Artūro Visocko komandos atstovas, Šiaulių miesto tarybos narys Saulius Stasiūnas – pasakiškai spalvinga asmenybė. Ir ne dėl to, kad pasakas moka sekti. Manau, niekas nekreiptų dėmesio į šį savo „atstovą“, jei tas bent kiek suvoktų, kur vieno tokio rinkiminio komiteto lyderio ir naivių balsuotojų valia pakliuvo.
Paaiškėjo: S.Stasiūnas nespindi ir žiniomis apie jam koordinuoti skirtos bendruomeninės srities veiklą. Jo pasiklausius darosi akivaizdu: įstatymams skaityti vyrukas laiko negaišta, gal todėl nuolat ir kliaujasi tik asmenine nuomone. Dar daugiau – patyčių „kultūra“ jam tapo norma: nepaisyti ilgametės nevyriausybininkų patirties bei informuotumo yra viena, o niekinti tuos, kurie yra susipažinę su norminiais aktais, arogantiškai replikuoti, kad bendruomeninių organizacijų narių siūlymų „vieta šiukšliadėžėse“ – tai jau visiškai kita.
Klausiate, kaip vertinti politiko pasiaiškinimus frakcijos kolegoms apie konfliktą su viena Šiaulių tremtine? Pamenate, viešojoje erdvėje prieš kurį laiką nuvilnijo žinia, kad S.Stasiūnas … įspyrė kaimynei? Tai teisindamasis kaltę dėl savo „bac“ jis permetė… visuomenininkams. Kaip tai suprasti, klausiate? Ir aš nežinau, bet gal reik įsivaizduoti, kad kuris nors bendruomeninės organizacijos atstovas turi galių pasidaryti nematomas… ir kartą ėmė ir čiuptelėjo politiką užu kulšies, o šis ir pasidavė refleksui: „bac, ir įspyrė“ moteriškei… Aišku viena – valinskiško cibulio vertas ir jo poelgis, ir sekamos pasakos. Nominaciją galėtume pavadinti… Tiesą sakant, koks mums skirtumas, kaip ta nominacija vadintųsi, daug svarbiau, kad atstovai, tapę valdžia, ne tik spardytis mokėtų, bet ir nors kokį demokratijos refleksą susiformuotų.
Štai Šiauliuose registruotos 24 bendruomeninės organizacijos. Dvi iš jų – užsienyje. Nuo 2020 metų lapkričio net 20 iš tų struktūrų prašo miesto valdžios reformuoti Šiaulių Bendruomeninių organizacijų tarybą[BOT] ir pakeisti jos vadovą Saulių Stasiūną.
Į savo kreipimąsi žmonės gavo biurokratišką mero A. Visocko atsakymą – pasiūlymą BOT vadovą persirinkti patiems.
Štai šioje vietoje privalau paaiškinti, kodėl praktiškai neįmanoma to padaryti, jei valdžia nesprendžia problemos iš esmės, o smaginasi aštrindama konfliktinę situaciją.
Spąstai nevyriausybininkams
Visos nevyriausybinės ir bendruomeninės organizacijos yra sukuriamos, vadovaujantis 2004 metais priimtu Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymu. Beveik dešimtmetį Lietuvoje ir Šiauliuose ramiai kūrėsi bei veiklą vykdė įvairiausios asociacijos [nevyriausybinės ar bendruomeninės], nesigirdėjo konfliktų, nebuvo rezonansinių bylų teismuose. Pilietinių organizacijų savivaldą garantavo šio įstatymo 14 straipsnis, teigiantis, kad „valstybės ar savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenumatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir jos vidaus reikalus“.
Reali žmonių pilietinio aktyvinimo idilė tęsėsi neilgai. Atsirado du Asociacijų įstatymą lydintys norminiai aktai, kuriuose užkoduoti prieštaravimai bent dviems ES direktyvoms, reglamentuojančioms laisvą ir nevaržomą pilietinę iniciatyvą.
Ir nors abu šie norminiai aktai – „Lietuvos Respublikos Nevyriausybinių organizacijų“ (priimtas 2013 metais) ir „Lietuvos Respublikos bendruomeninių organizacijų“ (Seimo palaimintas 2018 metais) – vadinami šio sektoriaus PLĖTROS įstatymais, tačiau būtent jais ir buvo įteisintas nusikalstamas valdžios bei partijų kišimasis į nevyriausybinio sektoriaus veiklą. Elementariausias pavyzdys – Šiaulių savivaldybės administracijos direktorius Antanas Bartulis buvo suįžūlėjęs tiek, kad sau pavaldžią Vidaus audito tarnybą privertė revizuoti nevyriausybinių organizacijų veiklą, tarsi jos būtų savivaldybės įmonės.
Ir vienu, ir kitu norminiu aktu vadovaujantis, vietos savivaldos institucijose buvo sukurtos nevyriausybinių organizacijų [NO] ir bendruomeninių organizacijų [BO] tarybos, ūkiškai vadinamos NOT-ais ir BOT-ais.
Abiejose šiose tarybose atstovavimas padalintas po lygiai: 6 – nevyriausybininkai ir 6 – savivaldybės Tarybos nariai ir administracijos darbuotojai. Teoriškai užprogramuotas gražus bendradarbiavimas. Tačiau teorija neatitinka praktikos – jei kokiu nors klausimu balsai pasidalija vienodai, sprendžiamuoju tampa pirmininko balsas.
„Praktiškai – arklys, teoriškai – nesikelia“. Taip galima pavadinti patinę situaciją, kuomet bet koks nevyriausybininkų siūlymas gali būti valdžios atstovų abiejose Tarybose atmetamas. Jei ir toks elgesys vadinamas pilietinių organizacijų savivaldos viršūne, tai mudu su meru A. Visocku jau galim ieškotis darbo Valstybiniame Operos ir baleto teatre: vienam derėtų dalyvauti tenorų atrankos konkurse, kitai – mažosios gulbės šokio partijai.
Manau, kad šitas mano gerokai perdėtas ironizavimas realiausiai atspindi tą chaosą, kurį nevyriausybiniame sektoriuje kelia Šiaulių valdžia. Bet ko nepadarysi vardan pilietinės visuomenės PLĖTROS?
Esama ir daugiau paradoksalių dalykų – nevyriausybinių organizacijų Tarybos pirmininkas yra vicemeras žaliasis valstietis Egidijus Elijošius, o bendruomeninių – A. Visocko rinkimų komiteto atstovas, irgi politikas – Saulius Stasiūnas. Todėl vien šių politikų dalyvavimas koordinuojant nevyriausybininkų veiklą neakivaizdžiai pažeidžia minėtąjį LR Asociacijų įstatymo 14 straipsnį.
Teisės kištis į nevyriausybinių [ir bendruomeninių] organizacijų veiklą politikai, valdžios atstovai neturi, tačiau jie ne tik kad dalyvauja jų plėtrą bei veiklą koordinuojančiose struktūrose, joms vadovauja, bet ir reikalauja viešinti informaciją, kurią saugo ES ir Lietuvos įstatymai.
Reikalauja pažeidinėti įstatymus?
Situacija užaštrėjo, kai šių metų vasario 26 d. nevyriausybininkai gavo elelektroniniu paštu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos laikinosios nevyriausybinių organizacijų koordinatorės prašymą „pristatyti savo organizaciją kaip bendruomeninę“. Taip pat buvo nurodyta pateikti registrų centro elektroninio išrašo kopiją, organizacijos narių išplėstinį sąrašą [narių vardus, pavardes, jų asmens kodus, adresus], organizacijų kontaktus, neprojektinės veiklos ataskaitas, būsimos veiklos planus ir pan.
Dalis šių valdžios pateiktų reikalavimų yra pertekliniai, nes savivaldybė, bendradarbiaudama su registrų centru, tarpinstituciniu keliu šią mokamą informaciją pati gali gauti.
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas draudžia be žmonių raštiško sutikimo dalintis jų duomenimis. Net jei kas ir ryžtųsi karantino sąlygomis tuos sutikimus gauti, tai pareikalautų milžiniškų laiko bei lėšų sąnaudų. Ir jos būtų betikslės, nes tikrai neatsirastų daug norinčių pateikti savo duomenis kerštingiems ir pilietiškų žmonių nekenčiantiems valdžios atstovams.
Be to, dalį savivaldybės pageidaujamos informacijos nevyriausybininkai pateikia įvairiose projektinės veiklos vykdymo stadijose – tereikia valdžios rūmuose susitvarkyti NVO sektoriaus dokumentų archyvavimo bei saugojimo klausimus.
Nors kiek nevyriausybinės veiklos patirties turintis žmogus supranta, kaip atskirti realiai veikiančias organizacijas nuo formaliai vegetuojančių. Veikliųjų organizacijų darbai yra viešinami jų tinklapiuose [kas turi], miesto ar respublikinėje žiniasklaidoje arba plika akimi yra matomi gausiuose organizuotuose renginiuose. Tereikia gavus kvietimą juose apsilankyti.
Todėl 20 bendruomeninių organizacijų,žinodami įstatymus bei suprasdami atsakomybę už jų nesilaikymą,pasirašė Šiaulių apskrities Bendruomenių konfederacijos parengtą dokumentą, kuriuo savivaldybei pranešė, kad nepažeidinės įstatymų bei jų pageidaujamos informacijos neteiks.
Tuo pačiu nevyriausybininkai priminėvaldžiai ir pernykštį savo prašymą t.y. pakartotinai kreipėsi į Šiaulių savivaldybės Tarybą, merą bei administraciją, kad dėl jų pareikšto nepasitikėjimo būtų atstatydintas Bendruomeninių organizacijų tarybos pirmininkas Saulius Stasiūnas.
Tėra du keliai: spręsti problemą iš esmės arba tęsti pasityčiojimą iš aktyviosios miesto bendruomenės dalies.
P.S. Žinodama Šiaulių valdžios kerštingumą, cinizmą bei virtuoziškas patyčias, sąmoningai neminiu nė vienos nuotoliniuose pasitarimuose dalyvavusių visuomenininkų pavardės.