Pirmoji dalis – ČIA, antroji – ČIA, trečioji – ČIA.
Audronė Skučienė dirba pagal verslo liudijimą. Gyvena Kauno rajone.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Rita Poškienė trečiajame kaltinamajame akte Audronei Skučienei pateikia bene daugiausia kaltinimų. Anot tyrėjų, ši moteris subūrė organizuotą asmenų grupę“, jai vadovavo ir organizavo Vaido Milinio šmeižimą, neteisėtą asmenų, jos nuomone, susijusių su taip vadinamu „pedofilijos klanu“ sekimą, siekiant neteisėtai rinkti informaciją apie privatų asmenų gyvenimą bei neteisėtai atskleisti ir panaudoti informaciją apie privatų asmenų gyvenimą.“
Pasirodo, A.Skučienė, „laikotarpyje nuo 2010 m gegužės 14 dienos iki 2010 m. gruodžio mėnesio pradžios, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, vykdydama asmens N.V. nurodymą […] , įrengtoje pasipriešinimo stovykloje, girdint ten buvusiems ir budėjusiems asmenims, ne mažiau kaip du kartus žodžiu melagingai apkaltino Vaidą Milinį, kad šis padarė sunkų nusikaltimą […], ir buvo trečiasis pedofilas „Aidas“, tokiu būdu šmeižė Vaidą Milinį, kaltinama sunkaus nusikaltimo padarymu“.
Ikiteisminiame tyrime teigiama, kad Kėdainių apylinkės teismui priėmus sprendimą tuojau pat atiduoti vaiką biologinei motinai, A.Skučienė „ir jos vadovaujami organizuotos grupės nariai, siekiant sutrukdyti įvykdyti minėtą teismo sprendimą, […] sistemingai rinko duomenis apie L.Stankūnaitės, jos atstovo advokato Gintaro Černiausko, […] įtariamuoju patraukto Andriaus Ūso, jo šeimos narių bei A.Ūso advokatės Loretos Kraujutaitienės privatų gyvenimą.“ Be to, anot ikiteisminio tyrimo medžiagos, pagal A.Skučienė nurodymus ir jos vadovaujami organizuotos grupės nariai „sistemingai sekė Milinių šeimą bei rinko informaciją apie minėtos šeimos narių privatų gyvenimą“.
Perskaičius šiuos bei kitus A.Skučienei inkriminuojamus kaltinimus, galima pagalvoti, kad nuo 2010 metų gegužės iki niekam, ne tik prokurorų , nenustatyto laikotarpio, ši moteris buvo bene galingiausia Lietuvoje. Tik grupę ji mažoką „subūrė“, nes Šiaulių apygardos teisme teisiami vienuolika asmenų, o dviejų – V.N. ir T.S. – bylos išskirtos. Pagal jai ir mistinės grupės nariams priskiriamas veikas, fiziškai neįmanoma, net jeigu hipotetiškai įsivaizduotume, kad taip buvo ir veikiama, realiai įvykdyti tų nurodymų, kuriuos asmuo V.N. liepė, kad A.Skučienė perduotų kitiems. Be to, ką reikėtų veikti gavus tą juokingą informaciją apie neva privatų asmeninį gyvenimą, stebint viešus antstolės, advokatės kontorų statinius, šių teisininkų ar Milinių šeimos narių namus bei kiemus? Visa analogiška ir išsami informacija yra „googlemaps“e“. Kas galėtų taip netikslingai gaišti laiką, juolab kad visi kaltinamieji turėjo darbus, privalėjo juos atlikti ir užsidirbti pragyvenimui?
Be to, viešojoje erdvėje buvo tiek operatyvios informacijos, kad jau galėtume įtarti, kad bylas inicijuojantys pareigūnai socialiniuose tinkluose mėtė „masalus“ jautriems, teisėsaugos manipuliacijoms neatspariems žmonėms, tuo skatindami naivių žmonių veiksmus. O po to, pagal jų mobiliųjų pozicionavimą ar Garliavos istoriją nušviečiančios žiniasklaidos informacijos aptarimus privačiuose telefoniniuose pokalbiuose, stropiai rinko medžiagą formuojamai organizuotos grupės bylai.
Audronė Skučienė Šiaulių Apygardos teisme nepripažino nė vieno inkriminuojamo kaltinimo. Ji teigė nebūrusi jokių organizuotų grupių, priešingai, prašiusi žmones skirstytis iš gatvės. Šių eilučių autorė [mažiausiai du kartus] irgi girdėjo tokius A.Skučienės prašymus, kad nebūtų trukdoma iš kiemo išvažiuoti mašinai, vežusiai mažametę į susitikimą su motina, o vėliau mažne maldavo Klonyje budėjusių piliečių, kad leistų L.Stankūnaitei bei vaikų teisių specialistei susitikti su mergaite globėjos namuose.
A.Skučienė teismui teigė, kad ji neliepė nieko sekti ar stebėti. Ji sakė mananti, kad savo nuomonę įvairiais klausimais ji turinti teisę pareikšti. Tą patį daryti gali kiekvienas. Garliavoje laisva valia mergaitės ginti rinkosi įvairūs žmonės, jausdami pilietinę pareigą padėti nelaimėje atsidūrusioms šeimoms bei vaikui. Visuomeninėje stebėtojų bei apsauginių minioje buvo daug žmonių, seginčių sąjūdžio ženklelius ar Sausio tryliktosios medalius. Vadinasi, padorumas bei reakcija į viešojoje erdvėje skelbiamą informaciją pažadino žmonėse sąjūdinę viltį ir tikėjimą, kad galima įveikti sistemos užmačias sunaikinti mergaitės vaikystę, sugriauti darnių šeimų gyvenimus.
A.Skučienė: „Nebūriau jokios grupuotės. Nebuvo jokios pasipriešinimo stovyklos. Nuo 2009 metų Klonio namelyje nuolat gyveno tik Keršis ir mus persekiojo. Turėjome ir finansinių nuostolių, nes iš senelių namų savavališkai buvo prisijungęs elektrą, prašinėjo visų pinigų maistui ir cigaretėms. Matyt, jo toks darbas buvo stebėti gatvėje besibūriuojančius. Vėliau supratau, kad jis galėjo būti policijos informatorius ar provokatorius. Ne kartą jam sakiau: eik iš čia.“
A.Skučienė paaiškino, kad ji kūrė teisėtus, pagal Lietuvos įstatymus registruotus darinius: judėjimą „Drąsiaus kelias“ ir politinę organizaciją „Drąsos kelias“, kurios nariai vieną kadenciją turėjo parlamentarų mandatus. Todėl kas dabar paneigs galimybę, kad būtent šie telkiamieji darbai ir buvo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pritaikyti bylos sulipdymui?
„Apie Vaidą Milinį, kad jis teisėjo įsūnis, o ne sūnus, sužinojau tik po jo žūties. Jo nepažinojau. Tik 2013 metais įsigijau internetą. Anksčiau Fb neturėjau. Apie teisėją Albertą Milinį Neringa Venckienė buvo geros nuomonės. Kai po Drąsiaus Kedžio žūties visi teisėjai jos šalinosi, A.Milinis ją net palaikė. Nebuvo jokio motyvo juos šmeižti,“ – kalbėjo teisme A.Skučienė.
R.Jurgaitis: „Ar liepėte ką nors sekti?“
A.Skučienė: „Milinienės vairuotojas teisme liudijo: ši su Keršiu mus sekė, o ne atvirkščiai.“
Apie garsųjį ranka rašytą raštelį su pavardėmis, įteiktą V.Keršiui, A.Skučienė sakė girdėjusi kalbant, kad „vakare bus bomba“. Taip „Laisvame laikraštyje“ atsirado publikacija su pavardėmis. Tuomet buvo pridaryta daug kopijų ir Keršis jas dalino žmonėms. Po to atėjo ir pasakė, kad kopijos baigėsi bei paprašė ranka iš to laikraščio užrašyti pavardes. Užrašiau, nes galvojau, kad po publikacijos tas rankraštis nieko nereiškia. Tačiau Keršis tą raštelį išsaugojo. Aš esu laikraščio kopiją pridėjusi prie bylos.Keršis mane pakišo. Ir dabar, ir tada laikiau jį informatoriumi. […] Policininkas sakė, kad jis dirba už pinigus.“
Apie kitus kaltinamuosius, ikiteisminio tyrimo valia „sugrūstus“ į organizuotą grupę, A.Skučienė paliudijo, kad „R.Baltuškienė nieko neteisėto nepadarė, ji yra aktyvi sąjūdietė, o sąjūdiečiai – padorūs žmonės. Ji elgėsi kaip padori moteris, mama. […] Rinkevičių tik teisme pirmą kartą pamačiau. Gatvėje jo nebuvo. […] Kaminickas yra mano kaimynas.[…] Borovec nelabai atsimenu. Veidas praplaukęs. Gatvėje kiekvienas bendravo su savo amžiaus grupės budėtojais: jaunimas su jaunimu, vyresni su vyresniais. […] Su Banaitiene susipažinau „Drąsos kelio“ partijos būstinėje. Banaičio nepažinojau.[…] Su Ščiglinsku bendravome nedaug. […] Lobovą prisimenu. Kalbėdavo apie skiepus. Ateidavo ir atsivesdavo savo vaikus, kad pažaistų su mergaite. Nė vienam jokių nurodymų sekti ar stebėti privatų asmeninį gyvenimą nedaviau. […] Priešingai, Černiauskas registrų centre domėjosi mano turimu asmeniniu turtu“, – kalbėjo teisme kaltinamoji.
Į savo advokatės klausimą, ar buvo kokios naudos iš tos pasipriešinimo stovyklos, A.Skučienė atsakė: „Kokia čia nauda? Esame gyvi suvalgyti. Sūnus serga. Persekioja skausmas ir netektys. Esame finansiškai sužlugdyti.[…] Byla sukurpta. Neringą Venckienę siekiama padaryti kriminaline, o ne politine nusikaltėle. […] Niekas niekam nenurodinėjo. Žmonės savarankiškai rinkosi stebėti įvykių ir liudyti, ar nebus pažeistos mergaitės teisės ir žmogiškumo principai.“
Po A.Skučienės liudijimo teisėjas R.Jurgaitis pareiškė, kad kaltinamųjų apklausos teisme yra baigtos. Gintaras Banaitis paprašė leidimo papildyti savo parodymus. Be to, jis priminė ankstesnįjį savo pageidavimą pagarsinti mirusio J.Leščiukaičio liudijimą . R.Ščiglinskas teismui pranešė, kad išsiaiškino, kur gyvena iš teismo besityčiojanti liudytoja Dalia Smerdonienė, ir pasakė, kad gali pateikti jos adresą Danijoje“. Teisėjas R.Jurgaitis patikino, kad šios liudytojos ieško pareigūnai bei informavo, kad kitame posėdyje dalyvaus ikiteisminio tyrimo pareigūnė A.Gecevičienė. Beveik visi jos apklausti liudytojai atsisakė savo pirminių parodymų užsimindami apie gąsdinimus bei psichologinį spaudimą. Tą patį padarė ir keletas kaltinamųjų.
Posėdžio pabaigoje teisėjų kolegija svarstė kaltinamųjų prašymą, pateiktą dar pernai, dėl kunigų, politikų, disidentų pakvietimo liudyti šioje byloje. Vadinamosios organizuotos grupės dalyvių, jų gynėjų nuomone toks liudijimas yra tiesiog privalomas, kad garbūs Lietuvos žmonės teismui galėtų paaiškinti bei atsakyti į klausimus, kas iš tiesų vyko Garliavoje 2010–2012 metais.
Tokiam prašymui neprieštaravo ir prokurorė R.Poškienė. Tačiau pasitarusi teisėjų kolegija šį prašymą atmetė, tuo tarsi paneigdama kaltinamųjų teisę gintis.
Laukite tęsinio