Rėkyvos gyvenvietės bendruomenę ir jos darbčiausius narius pažįstu nuo pat įsikūrimo. Pati esu šios bendruomenės narė. Organizacijai vadovauja prie jos ištakų stovėjusi veiklioji Nijolė Malakauskienė.
TRUMPAS DIENORAŠTIS, arba Įvykių chronologija
2002 metais į labiausiai nuo Šiaulių centro nutolusį mikrorajoną buvo baigtas tiesti vandentiekis, kad žmonės gertų kokybišką vandenį, o ne parudavusias, su durpių priemaišomis srutas, kurios iki tol bėgo iš krano kiekviename bute. O gyvenvietės jaunimas tuo metu pageidavo krepšinio aikštelės ir, apsišarvavusi kantrybe bei prirašiusi krūvą raštų, aktyvi Rėkyvos gyventoja Nijolė Malakauskienė tol varstė valdininkų duris, kol abu objektai buvo įrengti.
2003 metais Rėkyvos gyvenvietės bendruomenė įregistruota oficialiai, jos vadove išrinkta Nijolė Malakauskienė, užsirekomendavusi kaip rūpestinga viešojo intereso gynėja. Kol bendruomenei buvo skirtos patalpos, pirmininkės buveinė buvo jos šeimos butas, kiemas, gatvė, autobusas… Žodžiu, visur, kur tik žmonės ją pamatydavo, pažerdavo krūvas problemų, asmeninių nuoskaudų.
Kuomet Rėkyvos gyvenvietės bendruomenei patalpos buvo skirtos, žmonės jas patys savo ir rėmėjų lėšomis susiremontavo. Sutvarkė bei sudėjo plastikinius langus dar ir būsimajai seniūnijai, kurios įsteigimą irgi patys inicijavo. Tais pačiais metais bendruomenės nariai aplankė Trakus ir Vilnių. Pradėtas ginti durpių verslo atstovų niokojamas Rėkyvos ežeras.
2004 metais Šiauliuose įkurta Rėkyvos seniūnija. Ataskaitoje mačiau sausą įrašą, kad tais metais Rėkyvos gyvenvietės bendruomenė laimėjo bei įvykdė tris projektus: „Informatyvi bendruomenė – aktyvi bendruomenė“, „Gražiausia Rėkyvos teritorija“ ir „Rėkyva – mūsų namai“. Man nepatinka nieko nesakanti sausa statistika, nes ji neparodo, kad projektus dieną naktį rašė N.Malakauskienė, o ja pasitikėję darbštūs rėkyviškiai negailėjo nei laiko, nei jėgų, kad susiburtų žmonės, kad gražėtų aplinka.
2005 metai atnešė pirmąjį įrodymą, kad valdžios žmonės nemėgsta aktyvios bendruomenės bei jos vadovės. Tuometinis Šiaulių savivaldybės administracijos direktorius (meras – Vytautas Juškus) Genadijus Mikšys (taip taip, tai tas pats, kuris labai brangiai miestui pirko jau numarinto Menų inkubatoriaus griuvėsius bei savo uošvienės žemę Dausiškių kapinėms) „numarino“ puikų tarptautinį projektą „Rėkyvos ežero ir jo prieigų darnus vystymas“, nes nepasekė Šiaulių rajono pavyzdžiu (skyrė 1000 litų) ir projektui nė nepritarė. O buvo galima už ES lėšas puikiausiai sutvarkyti ežero pakrantes. Vėliau šios misijos ėmėsi Šiauliai, tačiau jau už visų mūsų biudžeto pinigus. Projekto nereikėjo kofinansuoti – tereikėjo tik pritarti, nes kaip kofinansavimas būtų pateiktas pabalių pakrantės sutvarkymas ir miestui tai nebūtų kainavę nė lito.
Tačiau bendruomenės žmonės rankų nenuleido ir, tol atakavo miesto valdžią, kol buvo pastatytas tiltas į ežerą, įrengti pėsčiųjų bei dviratininkų takai.
2006 metai sutelkė Rėkyvą. Iš darbo seniūnijoje buvo atleista jų bendruomenės pirmininkė Nijolė Malakauskienė. Specialistę, kuri nevaikė žmonių, pažymas rašė čia ir dabar, o nesakė valdiškai „ateikite rytoj ar po savaitės, nes labai daug darbo turiu“, valdininkai, „etatiniai“ žmonių stumdytojai sukandę dantis kentė net pustrečių metų. Bendruomenės pirmininkę tuomet žmonės vadino seniūne, o tikrąją seniūnę laikė „piktąja sekretore“…
Netikėtas Malakauskienės atleidimas sukėlė rėkyviškių pasipiktinimą. Pasipylė protestai, piketai, 5000 gyventojų turinčioje seniūnijoje buvo surinkta per 800 moterį palaikančių parašų. Ir „bliūdo“ akcija buvo organizuota, kuomet į Rėkyvą atvykusiai gyventojų raminti valdžiai buvo pasiūlyta prieš įžengiant į susitikimą nusiplauti rankas. Septynias dienas miesto gyventojų dėmesį buvo prikausčiusi bado už Nijolę Malakauskienę akcija.
2007 metais Rėkyvos gyvenvietės bendruomenė išleido savo 2003–2006 metų veiklos metraštį. Įsisteigė keramikų būrelis, prasidėjo bendradarbiavimas su LPF „Maisto banku“.
2008-aisiais bendruomenės ir rėmėjų lėšomis išleista Rėkyvoje gyvenančios tremtinės poetės Vitalijos Sėjūnienės eilėraščių knygelė „Nuoširdžiai“.
2009-ieji atnešė naujų iššūkių: buvo pasikėsinta į paežerėje esantį miško parką. Norėta pakeisti jo statusą, perduoti savivaldybės žinion, pervardinti tiesiog mišku, kad būtų galima lengviau medžius iškirsti bei ežero pakrantę pastatais aplipdyti. Bendruomenė net Seimo narę Aureliją Stancikienę į talką pasikvietė, nes vietiniai seimoriai labai jau su valdžia buvo suaugę, it Siamo dvyniai. Ir miškas-parkas iki šiol tebeošia, rūpestingai pačios bendruomenės tvarkomas. Mat valdžia dabar aiškina, kad mišką tvarkyti privalo urėdija, o ši atkerta, kad parkų priežiūra – savivaldybės funkcija. Tais pačiais metais miesto žiniasklaidoje plačiai buvo aprašinėjami atvejai apie viešajame transporte „siautėjančius“ saugos tarnybos „Dorsimus“ kontrolierius. Pastarieji nežiūrėjo, ar prieš juoš išsigandęs vaikas, perkrautoje mokyklinėje kuprinėje drebančiomis rankomis nerandantis mokinio pažymėjimo, ar 80-metis senjoras, nebeprisimenantis, kurioje kišenėje bilietas ar pensininko statusą liudijantis dokumentas. Ne vienas žmogus po tokių patikrinimų pakliuvo į ligoninę sušlubavus širdžiai. „Dorsimus“ būstinės apsuptį ir piketą iki šiol mena ir autobusų keleiviai, ir patys kontrolieriai, o vieno plakato šūkį „Dorsimus jums kailį nudirsimus“ pati esu girdėjusi cituojant viešajame transporte, kuomet pamatomas kontrolierių mikroautobusiukas su jų firmos logotipu…
2010–2011 metai paženklinti intensyviu pasipriešinimu prieš negailestingą Rėkyvos ežero pakrančių niokojimą bei plėšikišką durpių kasybą. Bendruomenę aplankė tuomet populiari TV laida „Paskutinė instancija“, o jos žurnalistė Rasa Kalinauskaitė pati galėjo įsitikinti durpes kasusios danų įmonės apsauginių agresyvumu: buvo užpulti žurnalistai, apgadinta filmavimo kamera. Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės žmonės, pasitelkę daniškų kiaulidžių dvoko nualintus žmones, surengė jungtinį piketą Vilniuje prie Danijos ambasados.
2012–2013 metai pažymėti aktyvia Šiaulių šilumos ūkio veiklos stebėsena. Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės žmonės dalyvavo Vytauto Kabailos vadovaujamos asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“ organizuotuose piketuose, Šiaulių Tarybos posėdžiuose, kai tik buvo sprendžiami su šilumos kaina susiję klausimai, aktyviai bendradarbiavo su gyventojų interesus ginančiais Tarybos nariais. N.Malakauskienė susirašinėjo su Seimo, Vyriausybės nariais dėl šilumos punktų bei šildymo sistemos priežiūros. Bendras piliečių ir politikų aktyvumas davė rezultatų – Šiauliuose mažiausia respublikoje šildymo kaina.
Tauta jau sukūrė šiems laikams būdinga patarlę: „Nė vienas geras darbas neliks neapšnerkštas“. Už aktyvumą bendruomenės vadovę baudė anoniminiai komentatoriai, o vienas jų – net iki baudžiamosios bylos nusipaistė ir buvo nuteistas už šmeižtą. Tačiau jau treti metai jokios teisėsaugos struktūros neišsiaiškina, kas Nijolės Malakauskienės vardu, pasisavinęs jos tapatybę, rašė skundus FNTT…
Įdomiausias 2014-ųjų metų projektas – studentų inicijuotas atsisveikinimas su lietuviškuoju litu – Monetų piramidės statymas. Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės žmonės tapo Lietuvos lyderiais, nes surinko daugiausiai vieno cento monetų ir surengė kelionę į Vilnių, kur aplankė Pinigų muziejuje statomą centų piramidę ir patys galėjo patalkininkauti.
Šiame improvizuotame dienoraštyje – tik didžiausią rezonansą turėję Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės narių triūso pavyzdžiai. O kasdieninėje tradicinėje veikloje kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį nuo 14 val. bendruomenės patalpose renkasi įvairių būrelių dalyviai, vyksta saviveiklos kolektyvų repeticijos, šachmatininkų treniruotės ir t.t., ir pan.
Bendruomenė bendradarbiauja su Probacijos tarnyba, bent kartą per mėnesį Nijolė Malakauskienė ir rankdarbių būrelio vadovė Lina Pliuskevičiūtė, kaip aš sakau, pačios veržiasi į Šiaulių tardymo izoliatorių, kad aplankytų ten įkalintus jaunus žmones, surengtų jiems rankdarbių užsiėmimus, padėtų paruošti suvenyrų likusiems laisvėje ar suteiktų amato įgūdžių. Jaudinantis idealizmas, tačiau ką gali žinoti – gal darbščios moterys asmeniniu pavyzdžiu nuteiks įkalintuosius rinktis padorų ir sąžiningą gyvenimo būdą. Manau, kad į šį savo rašinį, kaip ir „Žinių radijo“ laidą, visko „nesudėjome“, ką kasdieną bendrabūvio bei pilietinio ugdymo labui nuveikia darbštūs Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės žmonės bei jų vadovė Nijolė Malakauskienė. Tiesiog neįmanoma nuotaikų, kuomet Šv. Kalėdų ar Šv. Velykų proga aplankomi ligoniai ir nevaikštantys bendruomenės nariai, perteikti filme ar popieriuje. Pati per vienas Velykas padėjau Nijolei išnešioti dovanėles namuose negandų įkalintiems. Jau išeidamos, regis, be amo lovoje gulinčios senolės paklausėme, ką kitąkart atnešti, o ši guviai pakėlė galvą, šelmiškai mestelėjo „alaus“ ir sukrizeno…
Toks gyvenimas. Tokia bendrystė, kurios ilgamečio gyvavimo pavyzdys jau vertas daugiaserijinio filmo scenarijaus… Dabar gi mažne apie visą čia aprašytąjį šios bendruomenės gyvenimą informacijos bei iliustracijas rasite asmeniniame Nijolės Malakauskienės Facebooko profilyje, kuris jau seniai neatsiejamas nuo jos visuomeninės veiklos. O kol tai įvyks, balsuokime už šauniąją Rėkyvos gyvenvietės bendruomenę. Surasti, kaip galima Žinių radijo internetiniame portale padovanoti savo balsą išradingajai Rėkyvai, – nėra lengva, tačiau šios bendruomenės žmonių darbas vertas mūsų vienkartinio vargelio. Šiuo metu Žinių radijo portale už rėkyviškius savo balsą atidavė per pusantro šimto fanų. Uoliai pildykim jų gretas.