yra tuo šventesnė, kuo savininkas arčiau valdžios glaudžiasi.
Klausite: o kaip gi Kačinskų šeimyna, kurios galva iki išėjimo į atsargą tarnavo Tėvynės, vadinasi, ir privačios ūkininko Petro nuosavybės, sargyboje? Jai liko 84,45 metrų valstybinio vietinės reikšmės gruntkelio galiukas iki kaimyno duonkepio arimų iš vienos pusės. Iš kitos dirvos krašto irgi styro 248,06 m to paties gruntkelio tąsa, siekianti bendrojo naudojimo kelią Kuzavinė-Normančiai.
Supratote, garbieji skaitytojai, kiek liko Mykolo Kačinsko gintai valstybei jos nuosavybėje esančio kelio? Tik 332,51 iš aukščiau paminėtų 540,34 metrų. Manote, dalis bendro, į Kačinskų sodybą vedančio kelio buvo privatizuota? Žinoma, ne. To jokie įstatymai neleidžia, nes ne tik atsargos kariškio nusipirktas sodybinis, bet ir šalia jo esantis valstybinis žemės sklypai liktų pažeista infrastruktūra, t.y. be privažiavimo.
Ar atiteks ūkininkui P. Baristai valstybinis žemės sklypas?
Miesto žmogui šioje situacijoje susigaudyti sunkoka, tačiau kaimo gyventojui iš karto tampa aišku, kas čia vyksta. Žemėtvarkininkai, kurių gretose, kaip pats Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras vienai TV laidai prasitarė, dirba ūkininko P.Baristos dukra, todėl tarp Kačinskų sodybos ir duonkepio žemės esąs suformuotas valstybinis žemės sklypas, likęs be privažiavimo kelių, slyste slydo į didžiojo žemvaldžio glėbį. Beje, Gražuolių kaimo gyventojų teigimu, tuo valstybiniu sklypeliu anksčiau P.Barista ir naudojosi. Tačiau persistengė keliuką į Kačinskų sodybą suardamas, nes šie, tiesos beieškodami, rado daugiau nei tikėjosi – KAŽKAM pirkti paruoštą, jau suformuotą valstybinį žemės sklypą be privažiavimo.
Dar daugiau, supratusi situacijos delikatumą, Šiaulių Žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012-04-16 dienos įsakymu Nr. 31VĮ-[14.31.2.]-755 Kužių kadastrinėje vietovėje suformuotą žemės sklypą Nr. 784-2, atsisakė pirkti vienintelė pretendentė L.Z.
2018 vasario 2 dienos LR Žemės ūkio ministerijos rašte Nr. 31N-156[8.1] Galinai Kačinskienei nedviprasmiškai paaiškinama, kad suformuotąjį sklypelį be jokių aukcionų gali pirkti tie, su kurių žemėmis jis ribojasi. Kai atsargos kario Mykolo paklausiau, ko pats į sodybos plėtrą nepretenduojąs, jis tik nusijuokė. Ir paaiškino, kad besibylinėdamas teismuose dėl P.Baristos artojų suarto kelio į jo sodybą visas santaupas išleido. Dabar gi norėtų ramiai gyventi ir žinoti, kad dėl gobšių žemvaldžių, „besisolidarizuojančių“ su valdžia, apetito jų jaunėlis sūnus neemigruos. Vyresnieji Kačinskų vaikai jau paliko tėvo saugotą Tėvynę. „Mes jiems laiškuose nedrįsome prisipažinti, kad kelią į namus kaimynas suarė…“, – atsidūsėjęs tarstelėjo M.Kačinskas. Ir prisiminė, kaip iki jo namų negalėjo privažiuoti žmonai iškviesta Greitoji medicininė pagalba, tad savo moterį iki jos per P.Baristos arimus nešte nešęs. Kaip anekdotą atsargos karys papasakojo, kad kadaise susipažinti su nepilnamečio sūnaus kelionės į mokyklą sąlygomis kvietė Šiaulių rajono savivaldybės vaiko teisių gynėjus, o šie atsisakę iki sodybos atklampoti…
Taigi iki šiol Kačinskai klimpdami eina per arimus iki kaimyno kieme palikto automobilio, persiauna batus, deda guminius aulinius į bagažinę ir važiuoja einamųjų reikalų tvarkyti.
Seimo kontrolieriai sudėliojo taškus
Ilgus mėnesius Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai tyrė Galinos Kačinskienės skundą. Septyniolikos puslapių 2017-12-20 Nr. 4D-2016/1-1490/3D-3753 atsakyme matyti, kad situacija išnagrinėta iš esmės. „Ginčo keliu“ kontrolierių rašte pavadintas valstybinis vietinės reikšmės 540,34 metrų gruntkelis yra vienintelis teisėtas kelias į atsargos kario sodybą. Kiti valstybės tarnautojų Kačinskams „paslaugiai“ piršti variantai – „kelias 1“ ir „kelias 2“ [Seimo kontrolierių suteikti pavadinimai – aut.past.] tėra savavališki, lauko keliukai, neteisėtai išvažinėti privačia ir valstybės nuosavybėje esančia žeme.
Kai perskaičiau šias išvadas, supratau, kad pateisinę neteisėtą veiksmą – legalaus, specialiuosiuose planuose pažymėto gruntkelio į Kačinskų namus suarimą – valstybės tarnautojai, be širdagraužio kleckina savo parašus ant Lietuvos šimtmečio ženklu pažymėtų raštų. Gal jie į savo neteisėtus veiksmus nori įvelti ir Kačinskų šeimyną? Mol, kiškite pinigus į specialiuosiuose susisiekimo planuose nepažymėtų, per svetimas žemes einančių kelių tiesimus, užsisuks dar vienas teismų ratas, tik su kitais savininkais? Bankrutuosite ir… jūsų sodybinį sklypą mielai nusipirks tas kaimynas, su kurio žeme jis ribojasi?
Reikėtų atsiprašyti ir atstatyti sugadintą kelią
Išgirdusi Galinos ir Mykolo Kačinskų istoriją, ja nepatikėjau ir nutariau atlikti tokį mini žurnalistinį tyrimą. Paprašiau parodyti dokumentus, tai iliustruojančius. Atsargos kariškis parodė.
Be to, 2018-01-26 dieną, tikėdamasi, kad bus pašalę ir galėsiu per arimus nueiti iki Kačinskų namų tuo Petro Baristos suartu keliu, nuvažiavau į Gražuolių kaimą. Drauge vyko Nacionalinės vartotojų konfederacijos Šiaulių Piliečių informavimo centro koordinatorė Vida Stankūnienė. Mudviem pasisekė, nes tapome unikalaus įvykio liudininkėmis. Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Marozienė ir vyr.specialistas Marius Staniulis Gražuolių kaime „ieškojo“ specialiajame plane pažymėto valstybinio vietinės reikšmės gruntkelio. Oficialiai ta akcija vadinosi „Faktinių duomenų patikrinimas vietoje“. Tą dieną taip lijo, tarsi pats Viešpats būtų norėjęs parodyti tikrąją nuo civilizacijos atskirtos šeimos kasdienybę. Neturėjome su V.Stankūniene tinkamos avalynės pasiėmę, todėl nesiryžome dalyvauti šioje komedijoje.
Tačiau buvo malonu stebėti, kaip žemėtvarkininkai, iš automobilio bagažinės išsiėmę bei persimovę batus, kartu su Galina ir Mykolu Kačinskais nuklampojo arimais matuodami sudarkytą kelią. Maknojančius per lauką stebėjo Ilona ir Petras Baristos. Vyras aiškino, kad čia jo žemė ir planavo joje statybas. Toje vietoje, kur dokumentuose tebėra pažymėtas valstybinis vietinės reikšmės gruntkelis, nuo 2012 metų ariamas, tačiau susisiekimo objektą tebeišduodąs skaldos akmenukais…
Reikėjo palaikyti pokalbį, kad neužsitęstų įtakingo duonkepio monologas, tai nelabai rimtai pasiūliau ir malūnsparnio nusileidimo aikštelę įrengti, nes žinojau, kad tarptautinėse misijose dalyvavęs atsargos karys Mykolas Kačinskas turi šių skraidymo įrenginių priėmimo licenziją.
Nesureagavo į mano žodžius P.Barista. Gal nepatikėjo savo skriaudžiamo kaimyno gebėjimais, o gal jam irgi žinoma, kad Gražuolių kaime yra mažųjų erelių rėksnių draustinis, todėl nepavyks Mykolui Kačinskui į savo namus nė malūnsparniu skraidyti.
Vadinasi, išeitis viena. Pats metas Šiaulių rajono savivaldybei su mielu ūkininko Petro Baristos kolega meru Antanu Bezaru priešakyje atsiprašyti Galinos ir Mykolo Kačinskų už tai, kad negebėjo paisyti LR Vietos savivaldos įstatymo, kuris teigia, kad už infrastruktūrą atsako vietinė valdžia. Teks savivaldybei pačiai a] teisėtą suartąjį „Ginčo kelią“ atstatyti arba b] bylinėtis teismuose su duonkepiu Petru Barista, kad jis tai atliktų. Yra dar ir trečias, gana neutralus, bet labai brangus variantas – pastatyti 207,83 metrų viaduką per neva „suprivatizuotą“ suariant valstybinio vietinės reikšmės gruntkelio dalį į Kačinskų namus.
Nesigailiu susipažinusi su šios istorijos herojais
Biurokratų, jiems prijaučiančių ar „glaudžiai tarpusavyje ir su savais besibičiuliaujančių“ elgesys manęs seniai nebestebina. Turiu susikūrusi bendravimo su jais modelį ir keisti neketinu.
Žinau, kad nemažai daliai valdžios atstovų nesvarbios mažo žmogaus problemos, patyriau, kad vien jas išklausyti – jiems nepakeliama kančia ir…per mažas už tai gaunamas atlyginimas ar socialinės garantijos.
O aš su tokio rango atsargos kario šeima susipažinau pirmą kartą. Buvo įdomu klausytis M.Kačinsko pasakojimų ne vien tema „Petras keliuką suarė“.
Tačiau nepavyko išprovokuoti atsakymo, kokiose tarptautinėse misijose buvo… Vadinasi, tebetarnauja žmogus Tėvynei. Tai paprašiau bent visus apdovanojimus užsisegus nusifotografuoti, o kai nesulaukiau nuotraukos, pasidomėjau: gal pamiršo? Pasirodo, ne. Tik pirma perskaitė kažkokį man nežinomą įstatymą apie apdovanojimų nešiojimo tvarką ir pareiškė, kad nesifotografuos „paradiškai“, nes gali „sumenkinti šalies prestižą“… Žmona Galina man pagelbėjo, parašydama elektroninį laišką, kurį cituoju: „Tarnybos metu nekartą apdovanotas medaliais:
„Už pasižymėjimą“, ,,Už nepriekaištingą tarnybą“, „Už tarptautines misijas“, vardinėmis vertingomis dovanomis ir padėkos raštais.“
Taigi, nesigailiu susipažinusi su Mykolu Kačinsku. Kol padangėje skraido NATO lėktuvai, o apartose sodybose gyvena tokie atsargos kariai, jaučiuosi saugiai.
Neduoda ramybės tik viena mintis: kada ir kodėl taip atsitiko, kad paprastas žmogus laikosi įstatymų, o valdžios galias turintis, randa šimtus būdu kaip juos „apeiti.
Keista?