Virš Lietuvos giedras dangus?
Daugiau nei treji metai praėjo nuo tos dienos, kai Garliavoje iš gimtųjų namų į nežinią kojomis į priekį buvo išnešta maža klykianti mergaitė. Kur ji šiuo metu slepiama, niekas nežino – tam ji ir paversta „valstybės paslaptimi“, tačiau kartkartėmis jos artimieji, gynėjai, rėmėjai, visi – ir tikintys vaiko tragedija, ir smerkiantys tuos, kurie tiki – skaito vieno dienraščio sekamas įvairaus žanro pasakas. Šį savaitgalį skaitėme neva aštuonmetės laišką, iliustruotą nuotrauka, kurioje Laimutė Stankūnaitė apglėbusi neva dukterį – kokių penkerių metų.
To dar maža. Anksti pabudęs, bet taip ir neprisikėlęs dienraštis detaliai aprašo, kur šiuo metu yra mergaitės teta, ką ji veikia, valgo, kuo vilki ar važinėja. Tačiau Šiaulių prokurorė Nina, matyt, to leidinio neskaito, pats leidinys savo pilietinės pareigos neatlieka – tinkamai atitinkamų organų neinformuoja. Priešingu atveju Neringos Venckienės ekstradicija jau seniai būtų suorganizuota. Beskaitant paskutines teismų naujienas kilo ir kitas klausimas: gal teisėjas A.Cininas, teismo sprendimu „atšaukęs“ mūsų Tėvynės okupaciją, galėtų ir teisėjai N. Venckienei kokį kaltinimą nubraukti – kad ir proporcingumo motyvais?
Teisėjo A. Cinino įkvėpta LR Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė visus pakvietė jau į iškilmingą Lietuvos okupacijos minėjimą…
Viso šio makabriško spektaklio triukšme į Lietuvą ir vėl negrįžo du lakūnai. Šį kartą jų nelaukė džiugiai nusiteikusi minia. Ir ne per Atlantą jie skrido. Tačiau abiejų dar ilgai ilgėsis šeimos ir artimieji, o kiekvienas, pakliuvęs į ekstremalią situaciją, suvoks, kad valdžios cinikams jis rūpi tik tiek, kad galėtų pasirašyti sausą užuojautą. Arba sudalyvauti televizijų šou, kad jau jie tai būtų gelbėję, o ne šventę…
Negrįžusiųjų lakūnų ir jų šeimų tragedija, dingusiųjų paieška, valdžios elgesys su brangių žmonių netekusiais pribloškia savo abejingumu, nepagarba ilgus metus Lietuvai dirbusiems. Paskutinis šios tragedijos epizodas vertas bent jau medinės Gervės nominacijos: siekta parodyti, jog ketinama iškelti ir į krantą pargabenti Baltijos jūroje nuskendusį lėktuvą, tačiau net laivu, į kurį būtų galima jį įkelti, niekas nepasirūpino…
Melas. Melas. Melas. Apsimetinėjimas. Poza. Vaidyba.
Nejučia pagalvojau: kiek mūsų turi dingti – emigruoti, nusižudyti, žūti, dėl neprieinamos medicininės pagalbos nuo pagydomų ligų mirti, kad aukštuose postuose sėdintys mus, dingusius, pastebėtų?
Valdžios veiklos imitacijos, elegantiškos patyčios kuriant ar koreguojant socialinės, švietimo, kultūros ir kitų sferų norminius aktus reikalauja dūmų uždangos. Todėl vėl ir vėl anksti kėlęs, bet taip ir neprisikėlęs leidinys atostogauti susiruošusiai Lietuvai pameta rezonansinės bylos temą: imkit ir skaitykit, tik valdžios aferų nepermanykit, nesigilinkit, ką ten A.Butkevičiaus, L.Graužinienės chebrytės strateguoja. Nesiklausykit atidžiai Prezidentės D.Grybauskaitės šeštosios ataskaitos, kur jį graudžiai virkauja apie emigruojantį jaunimą, tačiau pati išveja iš šalies merginą – čia gimusią, augusią ir mokslus baigusią, tačiau taip ir likusią be pilietybės.
Taigi, ką šį kartą norima užmaskuoti propagandine Garliavos tragedijos dūmų uždanga ?